„Būti arti“
Fotografas Paulius Normantas – fenomenalus žmogus, nes viską daro vienas ir daug ką daro atvirkščiai. Kai jau Lietuvos fotografijos mokykla buvo pakankamai išgarsėjusi namie ir Rytų Europoje, P.Normantas po pirmųjų fotografijų ir parodų palieka Lietuvą ir pradeda nesibaigiančias ketvirčio amžiaus keliones vis gilyn į Rytus – nuo Rusijos toliausių pakraščių iki Himalajų viršukalnių ir Kambodžos džiunglių. Kai byrančioje Sovietų Sąjungoje vėrėsi privataus verslo galimybės, ekonomikos mokslus baigęs P.Normantas tik tvirčiau suspaudžia fotoaparatą ir neria tolyn nuo sugrįžtančios į Rytų Europą kapitalistinės civilizacijos. Lietuva atgauna nepriklausomybę, bet P.Normantas lieka dviejų tėvynių pilietis – gimtosios Lietuvos ir jo šeimą priglaudusios Vengrijos. Jeigu kiek nors fotografo gyvenimas lemia jo kūrybą, tai pasakytina, kad P.Normantui ankšta vienoje erdvėje ir viename laike. Jis nuolat konfliktuoja su savimi ir su tais demonais, kuriuos tenka įveikti kelionėse. Tas konfliktas išgyvenamas egzistenciškai: būdamas krikščionis, P.Normantas vadina save „Budos kariu“, bet kviečia jokiu būdu nemaišyti tikėjimų, tradicijų ir tiesos su melu. Žinodamas labai daug ką ir apie daug ką, fotografas gyvenime būna rigoristiškai teisus: Tibetui gresianti pražūtis nelaisvėje, o laisvai Europai – musulmonų antplūdis, bet išlieka daugiaprasmis savo „haiku“ poezijoje ir geriausiose fotografijose, kurios labai kruopščiai atrinktos iš 70 tūkstančių negatyvų per 30 fotografavimo metų naujai fotografijos knygai, išleidžiamai Budapešte.
Joms, kaip ir P.Normantui, įvertinti nepakanka vieno matmens – menotyrinio, antropologinio ar komunikacinio. Tokia ir klasikinė lietuvių fotografija – A.Sutkaus, A.Macijausko, A.Kunčiaus. Ji gimė „Magnum“ idėjų poveikyje ir visą dėmesį sutelkė į žmogaus ir tautos gynimą. Sovietinėje sistemoje buvo vieni pavojai, platesniam pasaulyje – kiti. Dvasios stiprybę palaikė moralinis P.Normanto credo: „Mažos tautos žmonės neturi būti bailūs. Jie privalo jausti solidarumą ir moraliai paremti engiamas ir kenčiančias tautas“. Jų P.Normantas ieško, randa ir nuolat jas gina nuo politinės, ekonominės ir kultūrinės niveliacijos.
Tuo jis iš esmės skiriasi nuo XX amžiaus smalsuolių su fotoaparatais, kurie buvo it Kolumbo sekėjai: supažindino Europą su Azijos, Lotynų Amerikos kultūrų senumu ir egzotiškumu. Užkariavimas vaizdo erdvėje buvo labai panašus į ekonominę, kolonijinę ekspansiją. Ar kuo nors pasikeitė mūsų požiūris į vadinamą trečiąjį pasaulį? Padaugėjo tolerancijos kitam – kitai tautai, kultūrai, gyvenimo būdui. Tačiau įsitikinimas, kad liberalioji demokratija yra aukščiausias žmonijos pasiekimas, veda į naujus konfliktus. Rytiečiai abejingai ar net su panieka žiūri, kaip turtingi Vakarų turistai spragsi jiems po nosimi, nes šiems ir skurdas, ir tikėjimas, ir istorijos paminklai – tik egzotika.
P.Normantas niekada neturistauja. Kuklus jo kapitalas neleidžia pakartotinai sugrįžti į tą pačią vietą arba užsibūti joje metams kitiems. Jo himalajiškas priesakas: „Stenkis užbaigti pradėtą darbą, kad nereikėtų grįžti į tą pačią vietą“. Ar ne taip darė ir garsieji „Magnum“ klasikai? Tik dauguma jų rinkosi (ar buvo užsakomi pasirinkti) rizikingiausias pasaulio zonas. Iš Vengrijos kilęs Robertas Kapa, vienas žymiausių praėjusio šimtmečio karo korespondentų, žuvo Vietname, 1954 metais P.Normantas nufotografavo jo žūties vietą ir surengė Vengrijoje dvigubą – savo ir R.Kapos parodą.
Tačiau ar vien tuo jie „susigiminiavo“? Tiek, kad ši P.Normanto fotografijų rinktinė skirta R.Kapai atminti, o jos pavadinimas „Karas ir taika“ yra daugiau „kapiškas“, negu nužiūrėtas iš L.Tolstojaus epopėjos. Atrodo, kad ir P.Normantui artimas R.Kapos principas: „Jeigu jūsų fotografija nėra pakankamai gera, vadinasi, jūs nebuvote pakankamai arti“. Kalnuose, tiesa, lietuvis mėgsta pasidairyti ir iš toli, bet šioje rinktinėje – tik veidai pačiose įvairiausiose ir kasdieniškiausiose situacijose, nes ir malda Rytuose tebėra būtina dienos ritualo dalis. Todėl greta žmonių veidų – ir dievų akmeniniai veidai. Kartais nedaug ir skiriasi – faktūriškumu, skulptūriškumu, vidiniu orumu.
Tautų ir veidų enciklopedija? Kaip pažiūrėsime. Yra fanatikų, kurie mano, kad visa žmonija kilusi iš Himalajų ir kad jų kalnų požemiuose suslėptas specialus genofondas žemės apokalipsės atveju. P.Normantas irgi mėgsta visokias katastrofiškas prognozes, bet protingai. Todėl ir jo fotografijų mistiškumas derinamas su kiečiausiu realizmu. Šitaip atkakliai saugoti fotografijos dokumentiškumą yra užsibrėžęs kitas globalistas – S.Salgadas. Tačiau jo realizmas – it nuolat pasikartojantis, ne visada plika akimi matomas žmogaus „kryžiaus kelias“. Aiškiai matomus kančių kelius R.Kapa traktuoja kaip pusiausvyrą tarp geismo gyventi ir polinkio į savigriovą. P.Normantas, nors irgi dramatiškas ir kontrastiškas, renkasi santūresnį stilių ir bendresnius žmogaus ir aplinkos planus. „Kuo ženklas menkesnis, tuo jis prasmingesnis, nes nurodo pradžią“, – teigia prancūzų filosofas G.Bachelardas.
Gal todėl ir spalva P.Normanto fotografijose ne visada pasiteisina. Savo rinktinę jis sudarė iš nespalvotų fotografijų. Kartais beveik apyjuodžių, nes jo fotografija prasideda ne nuo šviesos, o nuo tamsos. Gal čia ir glūdi nuoroda į pradžių pradžią, kai dar visai nebuvo jokių opozicijų: šviesa – tamsa, arti – toli, mažas – didelis? O gal tai pabaigos pradžia? Šiaip ar taip, jo fotografijų topoanalizė vis vien vėl atvestų į vidinio gyvenimo landšaftą. O jame nuolat švyti, pasak P.Normanto, energetika, kurią papildo Šeimininkas. Jis pats ir jo aparatas esą tik tarpininkai tarp šviesos ir tamsos, tarp matomo ir nematomo, tarp to, kas siektina ir įveikiama, ir to, kas jau ne mūsų valioje. P.Normanto fotografijos nebėra vien pasakojimas apie kažką, jos pačios turi magišką galią. Jeigu nesikeičia pasaulis, tai gal galime pradėti keistis mes?
