Jurgis Radvila (1556-1600)

Kardinolas kunigaikštis Jurgis Radvila (1556-1600)

Jurgis Radvila – pirmasis Lietuvos Katalikų Bažnyčios dignitorius bei pirmasis ir iki šiol vienintelis Vilniaus vyskupas, Šv. Sosto pagerbtas kardinolo purpuru.

Gimė 1556 m. gegužės 31 d. Vilniuje. Tėvas – įtakingiausias ir turtingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas – Vilniaus vaivada, LDK kancleris, Livonijos vietininkas Mikalojus Radvila Juodasis motina – Krokuvos kašteliono ir Lenkijos kanclerio Kristupo Šidloveckio duktė Elžbieta. Turėjo keturias seseris ir tris brolius.

Jurgis Radvila buvo mokomas ir lavinamas evangelikų reformatų mokytojų Vilniaus ir Nesvyžiaus rūmuose, o po motinos mirties kurį laiką buvo atiduotas į Žygimanto Augusto dvarą, kuriame greičiausiai tarnavo pažu. Mirus tėvui, vaikų globėju liko dėdė – Vilniaus vaivada, LDK didysis etmonas ir kancleris, Livonijos etmonas, Biržų ir Dubingių kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis auklėjęs globotinius kalvinizmo dvasia. Vėliau jaunesniaisiais broliais ir seserimis rūpinosi Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Likę be valdingo tėvo ir dėdės priežiūros, jaunieji kunigaikščiai Radvilos, matyt, greitai ėmė abejoti vaikystėje įskiepytomis tikėjimo tiesomis, o aktyvios jėzuitų veiklos buvo paskatinti konvertizmui. 1570 m. Jurgis Radvila pasiunčiamas studijuoti į Leipcigo universitetą. Grįžęs po poros metų, kurį laiką mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje. Į LDK sostinę atvykęs garsus pamokslininkas jėzuitas Petras Skarga jam tuo metu, matyt, darė didžiausią įtaką. 1574 m. balandžio 11 d. Jurgis Radvila su jaunesniaisiais broliais iškilmingai patvirtino katalikų tikėjimo išpažinimą, o netrukus buvo gautas ir Romos popiežiaus Grigaliaus XIII sutikimas dėl Jurgio Radvilos skyrimo Vilniaus vyskupu koadjutoriumi. Tada jam buvo 18 metų.

1575 m. spalį Jurgis Radvila išvyko į Romą gilinti savo filosofijos ir teologijos žinių. Privačiai studijavo filosofiją, o nuo 1576 m. – teologiją Collegium Romanum. Veikdamas išvien su politiniu LDK elitu, J. Radvila tuo metu visais būdais stengėsi paveikti Romos Kuriją, kad ši į Žemaičių vyskupo sostą skirtų ne lenkų proteguojamą J. Voroneckį, bet Lietuvos valstybės pilietį, mokantį “žemaičių kalbą”, kunigaikštį Merkelį Giedraitį. Beje, įdomu, kad viename to meto laiškų M. K. Radvila Našlaitėlis, auklėdamas brolį patriotine dvasia, jam primena: “Jūsų malonybe, esi lietuvis, ne lenkas. Laikykis, Jūsų Malonybe, savo tautos, to neslėpdamas. Lenkai supranta, kad negali jos paglemžti, todėl stengiasi visokiais būdais jai kenkti”. J. Radvila 1578 m. birželį susiruošė į piligriminę kelionę – iš Lietuvos per Prahą, Milaną, Romą, kur jį pakvietė susitikti popiežius, – į Ispaniją ir Portugaliją. Aplankė Santjago de Kompostelą, šv. Jokūbo kapą. Kelionės metu jam buvo pranešta apie Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus mirtį (1579 m. gruodžio 31 d.). Primygtinai raginamas popiežiaus, ryžosi perimti Vilniaus diecezijos ordinaro pareigas. Jau sergantis podagra, ruošdamasis ganytojo darbui, kaupdamas reikalingą literatūrą, susirašinėdamas su italų teologu, Tridento Susirinkimo idėjų dėl Bažnyčios reformos propaguotoju Milano arkivyskupu kardinolu Karoliu Boromėjumi, dar metus liko Apeninuose.

Kunigo šventimų priėmimą ir vyskupo konsekraciją sutrukdė Jurgio Radvilos įtraukimas į Livonijos reikalus, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Steponas Batoras 1582 m. gegužės 1 d. jį paskyrė Livonijos vietininku. Savo pirmąsias Šv. Mišias Jurgis Radvila atlaikė Rygos Šv. Jokūbo bažnyčioje, susirinkus visam Livonijos elitui, miesto patriciatui ir LDK atstovams, iškilmingai gaudžiant pilies patrankų kanonadai. Vyskupo konsekracijos iškilmės įvyko 1583 m. gruodžio 26 d. Vilniaus katedroje, apeigas atliko popiežiaus nuncijus Respublikoje arkivyskupas Alberto Bolognetti, asistuojant Žemaičių vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir Vilniaus sufraganui Kiprijonui.

Diecezijos valdymą vyskupas Jurgis Radvila pradėjo energingomis akcijomis prieš Lietuvos disidentus. 1581 m. rugpjūčio 12 d. pirmuoju viešu savo potvarkiu paskelbė įvedąs Vilniuje spaudos cenzūrą, akylą atvežamos į sostinę literatūros kontrolę, savo akcijomis pasireiškė kaip uolus Katalikų Bažnyčios tridentinės reformos vykdytojas. 1582 m. sausio 12 d. jis patvirtino fundaciją steigiamai pirmajai Lietuvoje Vilniaus kunigų seminarijai, paskirdamas jos išlaikymui kelis palivarkus bei pavesdamas seminarijos priežiūrą tėvams jėzuitams ir Vilniaus kapitulai. Seminariją kunigaikštis įkurdino rūmuose greta savo rezidencijos. XVII a. dokumentuose fiksuojami atvejai, kai į Vilniaus seminariją nebuvo priimami nemokantys lietuviškai kalbėti lenkai, nes tai būtų prasilenkę su seminarijos steigėjo valia. Vyskupas parėmė ir popiežiškosios misinės kunigų seminarijos (žinomos Alumnato vardu), skirtoms stačiatikių ir protestantiškiems kraštams, steigimą. Jos studentų daugumą sudarė užsieniečiai – švedai, norvegai, danai, vengrai, LDK rusėnai. Stiprindamas katalikiškų mokyklų tinklą, vyskupas prieštaravo disidentų bandymams atidaryti Lietuvoje savo aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas, galėjusias konkuruoti su Vilniaus jėzuitų švietimo centrais. Dar studijuodamas Romoje, vyskupo V. Protasevičiaus paprašytas, Jurgis Radvila kaip Vilniaus koadjutorius rūpinosi, kad LDK sostinės jėzuitų kolegija gautų akademijos ir universiteto teises. 1581 m. Vilniaus akademijos išlaikymui J. Radvila užrašė didelę sumą iš savo Žemaitkiemio dvaro pajamų. Vilniaus universitetu ir savo pastangomis įsteigtomis mokyklomis rūpinosi ir palikęs Lietuvą, o 1600 m., vykdant jo testamentą, akademijos bibliotekai buvo perduota didelė teologinės literatūros kolekcija.

Savo plačią dieceziją vizituoti vyskupas J.Radvila ėmėsi tik atsistatydinęs iš Livonijos vietininko posto. Ypač energingai jis lankė parapijas 1588 ir 1590 m., kai kurias jų aprūpindamas trūkstamais daiktais ar fundacijomis (pvz., Tauragnų). Jau palikęs Vilniaus sostą, kartu su broliu M.K. Radvila Našlaitėliu vienoje svarbiausių šeimos rezidencijų Nesvyžiuje įsteigė jėzuitų kolegiją ir pastatė pirmąją LDK barokinę Šv. Mikalojaus bažnyčią. Išauklėtas bei išmokslintas jėzuitų, Jurgis Radvila juos visada globojo, rėmė jėzuitų kolegijas Rygoje ir Tartu, vyskupo M.Giedraičio prašymu siuntė jėzuitus į Žemaitiją. Be jėzuitų, kunigaikštis J. Radvila globojo ir Vilniaus pranciškonų vienuolyną, prisidėjo prie Šv. Onos bažnyčios remonto. Keletą metų Jurgis Radvila domėjosi galimybe atkurti katalikų ir stačiatikių Bažnyčių vienybę bent jau Lietuvos ir Lenkijos politinių sienų ribose, inicijavo abiejų konfesijų atstovų derybas ir tokiu būdu ryškiai prisidėjo prie 1596 m. Lietuvos Brastos bažnytinės unijos sudarymo.

Dar 1580 m. pradėta zonduoti galimybė suteikti kunigaikščiui Jurgiui Radvilai kardinolo titulą. Šią idėją parėmė Radvilą aukštai vertinęs bei vienu artimiausių savo patarėjų laikęs Steponas Batoras, o Romoje šią kandidatūrą protegavo jėzuitų ordinas.

1583 m. gruodžio 12 d. popiežius Grigalius XIII savo breve paskelbė Jurgį Radvilą Šv. Romos Bažnyčios kardinolu presbiteriu. 1586 m. birželio 26 d. Romoje įvyko kardinoliškosios skrybėlės uždėjimo ceremonija, suteikiant Vilniaus vyskupui kardinolui Jurgiui Radvilai Šv.Siksto bažnyčios titulą.

Po Stepono Batoro mirties J.Radvila tampa vienu artimiausių naujojo Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Vazos patarėjų, jo reformų ir valdžios stiprinimo rėmėjų – seime jis nuolat kritikavo bajorijos bei didikų savivalę, silpninančią valstybę. 1591 m. birželio 28 d. turtingiausios Respublikoje Krokuvos vyskupijos katedros kapitula išrinko Žygimanto Vazos remiamą Vilniaus vyskupą kardinolą Jurgį Radvilą savo vyskupystės ganytoju, popiežius Grigalius XIV patvirtino jo perkėlimą į naują sostą, laišku prašydamas kapitulos kuo palankiau priimti naująjį vyskupą. Apsisprendimą iškeisti gimtojo Vilniaus vyskupo sostą į Krokuvos, be paklusnumo Bažnyčiai, lėmė, matyt, ir Radvilų siekis turėti valdovo pašonėje sau palankų giminaitį.

1599 m. rudenį nesveikuojantis kardinolas Jurgis Radvila išvyko į Romą dalyvauti Jubiliejinių metų šventėje – Šventųjų durų (Porta Sancta) Šv. Petro bazilikoje atidarymo ceremonijoje. Peršalęs atgulė, įsiligojo, plaučių uždegimas baigėsi mirtimi. Vykdant paskutinę kardinolo valią, jo palaikai buvo palaidoti Romos jėzuitų Il Ges? bažnyčioje. Gedulingas pamaldas celebravo Jurgio Radvilos jaunystės draugas kardinolas Roberto Bellarmino, vėliau paskelbtas šventuoju.

Kardinolas kunigaikštis Jurgis Radvila abiejuose vyskupų sostuose sunkiu Katalikų Bažnyčiai metu buvo itin tinkamas, uolus ganytojas, dosnus vargšų rėmėjas ir reiklus katalikų reformos vykdytojas, vadintas “Bažnyčios kolona”, “dėl žmoniškumo, meilės jausmų ir nepriekaištingo gyvenimo girtiniausias vyras”, kurį pavyzdžiu kitiems Respublikos vyskupams ne kartą statė popiežių nuncijai Lietuvoje ir Lenkijoje, o kardinolo A. Bolognetti pagalbininkas C. Gambarini savo laiške rašė, jog tokio pavyzdingo vyskupo nesutikęs ne tik Respublikoje, bet ir visoje Italijoje. Kardinolas Jurgis Radvila Katalikų Bažnyčios reformą kaip nuolatinį procesą inicijavo ne tik savoje Vilniaus vyskupijoje, bet ir visoje LDK. Besibaigiant XVI amžiui, eruditas kardinolas J. Radvila neabejotinai buvo viena ryškiausių bei įtakingiausių asmenybių Lietuvoje ir Lenkijoje, išugdęs ir po savęs palikęs (ypač Vilniaus soste) vertus įpėdinius, restauravusius katalikybės padėtį LDK.

Vydas Dolinskas
Istorikas, parodos “Krikščionybė Lietuvos mene” tarybos sekretorius