Atsidavimas. Vladimiras Nabokovas ir Vera

Kaukė

Į savo pirmąjį pasimatymą su Vladimiru Nabokovu Vera atėjo su kauke. Beje, pasimatymą ji pati ir paskyrė. Kitaip nė būti negalėjo. Pirma, Vladimirui tada ne pasimatymai rūpėjo – dar nebuvo praėję nė metų, kai teroristai nužudė jo tėvą, aristokratą liberalą, buvusį A.Kerenskio vyriausybės ministrą; dar nebuvo prabėgęs nė pusmetis ir nuo tada, kai jis išsiskyrė su karštai mylėta mergina Svetlana Zivert; pagaliau Nabokovas tuo momentu dar nebuvo Nabokovas – poetinė rusų emigracijos žvaigždė, gražuolis Vladimiras tuo metu vadinosi savo tikrąja – Sirino – pavarde.

Antra, pasimatymą paskyrė pati Vera, nes bet koks koketavimas jai buvo svetimas ir ji norėjo viską laikyti savo rankose. To ją buvo išmokęs tėvas, garsus Sankt Peterburgo žydų komersantas. Dėl bolševikų netekęs savo verslo jis persikėlė į Berlyną ir čia netrukus vėl ėmė klestėti, – jo įsteigtai rusiškai leidyklai ėjosi puikiai. O Vera labai mylėjo tėvą.

Ir V.Nabokovą ji taip pat labai mylėjo, dar gerokai iki pirmojo pasimatymo. Ji atmintinai mokėjo visas V.Sirino eiles, turėjo albumą, į kurį tvarkingai klijuodavo visas jo publikacijas ir pasirodančias jo kūrybos recenzijas. Per vieną iš poetinių vakarų, kuriame V.Sirinas deklamavo savo eiles, Vera sukaupusi visą drąsą nusiuntė jam raštelį su pasiūlymu susitikti. Bet vėliau vis dėlto ėmė jaudintis ir užsidėjo kaukę.

Jis atėjo. Ir dėl kaukės ne itin nustebo. Visa tai vyko 1923 metų gegužės 8–ąją. Vera sužavėjo jo širdį išsyk. Bent jau tuo, kad atmintinai mokėjo visas jo eiles. Ir dar tuo, kad, kaip ir V.Nabokovas, atskirdavo garsų spalvas. Jiedu su Vera karštai aptarinėjo avietinius „mi“ natos atspalvius ir ledinį natos „la“ skaidrumą.

Per kitą pasimatymą ji nusiėmė kaukę ir parodė veidą – baltaodį, tarsi ištekintų bruožų, su didžiulėmis šviesiomis akimis. 1925 metų gegužės 25–ąją Berlyno rotušėje buvo įregistruota 26–erių metų Vladimiro Nabokovo ir 23–ejų Veros Slonim santuoka.

Nuo poezijos prie skausmingos prozos

V.Nabokovas nemokėjo nei spausdinti mašinėle, nei vairuoti automobilio, nei dirbti, kai būdavo girdėti bent mažiausias triukšmas. Nemokėjo jis net kalbėti vokiškai, nepaisant to, kad Vokietijoje išgyveno daugiau kaip dešimt metų. Jis bijodavo kalbėti telefonu – jam vis atrodydavo, kad aparatas iškreipia žodžių prasmę, ir jis tinkamai nesupras, ką jam norėjo pasakyti pašnekovas, ir atvirkščiai. Dar jis be galo bijojo skraidyti lėktuvais ir siaubingai nekentė stočių – juk jose taip lengva pasiklysti… Visus šiuos nesugebėjimus ir baimes jam su kaupu kompensavo Vera. Vladimiro sekretorės pareigas ji pradėjo eiti vos jiedviem susipažinus ir ėjo jas visą gyvenimą. Ne veltui rašytojas taip bijojo jos netekti.

O Vera nesibaimino nieko. Ji kantriai perrašinėdavo viską, ką jis parašydavo, vežiodavo jį automobiliu, maldaudavo kaimynų netriukšmauti, vesdavo derybas telefonu, skraidydavo lėktuvais į susitikimus su Vladimiro kūrinių leidėjais, o stotyse tvirtai laikydavo jį už rankos. Be to, bendro jųdviejų su Vladimiru gyvenimo pradžioje ji ne tik dirbo vyro sekretore, bet ir turėjo išlaikyti šeimą.

V.Nabokovas, žinoma, irgi stengėsi. Mokydavo emigravusių tėvynainių vaikus anglų ir prancūzų kalbų. Bet Vokietijos ekonominė krizė smarkiai sumažino rusų emigrantų skaičių. O ko gi jis dar galėjo mokyti nemokėdamas vokiškai! Taigi plušėti teko Verai. Sunkiu metu jai itin pravertė sekretorės ir stenografistės įgūdžiai. Ji dirbo net tada, kai į valdžią atėjo Hitleris, ir naujas požiūris į žydus tapo akivaizdus.

O V.Nabokovas… Jis labai jaudinosi dėl to, kad jo Verai tenka taip anksti keltis. Jis mėgo pamiegoti ir negalėjo pakęsti, kad tenka nubusti vienam. Ir dar jis rašė. Tik kažkodėl nuo pažinties su Vera momento vis rečiau kurdavo eiles ir vis dažniau, vis skausmingiau ir talentingiau imdavosi prozos. Tiražai tuo metu, tiesa, tesiekdavo vos 500 egzempliorių.

Konkurentė

1934-aisiais Berlyne Nabokovams gimė sūnus Dmitrijus. Finansinę to meto padėtį netikslu būtų pavadinti sunkia – ji buvo tragiška. Žmonos „sekretoriško“ atlyginimo neužtekdavo net duonai, tuo tarpu vyras, jau kelių garsių knygų autorius, niekaip negalėjo susirasti jokio darbo – net Anglijoje ir Prancūzijoje rusų literatūros dėstytojų vietos visuose universitetuose buvo užimtos kur kas nuovokesnių tėvynainių. Itin santūriai žvelgė leidėjai ir į jo siūlomus rankraščius – rusų literatūros paklausa vis mažėjo. Ir štai šiuo sunkiu momentu, kai Nabokovų šeimai tiesiog nebuvo ko valgyti, kaip perkūnas iš giedro dangaus Verą pasiekė žinia – jos vyras turi kitą moterį!

Irina Guadanini taip pat turėjo V.Sirino poezijos kūrinių albumą ir mokėjo visas jo eiles atmintinai. Ir taip pat atėjo į jo kūrybos vakarą Paryžiuje 1937–ųjų sausį. Po mėnesio apie jų romaną kalbėjo visa rusų emigracija. Suprantama, žmonai rašytojas neprisipažino.

Toliau atidėlioti Veros ir sūnaus išvykimo iš hitlerinės Vokietijos nebuvo galima. Vasarą šeima susitiko Prancūzijoje. O po kelių dienų Vera gavo išsamų anoniminį laišką su nuodugniu vyro romano aprašymu. Veikiausiai jį parašė Irinos motina, žinojusi visus dukters meilės reikalus ir norėjusi sutvarkyti jos gyvenimą. V.Nabokovas turėjo prisipažinti Verai, kad yra įsimylėjęs. Žmona paprašė jo išeiti. Jis atsakė negalįs ir… teberašė Irinai, maldaudamas palaukti, teisindamasis, kad žmona neduodanti skyrybų, tačiau netrukus esą jis viską sutvarkysiąs.

Vera aptiko vyro laiškus Irinai. Kilo skandalas. Tą pačią dieną Vladimiras parašė Irinai, kad tarp jųdviejų viskas baigta.

Fantastiškas dėstytojas ir jo asistentė

1940–ųjų pavasarį Nabokovai persikėlė į Ameriką. Tai taip pat buvo bėgimas nuo Hitlerio, tik jau iš Prancūzijos. Pirmaisiais gyvenimo šioje šalyje metais Vera nesijautė pakankamai gerai mokanti anglų kalbą, todėl ne daug su kuo bendravo. Vladimiras, iš pradžių įvairiose auditorijose skaitęs paskaitas apie rusų literatūrą, pagaliau gavo dėstytojo darbą Itakos miesto Kornelio universitete.

V.Nabokovas buvo fantastiškas dėstytojas. Kiekviena jo paskaita baigdavosi aplodismentais. Drauge su studentais plodavo ir visiškai žila moteris juoda suknele. Žilumas kontrastavo su jos jaunu veidu. Ji lydėdavo V.Nabokovą į kiekvieną paskaitą. Piešdavo lentoje schemas, kai to prireikdavo. Pakeldavo iš profesoriaus rankų iškritusią kreidą. Išdalydavo studentams patikrintus darbus. Sufleruodavo jam citatas ir nesuklysdama surasdavo reikiamą ištrauką iš knygos. V.Nabokovas ją vadindavo savo asistente. Studentai kurdavo apie ją legendas. Kalbėdavo, kad praeityje ji buvusi garsi balerina. Lenkijos kunigaikštytė. Medicinos sesuo, globojanti dėstytoją, kenčiantį nuo retų, bet stiprių priepuolių…

Ji buvo jo žmona. Po paskaitų ji veždavo jį namo. Po semestro vėl veždavo – už šimto mylių, į pietus ar vakarus, kur veisėsi retų rūšių drugiai, be kurių V.Nabokovas negalėjo gyventi lygiai taip pat, kaip ir be literatūros. O ji negalėjo gyventi be jo.

Vieni akiniai dviem

1951-ųjų žiemą V.Nabokovas išėjo iš savo namo ir kieme užkūrė laužą. Truputį pastovėjęs jis pradėjo mėtyti į ugnį rankraščio lapus. Vera puolė į lauką, ištraukė, ką suspėjo, iš ugnies, atėmė iš vyro likusius lapus ir nusivedė jį namo.

Tai buvo „Lolitos“ rankraštis. Vladimiras tiesiog pavargo. Pavargo raudonuodamas imti iš bibliotekos knygas apie mergaičių lytinį brendimą, pavargo tyrinėti higieninių įklotų ir kremo nuo spuogų reklamas, pavargo slapta artintis prie mergaičių grupelių ir klausytis, ką jos šneka. Vera pasakė, kad jam paprasčiausiai reikia pailsėti. Po ketverių metų V.Nabokovas užbaigė romaną. Labai greitai „Lolitos“ tiražas viršijo visų jo knygų tiražus. Šimtas tūkstančių egzempliorių Amerikoje buvo išgraibstyta per tris savaites. S.Cubrickas įsigijo teises ekranizuoti kūrinį.

Nabokovai netrukus grįžo į Europą ir apsigyveno Šveicarijos viešbutyje „Montreux Palace“. Daugelis kalbėjo, kad neracionalu šitaip mėtyti pinigus – geriau įsigyti savo būstą. Bet jie nenorėjo namo. „Komfortas man reikalingas ne dėl komforto, o tam, kad galėčiau apie jį negalvoti ir ramiai dirbti!“ – sakydavo V.Nabokovas.

Jis dirbo. O Vera, kaip ir anksčiau, ėjo jo asmeninės sekretorės pareigas: spausdindavo mašinėle, vesdavo derybas, tvarkydavo korespondenciją. Ji džiaugėsi ir sūnaus Dmitrijaus laimėjimais – jis tapo operos dainininku, o vėliau susidomėjo automobilių lenktynių sportu.

Rytais Nabokovai sėdėdavo balkone, grožėdavosi kalnais ir ežeru. Vakarais žaisdavo stalo žaidimus. Jiedu turėjo vienus akinius abiem ir vieną bendrą užrašų knygelę. Kai Vera skrisdavo į Ameriką susitikti su leidėjais, Nabokovas jai kasdien rašydavo. O prieš skrydį įsigudrindavo nemačiom įkišti į žmonos lagaminą kokį nors juokingą raštelį. Kartais sukurdavo jai skirtų meilės eilių. Jiems buvo jau per septyniasdešimt.

Tačiau atėjo išsiskyrimas, kurio laiškai jau negalėjo įveikti. 1977 metų liepos 2–ąją, kai iš palatos išėjusi medicinos sesuo pabandė Verą apkabinti, ši atsitraukė į šalį sakydama: „Prašau jūsų, madam, nereikia…“ Ji negalėjo pakęsti sentimentalių scenų. Vakare sūnus ją vežė į „Montreux Palace“. Moteris visą kelią tylėjo, o paskui staiga visiškai ramiai Dmitrijui pasiūlė: „Išsinuomokime aeroplaną ir užsimuškime…“

 Parengė Dana DOVYDAITYTĖ