Pokalbis su knygos „Keturi“ autoriumi Edmundu Girskiu
Pirmą Kalėdų dieną internete pasirodė knyga „Keturi“. Tai tikriausiai pirma knyga, pasakojanti apie šių dienų tautinį jaunimą Lietuvoje. Knygos autorius Edmundas Girskis – puikiai pažįstamas tiek patriotai.lt skaitytojams, tiek platesniuose sluoksniuose. Tad apie naująją knygą ir ne tik kalbamės su šios knygos autoriumi.
Patriotai.lt: Sveikas Edmundai. Pokalbio pradžioje pakalbėkime apie knygos gimimą. Kada tau kilo mintis ją parašyti? Ir kada ėmeisi šios idėjos įgyvendinimo?
Edmundas Girskis: Knygos įžangoje rašiau, jog kūrinys palaipsniui gimė iš mano nesugebėjimo pasigilinti į konkretų klausimą, nepaliečiant visų kitų su tuo susijusių temų. Kažką rašydamas nuolat išsiplečiu, mano straipsniai visada išeina per ilgi ir ištęsti. Kartą, prieš keletą metų į jūsų portalą atsiunčiau septynių puslapių ilgio tekstą. Na, argi tai normalu? O jeigu rimtai, tai visada išsiplečiu, nes stengiuosi pamatyti visumą ir manau, jog judėjime yra problema, kad mažai kas stengiasi daryti tą patį. Kiekvienas iš mūsų turime savo „mėgstamą“ temą, kuri užkaitina mums kraują ir verčia dirbti, kovoti arba bent jau pabumbėti. Tačiau į vieną liniją suvestos šiandienos situacijos (aktualios mūsų judėjimui) analizės nėra. Taigi, pradėjau dėliotis geras mintis, nuorodas į straipsnius, iš pradžių sau, vėliau – LTJS‘ui, o išėjo tai, ką matome. Per porą metų, kartkartėmis prisėsdamas prie šio reikalo, išvedžiau nuoseklesnę liniją ir manau, jog tai yra didžiausias mano pasiekimas. Lieka laukti rezultato.
Patriotai.lt: Knygos pradžioje rašai, kad knyga skirta tikslinei auditorijai – tavo pavadintai „Diktatūros karta“. Negi neturi vilties, kad ją atsivers žiniasklaidoje dirbantys „neonacių ekspertai“ ar liberalkonservatorių jaunimėlis? Nebijai, kad vėl atsidursi fondačiulpių (knygoje naudojamas terminas) taikiklyje?
E. G.: Aš net neabejoju, jog jie atsivers ir numanau, ko iš kiekvienos šių grupių galima laukti. Pagrindinis dalykas, ko trokšta dauguma autorių – skandalėlis, kuris išreklamuoja knygą. Taigi, fondačiulpiai, greičiausiai, jau tyrinėja tekstą, ieško, prie ko prikibti ir nuomonių įvairovės bei tolerancijos vardan vėl pasiųsti mane į teismą. Tegu stengiasi, toks jų darbas. Tiesa, jiems bus gana sunku, man jau nebe devyniolika, praėjo „antipederastizacijos“ laikai. Tekstą stengiausi daryti kultūringu ir palikti kuo mažiau kabliukų inkvizicijai. O jeigu prasidės vėl – ginsimės ir džiaugsimės didele knygos reklama. Toliau, „ekspertai“ – tegul skaito ir naudojasi pateikta medžiaga. Nes niekas manęs labiau nesiutina kaip tie visi mitai ir legendos, sklandančios apie mūsų judėjimą. Kažkas kažką primušė, išvadino banderlogu ar pergėręs užmigo ant suoliuko – fotografuokite, pateikite įrodymus ir skelbkite! Tačiau absoliuti dauguma visų tų kaltinimų mums yra išsigalvojimai, senos legendos apie baltus raištelius batuose už sumuštus žmones ir nuolatinis prieš šešis (!!!) metus vykusių garsiųjų eitynių linksniavimas. Geriau jau tiesa, negu visos tos legendos ir keleto etatinių „ekspertų“ dainelės…
O dėl liberalkonservatorių, tai jau mačiau šiokį tokį judesėlį toje pusėje. To aš neišvengsiu, ir reikia laukti paplavų ir patyčių, kuo jie ir teužsiima. Gaila, kad ši grupelė nepapuolė į knygą, į skyrių „mūsų priešai“, nes pradėjus rašyti knygą, šio reiškinio visiškai nebuvo, aš net nespėjau susigaudyti, kaip greitai jis išvešėjo. Tačiau dabar, ypač įsisiūbavus žemės referendumo įvykiams, tai pasidarė pagrindiniai mūsų oponentai. Visi iki tol buvę kažkur prapuolė. Nutilo Pocius, Pocevičius, nebesigirdi visos tos kompanijos. Kur jie dingo? Ar jiems viskas gerai? Aš jų net pradedu pasiilgti, kažkuo jie man pasidarė savi. Net ir su jais nebūdavo tos atmosferos, kokia egzistuoja dabar, eterį užėmus tavo vadinamiems „liberalkonservatoriams“. Tegu skaito, tegu tyčiojasi ir taškosi. Nieko blogo jie negali padaryti, aš gi ne Kristina Sabaliauskaitė ar koks kitas garsus rašytojas, kuriam reikia pardavimų, šlovės ir t.t… Mes ir taip – paraščių gyventojai. Viena, ką jie mums gali padaryti – tai savo puolimu padėti išreklamuoti darbą.
Patriotai.lt: Rašydamas knygą užsiminei, kad ji – tai tavo prisipažinimas, todėl laisvai pasakoji, ką teko patirti ir pamatyti. Turiu omenyje tą dalį, kur rašai apie religinius karus tarp krikščionių ir pagonių tautinio jaunimo tarpe, apie konfliktus tarp etnokultūrininkų ir politikuojančių, arba apie matytą girtą skiną, miegantį autobuse ant grindų. Nemanai, kad dalis bendražygių šį atvirumą gali suprasti kaip viešą marškinių skalbimą?
E. G.: Manau, šiandieniniais laikais nebeįmanoma išlaikyti kažkokių paslapčių ir uždarų temų, kalbant apie tokias dideles žmonių grupes. Karaliaujant socialiniams tinklams, absoliučiai viskas tapo atvira. Užeinu į „fakebuką“ ir galiu tuoj pat susirasti, kaip Nida Vasiliauskaitė nekenčia mažutėlių, o kažkas dėl to nekenčia Nidos – ir visi jie iš tos pačios ideologinės stovyklos. Visi konfliktai, visos problemos tapo atviros, išryškėjo visi nesutarimai, dingo iliuzijos apie vienybę ir visišką visų sutarimą su visais. Lygiai tas pats ir su mūsų puse. Pasižiūrėkite į antifa svetainę – skambūs šūkiai apie kovą, o iš tikro – sėdėjimas socialiniuose tinkluose ir rankiojimas fotografijų, kurias mūsų pusė patys įkelia bei kopijavimas komentarų, kuriuos mes patys parašome. Tai koks čia dar gali būti nepasitenkinimas skalbinių demonstravimu, kai vyksta tokie procesai? Kam slėpti tuos pasenusius skudurus, gal geriau meskime juos lauk ir matuokimės naujus?
Patriotai.lt: Na, jei tautinio jaunimo tarpe kalbėti apie įvairias mažumas, imigraciją ir pavojų šeimai yra įprasta, tai tu palieti ir temas, kurios yra tabu bendraminčių tarpe. Kalbu apie tavo keliamus socialinius klausimus, nacionalisto požiūrį į prieš jį nukreiptas valstybės institucijas bei įstatymus, ar net vyrų ir moterų santykius. Ar sunku buvo imtis šitų temų?
E. G.: Savaime suprantama, jog labai sunku. Tiesa, tai yra daug lengviau nei bandyti tai daryti viešai. Rašydamas knygą, vedi ginčą su savo įsivaizduojamu pašnekovu, kurį gali lipdyti kaip nori. Realybė kitokia, visi žmonės yra skirtingi ir turintys savo nuomones. Už panašių klausimų kėlimą prieš daug metų teko ir man vaikščioti su mėlyne po akimi. O popieriaus lape kariauji vienas. Visgi, knygoje yra gausu temų, kurios yra sunkios net ir diskutuojant su savimi. Skaudžiausia iš jų – tautininko santykis su valstybe. Per keletą paskutinių metų, vykstant įvairiems įvykiams, kalbant šia tema daug kas apsivertė mano galvoje. Kartais šmėkšteli ir viena kita eretiška mintis, kurią kažkada ir pats būčiau apšaukęs per daug anarchistiška. Stengiuosi jas vyti šalin, tačiau tai, ką matau vykstant su savo šalies valdymo aparatu, kelia tragiškus jausmus. Nenoriu daug plėstis, mano knyga ir taip išėjo per daug ilga – mintis apie tai rasite joje.
Patriotai.lt: Savo knygoje ne tik pasakoji Diktatūros kartos atsiradimo istoriją ir aptari šių dienų aktualijas. Paskutinę knygos dalį skiri pastebėjimams ir pasiūlymams. Jautiesi turintis pakankamai patirties ir žinių, kad galėtum mokyti savo bendraminčius ir bendraamžius?
E. G.: Vilius Bražėnas, taip mažai vertinamas mūsiškių, parašęs krūvą knygų, nuolat pabrėždavo, jog jis nieko naujo jose nepateikė. Viskas surinkta iš kitur, permąstyta ir tinkamai surikiuota. Manau, „Keturi“ gimė tuo pačiu būdu. Daug skaitau, mėgstu nestandartinę ir mažai mūsiškių žinomą literatūrą. Labai dažnai skaitau oponentų knygas, jų leidykloms esu atnešęs nemažai pelno – gerą patarimą gali duoti bet kas. Lieka sugebėti į kritiką pažvelgti būtent taip. Galų gale, mokyti mūsiškius gali kiekvienas – tai vyksta jau daugybę metų. Kiekvienas jaučiamės esantys gudresni už kitus, net ir tas gulintis Tėvynės gynėjas, smigęs troleibuse.
Tačiau kalbant apie švietimą, tai jau kitas klausimas. O čia sistema paprasta – žmonės, skaitykite, švieskitės ir tobulėkite. LTJS būstinėje sunku praeiti pro knygas, o kiek mažai jas skaitančių, graudu matyti. Todėl, kad patarčiau imtis vieno ar kito autoriaus, man nereikia būti kažkuo ypatingu. Šita dalis – labai silpna mūsų žmonių vieta. Turbūt todėl judėjime, kuriame per dvidešimt metų dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, mes turime minimalų kiekį savos literatūros. Pavyzdžiui, aš buvau apakęs, kai internete radau Lietuvos musulmonų organizacijų išleistų knygų sąrašą. Didžiulis kiekis darbų – o kiek tų musulmonų Lietuvoje tėra? O kiek yra nacionalistų? Tad argi galima dar kalbėti apie atrinkinėjimą tų, kas turi kompetencijos kažką pasiūlyti, o kas ne? Pašūkavome eisenoje ir marš visi į bibliotekas, organizuojame diskusijas, šviečiamės ir tobulėjame. Blogiau nei yra dabar, tikrai nebus…
Patriotai.lt: Ant knygos viršelio matome žodį „atsisveikinimas“. Ar tai reiškia, kad pasitrauki iš aktyvios veiklos?
E. G.: Aš, asmeniškai, jau porą metų esu kiek nurimęs, ne tas amžius, kita energija, kiti veiklos prioritetai. Jau nekalbant apie tai, kad atsirado šeima, įtraukiantis darbas, vis mažiau sugebu kažką organizuoti, eiti su kažkuo bartis. Aktyvi veikla mūsų judėjime – neišvengiami konfliktai su oponentais, o su dabar išvešėjusia „oponavimo“ kultūra, vadinamuoju trolinimu ir patyčiomis, aš sunkiai susitvarkau, buvau visai kitaip auklėtas, aš nenoriu taip kariaut. Todėl man sunkiau yra dalyvauti tame viešame gyvenime, kuriame aš daug dirbau prieš kokius penkis metus. O tarp savų, kurie darosi vis jaunesni už mane, man taip pat būti vis sunkiau. Savam krašte pranašu nebūsi. Visi tie koncertai, besistumdantys žmonės, triukšminga aplinka ir garsios, tačiau dažnai tuščios kalbos… Pasiilgsiu tų dienų, niekada neišsižadėsiu nei jų, nei tų žmonių, tačiau visi mes augame ir reikia žengti pirmyn. Norisi mažiau rėksmingo viešumo, daugiau prasmės, iš čia ir „atsisveikinimas“. Vis labiau norisi rašyti, turiu tokių planų ateičiai.
Patriotai.lt: Na ir paskutinis klausimas. Knyga kol kas pasirodė tik internete – ar numatomas spausdintas variantas? Jei taip, tai kada ir kur jį bus galima įsigyti?
E.G.: Taip, bus ir spausdintas variantas, kuris pasirodys gana greitai. Sekite mano tinklaraštį. Tiesa, mane labai baugina vienas dažnai matomas faktas, kai žmonės perka knygas ar kažką panašaus tik tam, jog galėtų pasigirti ją turintys, pasidėtų „į savo kolekciją“. Aš ir pats taip darau, visgi milijoninis knygų sąrašas po truputėlį trumpėja, visada stengiuosi atsiversti nusipirktą knygą. O kartais tenka matyti žmonių, kurie į jas žiūri kaip į kažkokį trofėjų savo kolekcijoje. Norėčiau, jog knyga būtų skaitoma ir, nors kritikuojama ar išjuokta, visgi sukeltų kažkokių diskusijų, duotų rezultatų ir skleistų žinią.
Patriotai.lt: Dėkui už pokalbį.
