Julija Daniliauskienė
J. Daniliauskienė. Karpiniai
Svarbiausi autobiografijos faktai
Gimė 1926 m. Šilo-Pavėžupyje (dabar Kelmės rajonas) Darijos ir Stasio Pūtvių šeimoje.
Jakutske (Rusija) baigė vidurinę mokyklą ir buhalterių kursus.
Nuo 1965 m. gyvena Vilniuje.
Lietuvoje ir užsienyje organizuojamose meno parodose pastoviai dalyvauja nuo 1957 m..
Liaudies meno draugijos (dabar – Tautodailininkų sąjungos) narė nuo 1967 m.
J. Daniliauskienės personalinės kūrybos parodos jau yra vykusios Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Raseiniuose, Rumšiškėse, daugelyje kitų Lietuvos vietų.
1979 m. menininkei suteikta Lietuvos Kultūros ministerijos II laipsnio premija.
J. Daniliauskienės karpiniais iliustruota knyga „Lietuvių vaikų poezija” (1980).
Julija Daniliauskienė apie save ir savo kūrybą
„Šiandien tikrai žinau, jei mano karpiniai ir niekam nebūtų reikalingi, nekarpyti negalėčiau. Viskas prasidėjo tarsi nejučiom. Bet dabar, kai atsigręžiu į praeitį, manau, kad viskas buvo dėsninga.
Tėviškė mano – Žemaitijos pakrašty. Ten patys gražiausi laukai ir kloniai, slėpiningi ežerėliai miškų glūdumoj, saulės pilni tvenkiniai, kur krykščia laukinės antys ir peri laibakaklės gulbės, o vandenyje nardo auksažvyniai karpiai. Ten vasaros saulė nusileidžia už tamsios miško juostos, palikdama žemėje šilumą ir jaukumą. Naktimis ten ūkia pelėdos ir skraido šikšnosparniai, o mėnulio pilnatis ištikimai apeina savo valdas.
Tokį tėviškės vaizdą išsinešiojau širdyje visais keliais: 15 metų Sibiro tremtyje, vėliau Panevėžio raj. Gelažių lygumose.
Nuo pat vaikystės norėjau kurti ką nors gražaus. Daug piešiau, mėgau karpyti kiauraraštes „žvaigždutes”, mokytojo pamokyta lipdydavau iš spalvoto popieriaus aplikacijas su tekančia saule iš už miško. Rašiau eilėraščius ir maniau, jog tapsiu poete. Mokiausi skambinti pianinu, ir tai man teikė didelį malonumą. Tačiau gyvenimas sutvarkė viską kitaip: po daugelio išbandymų paėmiau žirklutes, popieriaus lapą ir ėmiau karpinėti mažus ornamentėlius, savaip sudėliodama man žinomus liaudies meno elementus.
Man buvo tada trisdešimt metų, auginau tris dukras, ir karpymas iš popieriaus atrodė lyg žaidimas tarp visų dienos rūpesčių ir darbų. Buvau baigusi vidurinę mokyklą ir buhalterių kursus, dirbau buhaltere. Mano vyras – istorikas, etnografas – daug man padėdavo. Sulaukusi nuoširdaus žinovų pritarimo, pamažu įsitraukiau į šį užsiėmimą ir nebelaikiau jo žaidimu. Supratau, jog ir karpiniais galiu išsakyti kad ir mažą sielos kertelę. Ir pajutau begalinį džiaugsmą. Nuo 1956 m. apsigyvenusi Gelažiuose (Panevėžio rajonas) karpymu užsiėmiau pastoviai.
Nemažai teko vaikščioti su vyru po Gelažių apylinkes ir kitus Lietuvos rajonus renkant kaimuose etnografinę medžiagą. Čia turėjau progos giliau pažinti kaimo buitį ir lietuvių liaudies meną. Ypatingai mane žavėjo tapytos kraitinės skrynios, kurių daug rasdavome Lietuvos šiaurės rytų rajonuose. Jų raštai, dažnai išblukę ir sunkiai beįžiūrimi, perkelti ant popieriaus, naujai atgydavo ir žavėjo mane savo aiškumu ir turtingumu. Vienų linijos grakščios, lengvai ir išmoningai išdėstytos skrynių šonuose, kitų – grubesnės, labiau primityvios. Visi tie raštai iš įvairiai sudėliotų augalų induose su tupinčiais juose paukščiais, gandrais, gaidžiais sudarė vientisą pasaulį, mūsų senolių išjaustą. Tai buvo puiki medžiaga karpiniams, artima ir miela mano širdžiai.
Kitas šaltinis, nuo pat vaikystės teikęs man minčių – tai gamta. Joje aš visada gerai jaučiuosi, net ir per darganą. Gamta ne tik ramina, bet stiprina ir praturtina savo neįmantriu ir nepakartojamu grožiu. Kiekvienas metų laikas atveria savo stebuklų aruodus, kurių iki dugno niekas nepajėgus išsemti. Savo karpiniais norėjau išreikšti tai, kas žmogui padėtų gyventi, kas jį ramintų.
Jei kam atrodo, kad karpyti man lengva – tas neteisus. Beveik visi mano karpiniai praėjo savotiškus „kančių kelius”.
Ryškesni yra du kūrybos periodai. Pirmas, kai tiesiog kartojau lietuvių liaudies meno elementus (skrynių, margučių, molinių indų ir kt. raštus) ir supančios gamtos motyvus (įvairias gėles bei žoles), ir antras, kai tie abu šaltiniai susiliejo ir įgavo savitą formą. Dominuojantys išliko saulės, medžio ir paukščio motyvai, tapę mano vaizduotėje amžinos gyvybės ir šviesos simboliais. “
Menotyrininko vertinimai
„Julijos Daniliauskienės karpiniai – tai savita dabartinės liaudies meno grafikos atmaina. Vertinga ir įdomi ji ne vien tik dėl to, kad čia atgaivinamos ir pratęsiamos jau išnykusios liaudies meninės kultūros formos, bet ir tuo, kad joms suteikiama nauja taikomoji paskirtis ir išplečiama etninių dekoratyvinės raiškos galimybių apimtis. Nuo atskiro meninio ženklo, ornamento segmento, dailininkė išplėtojo karpinių meną iki sudėtingiausių kompozicijų, dekoratyvinių grafikos lakštų. Vieni iš jų siekia gamtos stilizacijos, turi siužeto bruožų, kiti – paremti gryno abstraktaus ornamento sandara, artima ir šių dienų modernaus optinio meno principams.
J. Daniliauskienė demonstruoja didelę meninės technikos meistrystę ir taip pat ryškų kūrybiškumą, išradingumą. Karpiniuose ji derina gausias tradicines mūsų liaudies ornamentikos rūšis: čia rasi architektūros ir skrynių puošybos elementų, kryžių, saulučių, margučių, audinių raštų motyvų. Tačiau tų motyvų dailininkė mechaniškai neperkelia, ji savaip juos interpretuoja, kuria individualius, naujus ir sudėtingus įvaizdžius, vadovaudamasi bendrąja liaudiškojo dekoro dvasia, perimdama mąstymo sąlygiškumą, formos tūrių, siluetų bei linijų ritmiškumą, vaizdo pusiausvyrą. J. Daniliauskienė nestokoja ryškios meninės vaizduotės ir subtilaus skonio, kuriame gyvas mūsų tautodailės etninio charakterio jutimas. Ji gerai valdo turtingą ir grakštų ažūrą ir yra sukūrusi raiškių, lakoniškų, formos paprastumu imponuojančių kūrinių.
J. Daniliauskienės karpiniuose, kaip ir mūsų liaudies dainose, reiškiama gamtos poezija, suskamba tikra ornamentalumo muzika, liejasi grynas, neišsenkamas dekoratyvinės formos žaismas, teikiantis žmogui įgimtą ir praktiškai nesuinteresuotą estetinį pasigėrėjimą.
Irena Kostkevičiūtė
