Jurga Ivanauskaitė: Tarp dviejų pasaulių
Praeitais metais, leidykla “Tyto Alba” išleido pirmąją originalią Tibeto studiją lietuvių kalba – Jurgos Ivanauskaitės publicistikos knygą, “Ištremtas Tibetas”, atskleidžiančią esminius tibetiečių kultūros bruožus, pasakojančią apie Tibeto istoriją, religiją, bei dabartinę tautos būklę, perpinant tai su ypač gyvais autorės asmeniniais įspūdžiais ir pastebėjimais.
Šį pavasarį, sugrįžusi iš kelionės po Rytų šalį, aplankiusi svarbias budizmo vietas, Jurga surengė didelę piešinių parodą Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, pavadintą “Mandalos”.
Kaip pasikeitė Tavo rašymo samprata taip sklandžiai perėjus nuo grožinės literatūros – “išgalvojimo meno” – prie realių įvykių aprašymo – “tikrovės atspindėjimo”?
Manau, kad susidūrus su budizmu ir visa Tibeto dvasine kultūra iš esmės pasikeitė ne tik mano rašymo samprata, bet ir savęs pačios, bei realybės suvokimas. Labai norėjau išvengti žodžio “susidūrimas” ir pavadinti viską kaip nors švelniau – “susilietimas” ar “susiliejimas”, bet visa tai, ką per pastaruosius 3-4 metus keliaudama ir gilindamasi į Rytus išgyvenau, turi ne vien tik palaimos bet ir katastrofos prieskonį. Viename senoviniame sakraliniame Indijos tekste yra pasakyta, kad Apokalipsė įvyks tuomet, kai iš tikrųjų susidurs Rytai ir Vakarai, t.y. jų dvasinės kultūros. Taigi, vieno pasaulio pabaiga manyje lyg ir įvyko, o ko vertas besitveriantis naujasis – dar sunku pasakyti. Vos tik pradėjus naujai į viską žvelgti man atrodė, kad yra kažkoks esminis skirtumas tarp grožinės literatūros, kaip tu sakai “išgalvojimo meno” ir “tikrovės atspindėjimo”. Žvelgiant iš budistinio taško, toji tikrovė, kurioje mes, neišmanantieji gyvename, irgi yra tik prasimanymas, iliuzija, sudrumsto proto ir kankinančių emocijų sukurta totali saviapgaulė. Pasaulis yra visai ne toks kaip mums atrodo. Bet, būtent žodžiai, sąvokos, kalba labiausiai sustiprina tos iliuzinės tikrovės galutinį įsitvirtinimą. Rašant “grožinė literatūrą” tas iliuzijos šydas dažniausiai tik dar labiau sutankinamas, kuriamas miražas miraže, apgaulė apgaulėje. Vos pradėjus visus šiuos dalykus nagrinėti, buvau tiek išgąsdinta, kad net paklausiau Dalai Lamos ar tik “išgalvojimo menas” nėra budistinių įžadų laužymas, mat juose nuolat pabrėžiama ypatinga tuščiažodžiavimo, pramanytų dalykų skelbimo, netiesos sakymo žala. Mano klausimas Jo Šventenybę gerokai nustebino ir jis atsakė nematąs jokio prieštaravimo tarp budistinės praktikos ir romanų rašytojos profesijos. Dabar jau galvoju,kad gali būti prozos tekstai, ne tik sutankinantys iliuzijos šydą,bet ir pajėgiantys jį nuplėšti, atskleisdami tikrąją daiktų prigimtį. Tai padaryti įstengusių rašytojų visada buvo ir Vakaruose. Manding kažko panašaus siekiau ir aš visais savo romanais bei novelėmis, tačiau nė per nago juodymą taip ir nepriartėjau prie tikslo. Todėl šito kelio ir atsisakau.
Gal būt rašymas ilgainiui gali pavirsti tiesiog vidinės analizės įrankiu, prarasdamas bet kokį “meninės išraiškos” tikslą?
Taip. Manau, kad man būtent taip ir nutiko. Aš nuo pat vaikystės buvau linkusi bet kurią kasdienybės situaciją išplėsti, sukurti iš jos pasakojimą ar “filmą”. Vėliau ėmiausi visa tai užrašinėti, o dar vėliau – sava valia lįsti į visokias pakankamai rizikingas situacijas, kad galėčiau jas aprašyti. Dabar manau, kad visos tos mano knygos, išleistos tūkstantiniais tiražais, galėjo o galbūt net ir privalėjo neišvysti pasaulio, o taip ir likti tik asmeniškų (ir labai egocentriškų) ieškojimų liudijimais. Aš tikiu reinkarnacija ir todėl manau, kad kiekvieną naują gyvenimą pradedame jau atsinešdami su savim milžinišką patirtį, būdami čia ir dabar tiktai tęsiame tai, ką kadaise, neatmenamais laikais pradėjome. Mane visada domino magija, tačiau ne kai iš iliuzionisto cilindro ištraukiamas triušis, o toji, kurios pagalba bandoma pakeisti realybę, pro visas sienas, kurias savo aptemusiu protu sukūrėme, prasiskverbti prie tikrosios esmės. Pavyzdžiui, tibetiečiai tam, ką mes įvardijame kaip “magiją” turi du, iš esmės besiskiriančius žodžius: “migtrul”, kuris reiškia “akių iliuziją” arba “akių dūmimą” ir “drub tag”, kurį galima versti kaip “pasiekimo simbolį”, “prasiskverbimo į realybę ženklą”. Aš manyčiau, kad tiek gera poezija, tiek rimta literatūra turėtų priklausyti pastarajai magijos sričiai. Tai visai asmeninė mano nuomonė, prieštaraujanti tradicinei lietuvių literatūros sampratai.
Labai pritariu tokiai nuostatai.
Nuo pat pirmųjų savo novelių aš ir griebiausi prozos kaip kažkokio, realybės ribas praplėsti galėsiančio dalyko. Tačiau nesuvokiau vieno paprasto dalyko: tikroji magija prasideda ten, kur baigiasi “ego”. O jei nuo literatūros pereitume prie gyvenimo, tai tiek didieji Tibeto lamos bei jogai, tiek kitai – Meksikos indėnų mistinei tradicijai atstovaujantis Don Chuanas ( Don Guan), nuolat pabrėžia, kad maginis virsmas prasideda tuomet, kai mes liaujamės mintyse “aprašinėję” pasaulį ir pagaliau nutraukiam visus vidinius monologus bei dialogus. Kas ryšys bent kiek atidžiau save stebėti, įsitikins, kad to pasiekti nėra taip jau paprasta. Taigi, savianalizė, priešingai nei įprasta manyti šiuolaikiniuose Vakaruose, gali tapti ne tiek išsilaisvinimo priemone, kiek kabliu, tempiančiu atgal į samsarinį realybės suvokimą, atgal į pasaulį, gyvenantį anot M. Eliadės (Mircea Eliade) pagal “desakralizuoto, profaniškojo kosmoso dėsnius”.
Tuo tarpu sakralinis Rytų menas, ypač budistinėje tradicijoje yra neatsiejama religinio mokslo ir praktikos dalis. Kiek svarbus tame kiekvieno dailininko indėlis atskirai? Ką Tau reiškė kasdieninis mandalos piešimas?
Tai, kad keliaudama kasdien bandžiau piešti kažką, ką sąlyginai vadinau “mandalomis” susiję daugiau su vakarietiškąja mano prigimtim nei su nauja rytietiškąja patirtim. Aš tiesiog atsispyriau nuo K.G. Jungo (Carl Gustav Jung)teiginio, kad žmogui, atsidūrusiam ribinėse, įtempto vidinio virsmo ar permainų situacijose būtų naudinga piešti spontaniškas, tarsi iš pasąmonės gelmių iškylančias mandalos pavidalo konstrukcijas. Jų esmė – tai ratas, neleidžiantis asmenybei pakrikti ar subyrėti ir centras, priverčiantis ją susikoncentruoti. K. G. Jungas tokius piešinius ilgą laiką pats kūrė, taip pat piešimo terapija gydė ir daugelį savo pacientų, kamuojamų baimės, depresijos, įvairiausių įtampų.Tibeto lamos, visą Vakarų kultūrą laikantys perdėm egocentriška ir neurotiška teigia,kad K.G. Jungo “mandalų” teorija bei praktika apskritai neturi nieko bendro su sakraliuoju budizmo menu. Mat,tradicinės tibetietiškosios mandalos, o tip pat ir dievybių atvaizdai buvo sukurti ne “dailininko fantazijos”, kaip pasakytume Vakaruose, o Nušvitusio proto, t. y. nepaprastai aukštą sąmonės išsivystymo lygmenį pasiekusių žmonių, giliose meditacijose, transuose ar sapnuose regėjusių kaip transcendentines kosmoso ar Absoliuto vibracijas paversti šiam realybės lygmeniui suvokiamomis spalvomis bei formomis.Geras dailininkas yra tas, kuris sugeba šiuos etaloninius vaizdinius idealiai pakartoti. Kaip pilti smėlio mandalas vienuoliai išmoksta it daugybos lentelę, o tie, kurie piešia tankas, visu pirma privalo milimetro tikslumu nukopijuoti dievybės atvaizdą nuo etaloninio pavyzdžio. Dailininkas visada žinojo, kad tai, ką jis kuria, yra skirta kitų žmonių dvasinei praktikai, todėl turėjo rūpintis ir savo paties vidine švara bei pusiausvyra. Sakralinis tibetiečių menas visada bandė perkeisti kasdienybės chaosą ir paversti jį aukštesniųjų sferų harmonija. Tuo tarpu šiandieninis Vakarų menas dažniausiai arba liudija tą chaosą, arba jį dar labiau daugina. Aš pati nuolat stengiuosi šito išvengti, bet senieji įpročiai, ypač atgal į Lietuvą sugrįžus vis dar labai gajūs.
Tarytumei vyksta lenktynės,kas baisiau, tikrovė ar jos “meninis iliustravimas”. Nepaisant to, visuotinis troškimas įsilieti į Vakarų bendriją persismelkė net ir į lietuviškų vieškelių dulkes.Kaip Tau,kiekvieną kart sugrįžtant iš Indijos, atrodo mūsų drastiškai besikeičianti aplinka?
Man atrodo, kad vadinamasis “ėjimas į Vakarus” desakralizuoja, profanuoja žmogaus būtį, atima iš jo bet kokią transcendentinę perspektyvą. Pasak A. Maceinos tai yra “daikto pergalė prieš idealą”, pasak E.Fromo (Erich Fromm) – nuostata “turėti” galutinai įveikia sugebėjimą “būti”. Grįžus iš Rytų, kuriuose tebejaučiamas aukštesniųjų, transcendentinių pasaulių dvelksmas, kur žmonės dar nėra užvaldyti daiktų, o moka tiesiog būti, pavyzdžiui, valandų valandomis žiūrėti į kalnus, debesis ar žvaigždėtą dangų, čia, Lietuvoje, ypač akivaizdu, kad “kažkas papuvę karalystėj”. Ir nors čia gyvenimo tempas – beprotiškas, visi apimti žūtbūtinės neurotiškos kovos už reklamų bei muilo operų sudievintą buitį, vis tik ten, kur gyvenimo tėkmė lėtesnė, o sunkumų ir skurdo žymiai daugiau, žmonės atrodo nepalyginamai laimingesni, jie iš tikrųjų gyvena. Jie ne tik vienuoliai ar jogai, bet netgi piemenys ar elgetos suvokia, kad egzistuoja dar kitokie, slaptingi, sakralūs egzistencijos lygmenys, aukščiausios būties viršūnės ir svaigiausios bedugnės, – lygiai kaip Himalajų peizaže…
Kaip buvo nuvainikuotas “Vakarų kultūros” reikšmingumas Tavo gyvenime ir kas labiausiai tai nulėmė?
Rytai mane visada masino, nuo vaikystės žavėjausi japonų kultūra, paskui Indijos, – galiausiai, atradau Tibetą. Manau, kad Europos saulė iš tikrųjų nusileido tuomet, kai apie tai paskelbė Šopenhaueris (Artur Shopenhauer). Ir vargu ar bepatekės. Kaip ir visi, sovietmečiu garbinau Vakarus, nes tuomet jie buvo visokeriopos laisvės – tiek vidinės, tiek išorinės simbolis. Aš ir dabar nemanau Vakarų kultūros visiškai atsižadėti, tebesižaviu pavyzdžiui Viduramžių, Mažųjų Olandų, El Greko (El Greco), Van Gogo (Van Gogh) ar Magrito (Rene Magritte) tapyba, daugeliu poetų, rašytojų, kompozitorių, režisierių, bet naujai atsivėrusi Rytų pasaulėžiūrinė erdvė man šiuo metu yra priimtinesnė. Jei kalbėtume labai apibendrintai – tai Vakarų civilizacija visada buvo nukreipta į išorę, tereikia prisiminti krikščioniškąją kryžiaus žygių tradiciją, užkariaujant kitas tautas bei kontinentus, baigiant šiuolaikiniais skverbimais į žemės gelmes, kitas planetas ar genetikos paslaptis. Pasak tibetologo R. Thurmano, jei dabartinės Vakarų civilizacijos simboliu galėtų būti astronautas, tai rytietiškosios, o ypač tibetietiškosios, “psichonautas”, tas, kuris skverbiasi į savo esybes gelmes ir bando pažinti jos tikrąją prigimtį. Net santykis su Dievu liudija šį skirtumą: krikščionims jis yra išorėje, danguose, aukštybėse, tuo tarpu budistams – žmogaus viduje. Tibetietis, paklaustas apie savo tikėjimą, nesakys esąs budistas (“sangjepa”, tib.), o – “nangpa”, vidinis žmogus, tas kuris eina, ieško ir žvelgia savęspi. To jokiu būdu nederėtų painioti su vakarietiškąja psichologija ar psichoanalize, kurių misterijos dažniausiai vyksta vis dar “ego”, taigi – išoriniame lygmenyje. Manding, “psichonautų” kelias davė geresnių rezultatų, nes tarp jų būdamas vis dar jauti, kad žmonių giminė įstengia gyventi išmintingai. Tuo tarpu prometėjiškoji arba astronautiškoji civilizacija virsta kažkokiu pasibaisėtinu farsu.
Pagrindinė “išoriškosios kultūros” religija – katalikybė išgyvena prieštaringus laikus.
Ko, Tavo manymu, labiausiai trūksta šių dienų Lietuvos Katalikų bažnyčiai? Ko vertinga būtų pasimokyti iš budistinės tradicijos be baimės “prieštarauti krikščioniškajai pasaulėžiūrai”?
Aš manau, kad dabartinei katalikų bažnyčiai labiausiai ir trūksta to “psichonautiškumo”, sugebėjimo kažkokiais būdais paskatinti žmogų vėl į save atsigręžti, susimąstyti ir suvokti, kam, kaip, kodėl, vardan ko jis gyvena, iš kur, į kur eina. Pasak statistikos 80 procentų Lietuvos gyventojų laiko save katalikais, bet ką jie turi omeny tai sakydami?! Vien dalyvavimas Sekmadienio mišių rituale, dažniausiai net nesistengiant perprasti jo paslapties, anaiptol dar nėra katalikiškumas. Manding, kiekviena religinė tradicija, tai visu pirma yra sunkus, kasdienis sąmonės, sielos ir kūno darbas. Tai liudija visų šventųjų, taip pat ir krikščioniškųjų biografijos, jau nekalbant apie Jėzaus Kristaus istoriją. Kodėl šiandien yra taip mažai norinčiųjų eiti Jo keliu? Kur visi tie jauni kunigai, vienuoliai, vienuolės, pasiryžę vardan Dievo viską paaukoti?! Pačiam katalikiškiausiam pasaulio krašte, Marijos žemėje, retai juos sutiksi, aš jau nekalbu apie kriminogeninę situaciją, ar apie paprasčiausią kasdieninę atmosferą gatvėje. Aš turiu su kuo palyginti, nes Indijoje, o ypač Himalajuose dar yra daug pasiryžėlių, siekiančių pačių aukščiausių, transcendentinių tikslų ir tai suteikia visiškai kitą atmosferą (aurą) ir miestams, ir šventykloms, ir pasauliečių būstams. Ten religija tebėra visiškai gyva, nes ji – gyvybiškai reikalinga, o Vakaruose ji jau tapo pusfabrikačiu iš dvasingumo supermarketo.
O pasimokyti siūlyčiau tolerancijos bei pakantumo, ypač – krikščionybės hierarchams, o tiems, kas trokšta priartėti – budistinės meditacijos, bei įvairių, veik tobulai nušlifuotų, kovos su savuoju “ego” metodų.
Ką patartumei pradedančiajam gilintis į budizmą, kuo nereiktų mėgautis, į ką atkreipti dėmesį?
Manyčiau, kad reikėtų pradėti nuo to, nuo ko pradeda kiekvienas tibetietis budistas. Nuo koncentracijos (šamatha) arba ypatingos įžvalgos (vipasjana) meditacijų. Nuo paruošiamųjų praktikų. Taigi nuo pamatų, o ne nuo auksinio stogo, kuriuo būtų galima laikyti tantrą arba dzongčeną.Deja vakariečiai dažniausiai pradeda kaip tik nuo pastarųjų, todėl nenuostabu, kad dažnai patiems “nuvažiuoja stogas”. Arba rezultatai tampa priešingi tiems, kurie turėjo būti: tik dar labiau suveši pasipūtimas, puikybė ir visi kiti “ego” nuodai. Taip patarčiau neužsiimti informacijos kaupimu, nes žinių kiekis galvoje nėra tiesiogiai proporcingas išminčiai. Tai savotiškai liudija ir šiandieninis informacijos sprogimas “Internete”: prieinamos ezoteriškiausios doktrinos, bet kur gi naujieji išminčiai, šventieji, nušvitusieji? Taigi, pradedančiajam derėtų įsisąmoninti, kad viskas yra labai paprasta, bet labai sudėtinga, o nauju keliu eiti visiškai atsipalaidavus, bet iš esmės susikaupus. Plaukti ir pasroviui ir prieš srovę vienu metu.
Tibetietiškasis budizmas žavi savo gaja vienuoliškąja tradicija, kuri taip svarbi ir ištremto Tibeto visuomeniniame gyvenime. Kaip tai atsispindi tibetiečių bendruomenėse prisiglaudusiose Indijoje?
Tai turbūt kažkas daugiau nei tradicija, gal net kažkoks genetinis faktorius ar išskirtinis tibetiečių tautos bruožas, apie kurį imi galvoti, kai matai tūkstančius jaunų vyrų bei moterų pasirinkusių sanghos – vienuoliškosios bendruomenės kelią. Tai yra visiškai sąmoningas ir savarankiškas pasirinkimas, nes šiuolaikinėje tibetiečių bendruomenėje kur kas mažiau reiškia tėvų ar šeimos valia, juo labiau, tokio pasirinkimo niekada nesąlygoja asmeninė egzistencinė krizė, nusivylimas gyvenimu ar panašios priežastys, privedančios prie vienuolystės šiandieninį Vakarų žmogų. Anksčiau Tibetas buvo visiškai izoliuotas, net savo peizažu ar klimatu rūstus ir asketiškas kraštas, ideali vieta atsižadėjimui, atsiskyrėliškumui, dešimtmečius trunkančioms meditacijoms, “psichonautikai”.
Dabartinė situacija Indijoje visai kitokia, čia yra pakankamai daug informacijos apie pasaulietinio gyvenimo, ypač – Vakaruose, teikiamas pagundas bei privilegijas. Tačiau daugelis vis dar sugeba joms atsispirti. Nežinia kiek tai tęsis, ir kiek tibetietiškoji vienuolynų tradicija bus dar iš tikrųjų gyva, o kada taps, kaip pranašavo pats Buda, vien išoriniu atributu, nebeįprasmintu ritualu, savotišku ‘šou’ turistams sudominti ir pinigams gauti. Akivaizdu, kad jau šiandien, kuo toliau nuo turistinių centrų ar kelių, tuo tikresni ir vienuolynai, išsaugoję savo senąją, pirmapradę dvasią. Todėl dažnai pagalvoju, kad kai kurias Himalajų vietas, pavyzdžiui Ladaką ar Zanskarą, reikėtų uždaryti turistams ir bent šitaip bandyt išsaugoti jų sakralią erdvę nuo Vakarų invazijos…Tačiau, kalbant apie vienuoliškąją Tibeto tradiciją, derėtų prisiminti, kad visi didieji šios šalies šventieji aukščiausių dvasinių rezultatų pasiekė ne vienuolynuose, vis dar tebeesančiuose sociumo ribose, o visiškai atsiskyrę nuo visuomenės. Tačiau, atsisakę visuomenės, žmonių bendrijos jie galėjo semtis įkvėpimo iš gamtos, nepaprastai “įjėginto” Himalajų peizažo, kalnų ir dykumų, į kuriuos rodos yra įsikūnijus Amžinybė, dievai, Tuštuma, virtusi forma.Daugelis religijotyrininkų yra pastebėję, kad prie didžiausių žmogaus dvasinių pasiekimų visada prisidėdavo ir gamta, o būtent kalnai bei dykuma, asketiškos, rūsčios, kosminės erdvės. Todėl aš dažnai pagalvoju, kad viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje katalikybė, irgi gimusi dykumose, netapo tuo, kuo galėjo būti, yra jos ypatingai švelnus peizažas, akinama vasarų žaluma, miškai, ežerai, pievos, pelkės… Juk tai – pagoniškas kraštas.
Jo Šventenybė Dalai Lama buvo pirmasis užsienio šalies politinis ir religinis vadovas aplankęs nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.Jau keletą metų apie okupuotąjį Tibetą Lietuvos gyventojau turi galimybę sužinoti iš Tau gerai pažįstamos Tibeto rėmimo grupes veiklos.Šalia to egzistuoja ir kita, Parlamentinė Tibeto rėmimo grupė,kuri, pagal narių skaičių yra didžiausia Europoje ! Ar jos veikla patenkina lūkesčius? Kaip tokia grupė galėtų remti okupuotos šalies išsivadavimo siekius?
Kuo toliau, tuo labiau stengiuosi vengti politikos, bet vis dar, net prieš savo valią esu į ją įtraukiama. Kalbant labai konkrečiai, parlamentinė Tibeto rėmimo grupė turėtų paveikti Lietuvos prezidentą ar vyriausybę, priimti ir viešai paskelbti kokį nors dokumentą, raginantį Kinijos Liaudies Respublikos vadovybę pradėti derybas su Dalai Lama dėl Tibeto autonomijos. Taip pat galėtų būti pareiškimas, pripažįstantis Dalai Lamos vyriausybę tremtyje arba patvirtindamas faktą, kad Tibetas yra okupuotas. Būtent to tikimasi iš Lietuvos ar kurios kitos mažos, dar taip neseniai okupacinę priespaudą kentusios valstybės, kol kas dar nesupančiotos finansiniais ryšiais su KLR kaip kad Vokietija ar JAV. Ir nors man atrodo, kad žengti panašų žingsnį nėra jau taip sudėtinga, politikai tvirtina, kad jis – neįmanomas. Nebesijaučiu turinti nei pakankamai jėgų, nei išprusimo ar įgūdžių įrodinėti apie moralines politikų pareigas, kas kad bandžiau anksčiau, vadovaudama anapus parlamento sienų esantiems Tibeto rėmėjams. Visi tie piketai ir kryžiaus žygiai prieš KLR ambasadą sukeldavo vos ne baisiausią chaosą, o dabar galvojau, kad būtent vieno žmogaus harmonija gali kažin kaip prisidėti prie rimties ir pusiausvyros visame pasaulyje. Tai anaiptol nėra globalinės užmačios. Tai skruzdės, tempiančios šapą į skruzdėlyną, uždavinys.
Ačiū už pokalbį,
Kalbino Lukas Devita
