Gintaras Beresnevičius: „Alkoholizmas – dievoieškos palydovas“

Paruzija senųjų krikščionių graikiškoje terminijoje yra pakartotinis Kristaus atėjimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tokiu mitologiniu ir lemtingu žodžiu naujausią savo knygą pavadino žinomas religijotyrininkas ir eseistas Gintaras Beresnevičius.

Išleidęs septyniolika knygų, tarp kurių religijotyros žodynai, studijos, vadovėliai, eseistikos rinkiniai ir esė romanas, Gintaras Beresnevičius ryžosi imtis tikrojo – romanų romano. Su religijotyrininku, eseistu ir romano „Paruzija“ autoriumi Gintaru Beresnevičiumi radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Jolanta Kryževičienė.

Norėčiau pradėti nuo citatos iš romano „Paruzija“: „Kiškiai pareikalavo tiesioginės televizijos laidos, bet gavo tik pusvalandį Lietuvos radijo pirmojoje programoje“. Tai aš suprantu, kad šis mūsų pasiūlytas pusvalandis Lietuvos radijo pirmojoje programoje yra kaip kiškiams „TIK“?

Na, pavadinkime tai kiškių valanda.

Tai yra 17-oji jūsų knyga ir tik pirmas romanas. Šito jūsų, ko gero, jau šimtą kartų klausė – kodėl būtent tokia forma ryžotės šį kartą prabilti į skaitytoją?

Tam tikru metu rašydamas bet kokia forma, bet kokiu žanru arba išsisemti, arba imi kartoti tą patį. Ir šiuo atveju romanas yra tokia galimybė, kurios dar nesu rimtai užgriebęs. Tokia galbūt formali priežastis. O antra, – galbūt išgąsdinsiu klausytojus, bet įtariu, kad man prasideda romanų epocha. Ir trečias dalykas – tiesiog įdomu buvo pažiūrėti, kaip tas romanas iš tikrųjų rašomas. Iš tiesų galiu pasakyti, kad skirtumas nuo bet kokio kito žanro yra milžiniškas. Ir teksto konstravimo, ir paties rašančiojo emocijų, ir keisto, netikėto prisirišimo prie šito teksto požiūriu. Tai man buvo visai netikėta.

O sudėtingiau? Nes jūsų knyga „Pabėgęs dvaras“ yra esė romanas. Nors tai yra iš nedidelių tekstų sudaryta knyga.

Taip, galima sakyti, kad ten yra novelių romanas. Nors postmodernistinį „Keturiuose vėjuose“ publikuotą romaną esu parašęs dar 1985 metais armijoje. Jis taip ir praslydo pro akis, todėl tenka pradėti iš naujo skaičiuoti.

Turbūt tie skaičiai apskritai ne tiek yra svarbūs. Jūs sakėte, išgąsdinsite skaitytojus, bet pats romanas taip pat yra šiek tiek gąsdinantis. Pavadinimas „Paruzija“ yra Jėzaus Kristaus pakartotinis sugrįžimas ir mirusiųjų prisikėlimas. Tačiau susidaro įspūdis, kad jūs nuvainikuojate abu šiuos mitus ir tikėjimą, jog tai yra labai laukiama diena. Todėl su jumis, kaip su religijotyrininku, būtų įdomu pakalbėti apie Dievo paieškas romane. Šį tema skamba nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Dievą jūs kuriate iš visko: iš slibino, iš zuikių… Ar taip yra todėl, kad pagrindinė jūsų specialybė yra būtent religijotyra? Kokios paskatos atvedė būtent prie šitos temos?

Specialaus sumanymo padaryti iš to romaną, dievoieškos romaną, tikrai neturėjau, bet viskas taip išėjo. Kadangi visi personažai bando ieškoti to, kas yra svarbiausia. Jie visi yra savotiški kristoforai. Jeigu ieškai galingesnio – visada susiduri su valdžia, valstybe, politika… Bet tai tik kelio pradžia. Toliau einama Dievo link. Kiekvieno žmogaus gyvenimo ašis, mano įsitikinimu, yra būtent dievoieška. Netgi jeigu žmogus pats to neprisipažįsta arba nesupranta. Dievu jis gali pasiversti daugelį dalykų. Ir galbūt čia metaforiškai kartais noriu parodyti, kad Dievas yra konstruojamas visai ne iš tų elementų, kuriuos turėtume Dievo įvaizdyje įžiūrėti. Man pasidarė labai įdomu, kokį rezultatą, kokį Dievą suranda tas, kuris iš principo eina į šalį. Nesakau, kad jie susiduria su velniais. Ten yra kitokių dievų pasaulis, bet dievų. Jie galbūt yra civilizacinis ir religinis akligatvis, bet ne tiems patiems dievams.

Dar vienas dalykas, kurį norėjau pasakyti, kad Dievo paieškos, tikros ar netikros, jos neišvengia absurdų, paradoksų, netikėtumų. Gali būti ieškoma juokiantis, ironizuojant, tyčiojantis ir visiškai rimtu veidu, atsidavus. O rezultatas gali būti tas pats – netikėta.

Bet jūs iš tos visuomenės taip pat gana smarkiai tyčiojatės arba, sakykime švelniau, ironizuojate. Ne kartą jūs vadinate tai kvailių visuomene: kvailiams reikia ne prezidento, o tik gaujos vado. Pati dievoieška yra komplikuota tokioje visuomenėje. Jūs pats savo personažą nuvedate į biblioteką pusvalandžiui ir nauja religija jau yra paruošta, pritaikyta visuomenei.

Esu susipažinęs su daugeliu naujų, populiarių religinių judėjimų. Ir galiu pasakyti, iš kokių autorių tų judėjimų ideologija yra sumesta, kada tai yra maždaug padaryta. Dešimtmečio tikslumu. Religiją sumesti bibliotekoje per pusvalandį religijotyrininkas tikrai gali nesunkiai. Mane stebina žmonių naivumas ir patiklumas, kai jie eina paskui tokius sinkretinius, kurie, po teisybei, padaryti iš dviejų trijų knygų, penkių Korano, Evangelijos ir Kamasutros citatų. Tai rodo šitų naujųjų religinių judėjimų esmę – visa tai perspektyvos neturi.

Na, gerai, sakykime, kad sukurti religiją galima. Bet ar jūsų nestebina, kad žmogus tokia religija patiki itin lengvai. Kas tai yra, visuomenės totalinės nevilties, idealų nebuvimo situacija? Kaip jūs regite?

Žmogus šiuo metu šitoje visuomenėje yra absoliučiai kontroliuojamas, valdomas, prižiūrimas, įvairių elgesio stereotipų tiek užspaustas, kad jo veikla yra labai ribota. Ir dėl to jis yra labai nesunkiai prognozuojamas. Todėl visuomenė mano knygoje ir vaizduojama kaip pasiduodanti įtaigai. Bet pasiskaitę kelių dienų laikraščius ar interneto komentarus, galime pastebėti, kad iš tikrųjų įtaigai visuomenė pasiduoda nepaprastai netikėtai ir lengvai, yra nepaprastai galingai manipuliuojama. Net tada, kada žmogus mano, kad jis eina prieš sistemą, po teisybei, jis dirba tos sistemos naudai net nežinodamas. Mano herojai, bent jau jų dalis, žino, kad priešintis sistemai pagal jos taisykles negalima ir kad reikia ne kovoti, ne žaisti su sistema, o padaryti kažką kita. T.y. pereiti į dievų lygmenį.

Jeigu jau prakalbote apie sistemą, noriu pateikti dar vieną citatą iš jūsų knygos „Paruzija“. Jūs rašote: „sistema yra todėl, kad tave triuškintų. Jei esi jos dalis, vis tiek esi perlaužtas. (…) Nebent – užsivilktum vilko kailį. Nebent – susikurtum salą“. Ir toliau jūs vedate loginę-semantinę seką, kaip nuo žodžio vilkėti (t.y. tapti vilku) pereinate prie žodžio dėvėti (t.y. vilktis). Nuo dėvėti prie eiti dievopi. Jūs sakote, kad vilkolakis – tai yra Dievo ieškantis svajotojas. Išvedate savo herojų į tokią šizofrenišką būseną, t.y. darote jį vilkolakiu. Ar jūsų nuomone, žmogus turi pereiti į kažkokią ekstremaliai sudėtingą situaciją, kad jis galėtų pasipriešinti sistemai, turi susikurti salą, kad būtų savimi?

Kaip sakiau, būti prieš, neužtenka. Jeigu jauti sistemai neapykantą, tai ir žaidi su sistema, pripažįsti ją kaip vienintelę realybę. Vadinasi, reikia paprasčiausiai įkurti savo salą metaforiškai arba tapti vilkolakiu. Tas mano vilkolakio personažas yra ne iš kokio filmo paimtas. Aš 30 metų studijuoju lietuviškąją tradiciją, transmatavimus ir pasivertimus. Apie vilkolakius pakankamai daug išmanau. Yra burtų, kuriuos naudojant dar ne taip seniai buvo pasiverčiama vilkolakiais. Pavyzdžiui, folkloristams tai nėra didelė paslaptis.

Ar jūs norite pasakyti, kad tai nėra tik metafora?

Vilkolakio atveju – ne metafora. XVIII-XIX amžiuje vilkolakiai pakankamai dažnai fiksuojami. Mažosios Lietuvos lietuviai tokius vilkolakius gerbdavo, nes tikėjo, kad tiktai jie gali nugalėti visas velniavas.

O kas yra vilkolakis? Tai yra nežmoniškai stiprus žmogus, tai yra kažkokių juodųjų jėgų paliestas žmogus, kas jis?

Ne, jis pereina į kitą lygmenį. Į tą lygmenį, kuriame dieviškas ir žvėriškas lygmuo susilydęs. Kai galima veikti ir žmonių, ir demonų, ir dvasių sferoje, ir sykiu būti laisvam.

Jūsų akimis žiūrint, ar yra išlikę vilkolakių XXI amžiaus pradžioje?

Kadangi viskas eina vis prastyn ir prastyn, tai turbūt labai nedaug.

Norėčiau jūsų prašyti šiek tiek pakomentuoti virtimus jūsų knygoje. Sakote, kad svarbiausia žmogui augti ir keistis gilyn, viduje. Tačiau išorinių virtimų ir siurrealistinių vaizdų jūsų knygoje yra begalės. Pagrindinis herojus kartais virsta vilkolakiu, prisikėlę mirusieji tampa zombiais kaip kokiame nors holivudiniame siaubo trileryje. Taip pat yra kalbanti šaldyta višta, yra laumės, kurios ateina iš pelkių, yra slibinai, kurie virsta dievais, ir nuskraidina herojus ant debesų… Kas tai yra? Tai yra iš tikrųjų siurrealistinis romanas ir jūs žaidžiate su skaitytoju, kuris tarsi vėlgi turėtų įsitraukti į tą žaidimą?

Taip, siurrealistinėmis priemonėmis ir simboliais aš mėginu parodyti mūsų dabartinio laiko principinį neišbaigtumą, čia niekas nebaigiama. Visi mėginimai atsidaužia į sieną. Niekam iš šitų herojų nepasiseka ištrūkti, nors kai kurie iš visų jėgų bando tą padaryti. Mūsų civilizacija yra akligatvyje. Aš tik rodau, kokiame akligatvyje atsidūrė civilizacija Lietuvoje. Paruzija galbūt rodoma per siurrealistinius motyvus, nes aš noriu priminti, kad atėjimas yra pažadėtas…

Bet niekas nežino koks?

Taip, to niekas nežino. Ir yra galimybė, kad jeigu mes būsime tokie, tai ir atėjimas bus toks.

Ar yra vilties, kad gali būti kitoks atėjimas? Ar mes, jūsų akimis žiūrint, kitokie jau nebegalime tapti?

Knygoje pavaizduotas kelias yra visiškai realus. Jeigu žmonės pradės patys save montuoti, klonuoti, tada jis bus vienintelis, o paruzija faktiškai bus jau įvykusi. Tiktai nepaprasta Dievo malonė gali pralaužti tokį civilizacinį ir dvasinį akligatvį, bet garantuoti, kad ta malonė mus ištiks, vargiai galima.

Garantijų turbūt apskritai labai mažai pasaulyje esti. Vis dėlto sakykite, Gintarai, galbūt šitas romanas yra savotiškas spyris į užpakalį žmogui, kad jis bandytų susimąstyti? Kad jis imtų keistis – turbūt per didelė iliuzija?

Taip, čia yra skaitytojo provokacija. Bet jeigu pastebėjote, aš pasistengiau, kad ta provokacija būtų įdomi ir ne be tam tikro skaitymo malonumo. Jeigu šita knyga perskaitoma nuo pradžios iki galo, aš tikrai garantuoju kiekvienam skaitytojui efektą. Literatūra yra įpratusi pateikti pasakojimą, o „Paruzijos“ atveju ji suveikė kaip antibiotikas, kaip 4-5 seansai pas psichoterapeutą arba 20 pas psichoanalitiką. Žmogus be jokių pastangų po šitos knygos perskaitymo nori ar nenori turi pajusti tam tikrus pokyčius. Čia yra tam tikra tabletė, tam tikra chemija.

Aišku, visada sudėtinga rašytojui komentuoti savo romaną, bet taip įkyriai klausinėju todėl, kad kiek teko skaityti recenzijų, komentarų internete, jūsų skaitytojai bando suvokti žaidimo taisykles, kurias jūs jiems siūlote, ir ne visada sekasi. Nes labai dažnai jūsų virsmai, jūsų siurrealistiniai, kartais ir siaubo vaizdeliai žmogų išstumia iš įprasto skaitymo kelio. Galbūt tai yra nesuprastos tam tikros žaidimo taisyklės, galbūt jos yra sudėtingai suvokiamos? Ar tiesiog reikia praryti kaip tabletę ir laukti, kas bus?

Būtent, aš stebiuosi, kad šita knyga nepriimama arba bent jau ne visada suprantama kaip pokštas skaitytojų malonumui, sykiu duodantis ir efektą. Galima imti ir sužaisti. Galų gale siurrealizmas literatūroje – tai yra XX a. III dešimtmetis ir visa tai Europoje jau seniai stipriai apžaista. O mūsų literatūra kažkodėl įsivaizduojama tik kaip plokščias pasakojimas, jokių atsišakojimų, žaidimų. Skaitytojas sutinka, kad jis gali, tarkime, gauti šoką, arba knyga jam gali įvaryti depresiją, bet niekada nesutiks, kad ant jo kaktos realiai atsirastų gumbas. O būtent šito gumbo ir siekia mano romanas.

Skaitydama pagalvojau, kad galbūt geriau suprasti šitą knygą arba įeiti į tą atmosferą padėtų, sakykime, šiek tiek vyno, brendžio ar dar kažko. Jūs nemažai knygoje kalbate apie alkoholį. Viena jūsų kritikė net jums šiek tiek juokingai papriekaištavo, kad apie alkoholizmą galima rašyti jaunystėje, bet reikia iš to vieną kartą išaugti. Alkoholizmo tema jums turbūt yra labai svarbi ir visai neatsitiktinė, nes kai kur jinai nuskamba iš tikrųjų labai skaudžiai. Sakote, kad „alkoholizmas – tai ne revoliucija, o mokslinis savižudybės būdas“. Ar tai irgi vienas iš leitmotyvų, kuris veda į akligatvį?

Žinoma, šiuo atveju alkoholizmas yra dievoieškos palydovas. Tie, kurie nesugeba prie Dievo artėti tradiciniais būdais ar bent jau netradicine meditacija, gali dievoieškos aktą atlikti nerdami į alkoholį ir į išnykimą. Būtent per alkoholizmą. Mano knygą iš tikrųjų galima skaityti su brendžio ar degtinės buteliu rankoje. Nieko čia keisto nėra, nes, sakykime, Rigvedos epochoje arijai aukodavo prisilupę somos, buvo geriama haoma. Šiaurės tautos ir lietuviai taip pat per savo apeigas išgerdavo neįprastą kiekį alaus. Kiekvienas apeigų dalyvis melsdamasis dievams turėdavo išgerti po 27 kaušelius alaus. O kaušelis – tai yra 0,3 litro. Ir dar man labai patiko vienas lietuvio pasakymas pastoriui 1670 metais. Kai pastorius papriekaištavo, kad „gal jūs, lietuviai, bandykite į bažnyčią ateiti blaivūs“, jam buvo atsakyta: „Pastoriau, tu nieko nesupranti. Mes esame šiek tiek drovūs ir negalime kalbėti su Dievu, kada esame blaivūs. Mes turime prisigerti ir tada jam viską pasakome, išsiverkiame ir po to einame gyventi vėl“.

Kai jūs pasakėte, kad alkoholizmas yra taip pat savotiška dievoieška, tai, jeigu būčiau davatka, sakyčiau, kad tai yra absoliučiai šventvagiška. Ar nepiktžodžiaujate šitaip sakydamas?

Norėčiau, kad menama davatka pašnekėtų su kokiu nors žmogumi, besivoliojančiu prie kokio nors kiosko. Juos alkoholis yra šio to išmokęs: tam tikrų taisyklių ir tam tikrų nuojautų, kurių jie, kaip sakoma, pasakyti negali. Bet Dievo akyse jie irgi kažkur eina. Aš negaliu sakyti, kad jie į rojų eina, bet ne į pragarą. Ir vis tiek aš dar priduriu, kad tai yra savižudybės būdas, mokslinės savižudybės būdas. Nes visas šitas gėrimas, šiuo atveju intelektualų gėrimas, yra destruktyvus ir tai yra tik dar vienas būdas parodyti, kad išeities nėra.

Bet nesinorėtų baigti mūsų pokalbio, kad išeities absoliučiai nėra, nes jūsų knygoje yra viena vieta, nedidelis vilties spinduliukas: „jei pasaulis desakralizuotas, jame lengva įsikurti bet kokiam šventumo erzacui, bet kartu – ir tikram šventumo pavidalui, blyksniui“.

Taip, jūs užfiksavote svarbią vietą. Nes, galimas dalykas, netgi šventumo erzacuose gali įvykti tokia mažutė, privati paruzija. T.y. netgi pasiklydęs tu gali gauti apreiškimą, net einant klaidingu keliu prieš tave gali išeiti Jėzus Kristus.