Fotografijos projektas “Erozija”

FOTOGRAFIJOS IŠŠŪKIAI

XXI a. pradžioje įžengiame į informacinę, globalinę, virtualią visuomenę. Postmodernistinę, amžiną dabartį išstumia vis labiau nuspėjama ir vis aiškiau konkretėjanti valstybės ir pasaulio ateitis. Su biotechnologijos sparčia raida iškyla pasvarstymai apie žmogaus, kaip autonominės būtybės, koncepcijos pabaigą. Bet kartu viskas atgyja, ką mėgino išklibinti ir nustumti nuo pamatų postmodernizmas – istorija, metafizika ir netgi utopija su antiutopija. Mene vėl varžysis įvairios kryptys. Fotografijoje – neodokumentalumas su neovirtualumu. Viena vertus, turime gerai sudarytus ir išleistus pokario partizanų kovų ir Vilniaus universiteto istorijos fotoalbumus. Kita vertus, jaunųjų parodose kyla nauji vardai ir naujos koncepcijos. Į fotografiją, pasirodo, galima žiūrėti, kaip į tikrovės vaizdo aukojimą, o ne išgelbėjimą ar išsaugojimą. Baltas bokštas, laiko ir erdvės protarpiai tarp fotografijų gali būti įdomesni už vaizdo atpažįstamumą. Apskritai, ir fotografijos istorija ir jos dabartis skatina neignoruoti jokio požiūrio į fotografiją: menotyrinio, istorinio, žurnalistinio, sociologinio, kultūrologinio ir kt. Galbūt to mūsų diskusijose labiausiai ir stokojame?

Fotografijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis

Ištrauka iš straipsnio fotografijos projektas “Erozija”