Feliksas Milevičius

Žiupsnelis iš Felikso Milevičiaus gyvenimo

Feliksas Milevičius – vienas didžiausių 20 a. pradžios kultūrinio judėjimo Telšiuose, entuziastų. Jo veikla paliko žymius pėdsakus miesto visuomenės kultūros vystymosi istorijoje.

Feliksas Milevičius to meto visuomenėje tapo ryškus ne kokio nors atsitiktinumo ar aplinkybių dėka, bet kaip pilnai susiformavusi, turinti šviesių idealų ir entuziazmo, stipri asmenybė. Amžininkus jis stebino savo vidine harmonija, dora, gerumu, mokėjimu suderinti savyje žmogiškas ir dvasines vertybes. Jis ir tarnautojas, valdininkas, amatininkas ir prekybininkas. Bet jame visų viršiausias – šviesaus idealo tikslas – skleisti kultūrą, uždegti ir kitus išmokyti pamilti knygą, dainą, meną. F. Milevičiui reikia, kad jo gimtojo miesto visuomenė būtų kultūringa ir šviesi. Kultūrinio judėjimo atgaivinimas ir būtų ta priemonė, – manė jis, galinti pabudinti carizmo, o vėliau ir karo metų vokiečių okupacijos prislėgtą, apsnūdusį miestą.

Kaip visuomenės veikėjas ir organizatorius F. Milevičius pasireiškia gana anksti, jau 1907 m. Būti tokiu jam padeda proto gilumas, kilnumas, tolerancija, subtilus jumoro jausmas, šviesus optimizmas, mokėjimas bendrauti ir supratimas tiek didelio, tiek mažo žmogaus. Toks jis buvo per visą savo gyvenimą.

Jo turiningas gyvenimas ir visuomeninė veikla yra giliai įprasminti, ir tai neturėtų būti pamiršta rašant mūsų miesto istoriją. Šis žmogus savo darbais, veikla ir asmeniniu pavyzdžiu užsitarnavo ne tik gilią daugumos pagarbą ir pasitikėjimą, bet ir visuotiną pripažinimą. Todėl Felikso Milevičiaus vardas neturi likti užmirštas, kaip esmėje šiandien ir yra.

Jis gimė Telšiuose 1883 m. gegužės 23 d. Visada didžiavosi tuo ir savo gimtąjį miestą begaliniai mylėjo. Vis kartodavo švelniai, švelniai: “Mano Telšiai. . . “.

Visa jo vaikystė ir jaunystė, kaip užsimins jis savo gyvenimo aprašyme, praėjo dideliame skurde. Milevičiaus tėvai buvo neturtingi amatininkai- stalius ir siuvėja. Šeima anksti neteko tėvo, todėl Feliksui teko mokytis ne mokyklos suole, bet amatininko dirbtuvėje. Kad būtų visada su knygomis, kurias labai mylėjo, jis pasirinko knygrišio amatą. Tačiau tam išmokti neturėjo lėšų. Abu su motina pėsčiomis nuėjo į Plungę prašytui paramos pas pagarsėjusį Žemaitijoje labdaringais darbais kunigaikštį Mykolą Oginskį. Šis pasikalbėjęs su šešiolikmečiu Feliksu, sutiko apmokėti knygrišystės meistrui už mokslą. Ir taip, kunigaikščio paremtas, po metų tapo knygrišiu. Tai buvo 1900 metais.

Tapęs knygrišiu, pirmąjį savo darbą, į odos aptaisus įrištą maldaknygę, kaip didelio dėkingumo ženklą, nunešė ir padovanojo savo geradariui kunigaikščiui Oginskiui.

Dirbdamas knygrišiu pasižymėjo kaip geras savo darbo srities meistras. Jam tas darbas buvo labai prie širdies, svarbu, kad su knygomis. Gavęs įrišti knygą, pirmiausia ją perskaitydavo. Atliekamu laiku savarankiškai mokėsi, daug skaitė, išmoko dvi ( lenkų ir rusų) kalbas.

1905 m. gavo valdinę tarnybą -Teismo archyvinių bylų tvarkytoju. Vėliau dėstė Telšių mokytojų seminarijoje knygrišybą, po to dirbo Šv. Kazimiero draugijos knygyno Telšių skyriaus vedėju. Susitaupęs lėšų, išsimokėtinai pirko nedidelį medinį namelį Didžiojoje (dabar Respublikos) gatvėje, pačiame miesto centre ir čia įsteigė privatų knygyną.

Grįšime prie 1907 metų. Šie metai Felikso Milevičiaus gyvenime pažymėti reikšmingomis datomis: pradėjo šeimyninį gyvenimą, vedė Eleną Folinaitę ir savo pastangomis bei rūpesčiu surengė Telšiuose pirmąjį spektaklį. Jis vyko prie Masčio ežero, buvusių kareivinių patalpose. Spektaklio pasisekimas buvo didelis. Reikšmingas buvo jis dar ir tuo, kad tai buvo pati pradžia to kultūrinio sąjūdžio, kuris vėliau išaugo ir subūrė Telšių scenos ir dailės mėgėjų draugiją “Kanklės”. Anot F. Milevičiaus, “tai buvo pirmas nuo scenos tartas galingas lietuviškas žodis”.

Šeimyninis gyvenimas nestabdė jo veiklos, priešingai, žmona ir jo svainė Vlada Folinaitė – visuomenei gerai žinoma literatė, buvo pirmosios jo pagelbininkės kultūrinės veiklos baruose. Platėjo ir draugų – kultūros entuziastų ratas, daugiausia iš inteligentijos tarpo.

Jau 1910 m. F. Milevičiaus iniciatyva buvo įkurtas Telšiuose “skrajojantis knygynėlis”, kuris vėliau išaugo iki “Kanklių” draugijos bibliotekėlės, turinčios per 2000 knygų. Eilę metų visi jos rūpesčiai- knygų kaupimas, išdavimas, tvarkymas ir suplyšusių taisymas gulė ant paties iniciatoriaus – Felikso Milevičiaus pečių. Dirbo jis veltui, be jokio atlyginimo, savo lėšomis.

1916 m. grupė entuziastų, organizuojant Milevičiui, įkūrė “Kanklių” draugiją, kuriai, kaip yra žinoma, pagrindai buvo klojami jau nuo 1907m. “Kanklėms” vadovauti buvo išrinktas Feliksas Milevičius. Jis sudarė ir kruopščiai apgalvotus draugijos įstatus, kuriuose pabrėžiama, kad ši draugija ne politinė, propaguos tik scenos meną, dainą, muziką, švietimo ir kultūros reikalus. Ši draugija pradžioje veikė slaptai, tik 1918 m. buvo legalizuota.

Patalpas “Kanklės” turėjo Kalno gatvėje, dideliame mediniame name. Draugijos salė buvo vienintėlė tuometiniuose Telšiuose, kur žmonės galėjo susirinkti, pabendrauti, padainuoti, t. y. maloniai ir kutūringai praleisti laisvalaikį. Čia buvo galima gauti paskaityti knygų, perskaityti tuo tikslu “Kanklių” draugijos užsakytą periodinę spaudą. “Kanklių” draugija gyvavo iki 1935 metų.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu F. Milevičius dar labiau pasineria į visuomeninę veiklą. Narys visos eilės draugijų, kaip Šv. Kazimiero, Žmogaus globos, Draugijos Užsienio lietuviams remti ir kt. Lėšomis ir knygomis rėmė vienuolių seselių išlaikomą vaikų darželį, į Telšių kalėjimą du kartus per savaitę nunešdavo spaudos, knygų. Daug anksčiau Telšiuose įsikūrusios savanorių ugniagesių draugijos eilėse jis 30 metų išbuvo to hidroforo viršininku.

Feliksas Milevičius vis sakydavo, kad jo Telšiai turi turėti kultūringą visuomenę. Savo veiklos ir entuziazmo, asmeninės kultūros, doros ir gerumo pavyzdžiu, jis tapo Telšiuose vienu iš labiausiai žinomų ir gerbiamų žmonių. Užeiti pasišnekučiuoti pas Milevičių į jo knygyną, tapo tradicija. Artimai bendravo su daugeliu miesto inteligentų, su dvasininkijos atstovais, kaip V. Borisevičium, J. Juodaičiu, Simaičiu ir kt. Buvo dažnai kviečiamas į priėmimus paties vyskupo J. Staugaičio. Nors daug bičiulių ir draugų turėjo iš inteligentų tarpo, bet labai gerai buvo žinomas, gerbiamas bei didelį pasitikėjimą pelnęs ir visų kitų miesto socialinių sluoksnių, neišskiriant ir kitataučių.

1925 m. Felikso Milevičiaus gyvenime įvyksta posūkis. Jis, dideliu visuomenės pritarimu išrenkamas Telšių miesto burmistru ir tose pareigose perrenkamas dar dvi sekančias kadencijas. Dar vieną kadenciją išbuvo burmistro padėjėju.

Šių atsakingų pareigų jis neišsigando, jos jam ne našta, priešingai, atveria jam galimybes padaryti dar daugiau gero ne tik žmonėms, bet ir pačiam miestui. Jo, kaip burmistro laikotarpiu, buvo nutiestas geležinkelis Telšiai – Kretinga, pastatyta geležinkelio stotis. Amžininkai pasakoja, kad buvę nepatenkintų, kurie priekaištavę Milevičiui, kam geležinkelis ir stotis esą taip toli už miesto. Į priekaištus šis atsakęs taip: “Ne geležinkelis turi ateiti į miestą, bet miestas turi nueiti prie geležinkelio”. Felikso Milevičiaus rūpesčiu buvo tiesiama gatvė iki geležinkelio stoties, sodinami jos pakraščiuose medžiai. Šią gatvę jis labiausiai ir mėgo, vis eidavo jąja pasivaikščioti. Būdavo vaikšto, medį pakalbina, paglosto, o ypač tą, kurį pats sodino. Ir vis. . . “Mano Telšiai, mano Telšiai. . . ”

Kitu savo kūdikiu jis vadino Telšių elektrinę. Pats prižiūrėjo jos statybą, rūpinosi gauti iš Anglijos patentuotus vidaus įrengimus. Vieta elektrinės statybai buvo parinkta netoli Masčio ežero. Pradėjus statybą paaiškėjo, kad ten esąs pavojingas (bėgantis) žemės gruntas, todėl vien pamatų staybai buvo užtrukta apie tris mėnesius laiko. To atrodę per daug ir apskrities viršininkui E. Šalkauskiui, todėl jis savo bičiuliui Milevičiui ir sako:

– Jei statyba taip ilgai eis, reiks nusišauti.

Milevičius atsakė:

– Neskubėk. Pamatysi, kaip tie pamatai bus stiprūs. Atlaikys viską.

Ir iš tiesų, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. rugpjūtis) vokiečiai atsitraukdami Telšiuose susprogdino keletą svarbių objektų, tarp jų ir elektrinę. Jos pamatai beveik visai nenukentėjo.

1933 m. F. Milevičiaus rūpesčiu ir trūsu, visuomenei pritariant, Lietuvos verslininkų draugijos vardu, akciniais pagrindais buvo pastatytas vasarnamis (kurhauzas) prie Germanto ežero.

Apie jo darbus miestui ir žmonių labui yra ir daugiau pasakojimų, tačiau šį sykį tiek. Amžininkų teigimu, Felikso Milevičiaus burmistravimo laikotarpiu, Telšiai iš tiesų buvę gero šeimininko rankose.

Iš savo knygyno F. Milevičius didelio pelno neturėjo. Būdamas jautrios, geros širdies, dažnai veltui vaikams, ar neišgalintiems apsimokėti, duodavo knygų, rašymo reikmenų, šelpdavo varguolius. Štai, vienas pavyzdys. Jau pokario metais vienai gerai F. Milevičiaus pažįstamai bičiulei prireikė pažymos karvei pjauti. Milevičius pasisiūlė jį gauti, nes veterinarinėje tarnyboje turėjo gerą pažįstamą veterinarą. Nuėjęs jo tuo kart nerado, bet buvo kitas, jaunas žmogus, kuris šią pažymą tuoj ir išrašė. Milevičius labai nustebo ir klausia: “Kaip tat yra, kad atėjau ir tu tuoj, be jokių didelių kalbų tą raštelį man davei?” Anas nusišypsojo ir pasakė: “Ir kaip Milevičiau aš tau neduosiu, jei iš tavo knygų išmokau rašyti. Motina mano tada buvo biedna, aš neturėjau knygų. Kartą ji sugalvojo nueiti prie Milevičiaus ir papasakoti savo bėdas. Tu liepei atsivesti mokinį. Kai atėjome, pridėjai knygų ir sąsiuvinių už 20 litų. Padėjai dar prieš mane ir plunksnų dėžutę, liepei rinktis. Imu prastesnes, o tu pastūmei geresnių ir sakei: “Gražiau rašysi”. Motina už knygas norėjo jums darbu atsitesti, bet tu jos darbams nepakvietei”.

Visada buvo jautrus ir supratingas. Apie “Kanklių” draugijos rengiamus vaidinimus visuomenei jis kalbėdavo: “Tai mano šventovė”. Labai norėjo ir siekė jaunimą pritraukti prie kultūros. Kartą kai vyko vaidinimas, jis pamatė apie salę vaikštant jaunimo būrelius. Paklausė ko jie neina vidun, o šie atsakę, kad neturi pinigų bilietams, eiti tai labai norėtų. Tada F. Milevičius iš knygyno kasos išnešė 50 litų ir padalino sakydamas: “Eikite į teatrą”. O vėliau pasirūpino, kad tokie į teatrą būtų leidžiami veltui.

Negalima nutylėti dar vienos istorijos, susijusios su F. Milevičiumi. 1934 m. Milevičius dviračiu važiavo per Alsėdžių miestelį. Prie vienos trobos, kieme, pastebėjo sustatytas dvi dideles, Šv. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus statulas. Susidomėjęs užsuko ir ėmė teirautis apie jas kieme besikrapštančio senuko, ( o jo būta plačiai žinomo Žemaitijoje dievdirbio Kazio Varnelio), kas tas staulas padarė. Šis atsakė, kad tai esą jo sūnaus, Kazio darbas. Milevičius matė, kad statulos darytos ne eilinių sugebėjimų meistro ir ėmė teirautis toliau. Sužinojo, kad jaunuolis turi geras rankas, bet mokslams toliau eiti nėra pinigų. Milevičius, kaip ir visada, neliko abejingas tam reikalui ir įtikino senį Varnelį, kad galima būtų pardavus statulas gauti 1000 litų, o to pradžiai ir pakaktų. Statulų pardavimu F. Milevičius pažadėjo pasirūpinti pats.

Parvykęs į Telšius tuoj nuėjo pas prelatą kunigą Justiną Juodaitį, kuris tuo metu buvo ir Telšių kunigų seminarijos profesorius, ir Telšių apskrities tretininkų organizacijos vadovas. Viską jam apsakė ir pasiūlė tretininkams už 500 litų įsigyti Šv. Pranciškaus statulą. Juodaitis sutiko paramos tikslais nupirkti statulą, bet prašomos sumos nesurinko, nes tretininkų organizacijos kasoje tebuvo 200 litų. Tokiu būdu, trūkstamą sumos dalį, 300 lt., Milevičius padengė iš savų. Nupirkus Šv. Pranciškaus statulą, ji buvo neužilgo pastatyta Telšių parapijos bažnyčios šventoriuje, kur tebestovi ir šiandien. Statulai postamentą padarė savo rankomis pats Milevičius, o jos atidengimo proga surengė tretininkams arbatėlę.

Antrąją, Šv. Mergelės Marijos, statulą, pasitarę su žmona, nupirko ir pastatydino ant žmonos tėvų, Folinų, kapo Telšių kapinėse.

Varnelis Kazys gavęs iš Milevičiaus 1000 litų, tų pačių metų rudenį įstojo į Kauno Meno mokyklą. Kitą vasarą grįžęs atostogų, Varnelis užėjo pas Milevičių ir paprašė, kad šis jam papozuotų, nes norįs nulipdyti jo biustą. Nulipdęs biustą dovanojo jį Milevičiui, kuriuo jis labai džiaugėsi ir vertino. Vis sakydavo, kad tai esąs jam brangiausias paminklas. Po F. Milevičiaus mirties (l965m. ) biustas buvo perduotas į Žemaičių “Alkos” muziejų.

Bičiuliavosi F. Milevičius ir su rašytoja Ieva Simonaityte. Ji savo autobiografinėje knygoje (“Nebaigta knyga” (l965)), rašydama apie nusivylimų ir skaudžių išgyvenimų laikotarpį praleistą Telšiuose karo metu, užsimena, kad “vienintėlis tuo metu Telšiuose žinomas kaip žmogus, buvo Feliksas Milevičius”.

Karo metu, kai I. Simonaitytei kurį laiką teko pagulėti ligoninėje. Tuo metu vokiečių parėdymu, ligoninė buvo uždaryta griežčiausiam karantinui ir Milevičius nebegalėjo jos aplankyti. Jis labai rūpinosi ir pergyveno dėl Simonaitytės, nes žinojo, kad ji būdama labai jautri pergyvena nieko nesulaukdama, nieko nežinodama kas dedasi už ligoninės sienų. Nerasdamas kitos išeities jis ryžosi rizikingam to reikalo sprendimui. Mat tuo metu Milevičiaus namelyje buvo apgyvendintas aukštas vokiečių kariškis. Su šeimininku jis elgėsi draugiškai, pasikalbėdavo, kava jį pavaišindavo. Milevičius pastebėjo, kad jis turi specialų raištį su svastika, užrišamą ant rankovės, ir nutarė pats juo pasinaudoti. Palaukė kol kariškis išeis, pasiskolino tą jo raištį ir užsirišęs nuėjo į ligoninę aplankyti Simonaitytės. Ten sėkmingai jį įleido, aplankė bičiulę, papasakojo visas naujienas, nuramino. Bet baisiausia buvo tada, kai grįžęs rado kariškį namuose. Raiščio padėti į vietą negali, bijo, kad tas jo gali pasigesti. . . Per tą laiką, prisiminė jo sūnus Petras, tėvo rankos nesuvaldomai virpėję. . . Beje, tokių rizikingų atvejų, pagelbstint kitiems, F. Meilevičiaus gyvenime yr buvę ne vienas. Sūnus žinojo, kad tėvui už viską svarbiau gyvenime buvo žmogiškumo parega kitam ir jis, neatsižvelgdamas į tai, kad gali pats nukentėti, darys dėl kitų viską. Nors ir pats labai bijodamas, aukosis dėl kitų visada.

Pokario metais, grįžus rusams, vieno pokalbio su I. Simonaityte metu, ši desperatiškai sušukusi Milevičiui:

-O kaip aš dabar rašysiu?

-Rašyk Dievo vardą iš mažosios raidės, ir viskas, – filosofiškai šis nuraminęs ją.

Dar apie vieną tėvo pasiaukojimo pavyzdį, susijusį su didžiule rizika, papasakojo sūnus Petras.

Buvo karo metai. Telšiuose, žydų gete, tarp uždarytųjų, buvo ir dvi gerai pažįstamų žydų gydytojų Blatų ir Kaplanų šeimos. Dėl jų F. Milevičius labai rūpinosi ir ieškojo būdų kaip joms padėti. Slaptai susisiekęs su jais, sugalvojo ir aptarė bendrai pabėgimo iš geto planą. Stojus giliai žiemai, kai stipriai užšalo Masčio ežeras, Milevičius su savo artimu bičiuliu, slaptai, pro tvoroje pasidarytą skylę į ežero pusę, išvedė žydus į Dirkstelius ir ten juos paslėpė. Kiek vėliau, jas išgabeno ir paslėpė kitur. Tokiu būdu šios šeimos, Milevičiaus dėka, buvo išgelbėtos. Pokario metais Blatai ir Kaplanai sugrįžę į Telšius, kurį laiką dar buvo apsigyvenę pas Milevičių ir buvo jo išlaikomos.

Karo pabaigoje, vokiečiams traukiantis iš Telšių (1944m. ), specialus sprogdintojų traukinys atvyko į Telšius. Kaip jau minėta, buvo susprogdinta keletas svarbių objektų Telšiuose. Bet už vis baisiausia buvo, kai sprogdintojai atvyko prie spaustuvės, kuri buvo prie Katedros. Telšiečiai sujudo, kilo didžiulis sujudimas. Prie Katedros rinkosi žmonės. Išgirdę šurmulį, tuo metu patys besiruošią pasitraukti iš Telšių, Milevičiai nubėgo į aikštę. Subėgę žmonės, dvasiškai, tame tarpe ir Milevičiai ėmė prašyti, maldauti vokiečius nesprogdinti spaustuvės, nes tada galinti nugriūti ir bažnyčia. Bendromis jėgomis pavyko išprašyti ir spaustuvę vokiečiai paliko neišsprogdintą. Pasibaigus tai akcijai, Milevičiai sugrįžę neberado savo lagaminų su vertingesniais daiktais. Milevičius ramino savo žmoną sakydamas: “Ką jau padarysi, svarbu, kad gyvi išlikome”.

Sunkiausias jo gyvenimo laikotarpis prasidėjo pokario metais ir tęsėsi iki gyvenimo pabaigos.

Dar 1938 m. Lietuvos Švietimo ir Kultūros ministerija buvo paskyrusi F. Milevičiui personalinę pensiją, kuri buvo nutraukta l940m. Kurį laiką dirbo teatre, vėliau gyveno tik iš savo amato (knygrišystės) atsitiktinio uždarbio. Kryžiaus kelius nuėjo ieškodamas pensijos, prašė jos ir per teatro draugiją Vilniuje, kuriai buvo perdavęs nemažą “Kanklių” draugijos archyvo dalį. Apie tai buvo kalbama, kad būk tai, ant vieno Milevičiaus prašymo, aukštas partinis asmuo užrašęs rezoliuciją: “Už nuopelnus skirti, už pažiūras – ne”. Taip ir liko F. Milevičius be pensijos, be jokio aprūpinimo senatvėje. Tik prieš gyvenimo pabaigą jam buvo paskirta 15 rublių mėnesinė pašalpa. Mirė jis 1965m., palaidotas Telšių kapinėse.

Užbaigiant pasakojimą apie šį Žmogų, reikia pasakyti ir vieną frazę, ištartą rimto, garbaus amžininko apie Feliksą Milevičių: “Milevičius buvo viskuo, ko Telšiams labiausiai reikėjo”.

Laimutė Valatkienė