Nacionalizmas ir krikščioniška dvasia – draugai ar konkurentai?

Žmogus, grįžtantis namo po užsitęsusių linksmybių, užpultas gatvėje, turi žaibiškai sutelki visą savo dėmesį ir jėgas. Nori, nenori, atėjo būtinybė gintis. Tai nėra tinkamas momentas užpultajam svarstyti ar ginantis nenukentės jo nauja striukė, kostiumas ar batai, kaip jis atrodys prieš kaimynus. Jo vienintelis tikslas yra apsisaugoti nuo grėsmės.

Prieš daugiau nei 90 metų bolševikų kariuomenė įsiveržė į Lietuvos teritoriją, bandydama užgniaužti besikuriančią nepriklausomą valstybę. Keliasdešimt tūkstančių paprastų valstiečių, rizikuodami gyvybe stojo ginti valstybę ir sėkmingai išvijo priešą iš šalies. Kautynių metu bendražmogiški svarstymai netemdė gynėjų protų. Kai priešas puolė, jokie krikščioniški jausmai negalėjo apriboti kovos veiksmų, nesvarbu, kad kovojantys bolševikai irgi buvo žmonės su įgimta teise gyventi. Jei lietuviai kariai nebūtų šaudę į priešą, bolševikai būtų pajungę lietuvių tautą tarptautinio proletariato revoliucijos tikslams. Lietuvoje kruvina “tarybinė saulė” būtų patekėjusi 20 metų anksčiau.  

Šiandien Lietuvą užgriuvo sunkmetis, kuris jau spėjo išvyti daugiau nei 100 000 mūsų šalies gyventojų. Ar mes parodysime tokią pat pasipriešinimo dvasią kaip mūsų seneliai ir proseneliai? Jei manome, kad Lietuvai gresia didelis pavojus, kasmet prarandant po 30-50 000 gyventojų, ir jos gali nebelikti po 20-30 metų, ar neatėjo laikas  susitelkti vienam tikslui – tautos išgelbėjimui? Žmogus sutinkantis, kad valstybė turi nukreipti pagrindines jėgas šia linkme, parodys, kad jam aukščiausia vertybė yra tauta. Jei asmuo atsisakys radikalių priemonių ir pasiūlys nuosaikius veiksmus, primindamas, kad mes esame ne tik lietuviai, bet ir europiečiai, atsidavę integracijos politikai ir puoselėjantys bendražmogiškas vertybes, jis tuo pasakys, kad kiti tikslai yra svarbesni. Pritarimas dabartiniam kursui būtų tolygus laipsniškam susitaikymui su Lietuvos netektimi.         

Žinoma, niekas nesiruošia Lietuvos sunaikinti atviru smurtu. Grėsmė kyla iš kitur, iš ideologinės pusės. Valdantieji eina visai kitu keliu, nei buvo nubrėžtas Sąjūdžio išsivadavimo metu. O ideologinę grėsmę nėra taip lengva atpažinti kaip karinę agresiją. Pavojus iškilo, kai Lietuvos elitas atsisakė tautos aprobuotos vertybių hierarchijos, kurios viršūnėje – tauta ir valstybinė nepriklausomybė. Tiek valdantieji, tiek vėliau ir dalis eilinių piliečių pradėjo gyventi remdamiesi ne šių vertybių hierarchija, o jų gausa, kitaip sakant, vertybiniu chaosu. Jei po Sąjūdžio pergalės LR Vyriausybės būtų iškėlusios vieną, aukščiausią tikslą — visokeriopai stiprinti lietuvių tautą — tai piliečiams būtų nesunku įvertinti jų veiksmus praėjus 20 metų. Žlunganti  vietinė produkcija ir demografiniai nuostoliai bylotų apie valdančiųjų nesėkmę. Kadangi per tuos 20 metų mūsų valdžios iškėlė sau daugybę lygiaverčių tikslų —  europinę integraciją, euro-atlantinį bendradarbiavimą, europinių vertybių puoselėjimą, krikščioniškų vertybių išsaugojimą, laisvo individo protegavimą, laisvos rinkos plėtrą, laisvą darbo jėgos judėjimą, toleranciją ir kt. —  jų darbo įvertinimas tapo problematiškas. Tokiu būdu demografiniai nuostoliai neatrodo baisūs, nes galima argumentuoti, kad šimtai tūkstančių mūsų tautiečių rado geriau apmokamus darbus ES šalyse arba JAV ir tuo jie pagerino savo asmeninę padėtį. Žmonių kraustymasis iš silpnesnės ekonomikos į stipresnę gali būti pateisinamas kaip racionalus resursų paskirstymas. O kadangi tam tikra dalis piliečių tiki tautų susiliejimo perspektyva arba neišvengiamybe, tai masinė emigracija iš Lietuvos tik patvirtina jų išankstines nuostatas.

Iš pačios gilumos pavojingiausia tautiškumui idėja yra suvienyto pasaulio vizija. Tarptautinio proletariato idealas lietuviams yra gerai žinomas. Dabartinės Rusijos Eurazijos imperinės svajonės taip pat ne naujiena. Sunkiau atpažįstama dabartinė šio idealo atmaina yra globalizmas. Jį agresyviai propaguoja įtakingi sluoksniai Vakarų Europoje ir JAV. Daugeliui tautiškai nusiteikusių lietuvių lengviau buvo priešintis sovietiniam internacionalizmui, nes jis buvo grindžiamas atvira priespauda, ypač stalinizmo laikotarpiu. Sunkiau pasipriešinti Vakarų universalumui, nes Vakarų šalys yra laikomos mūsų sąjungininkėmis prieš Rusijos imperializmą. Bet mūsų aukščiausias tikslas neturi būti pasipriešinimas Rusijos galiai. Mums svarbiausia – išvengti tautos išnykimo, stiprinant ją. Ar internacionalizmas rytietiškas ar vakarietiškas, jis vistiek mūsų tautai yra pavojingas, nes už jo nugaros beveik visuomet slepiasi hegemonijos siekiančios jėgos. Šio straipsnio tikslas yra parodyti, kokias gilias šaknis turi universalumas, kaip krikščionybė amžiams bėgant jį stiprino ir kaip jo paplitusios nuostatos pakerta valią priešintis hegemonijai.

Įsidėmėtina, kad Vakaruose gajos internacionalizmo nuotaikos yra išaugusios iš Romos katalikų bažnyčios universalios pasaulėžiūros. Pats žodis katalikas, kilęs iš graikų kalbos, reiškia bendras visai žmonijai. Savo pamokymuose Kristus pabrėždavo, kad Dievas vienodai rūpinasi kiekvieno siela. Pareiškęs, kad jis gerasis ganytojas, Kristus ragino visus žmones, nepriklausomai nuo jų rasės, lyties,  luomo, įstoti į jo paskelbtą meilės ir teisingumo karalystę. Jis troško, kad nei vienas asmuo neliktų už šios karalystės ribų.      

Ši iš pirmo žvilgsnio nekenksminga vizija, neliko vien pamokymų objektu. Iš pradžių Kristaus pasekėjai steigė decentralizuotas tikinčiųjų bendruomenes Romos imperijos platybėse. Pax Romana skatino krikščionybės plėtrą ta prasme, kad naujo tikėjimo šalininkams buvo lengviau susisiekti romėnų sukurtoje vieningoje politinėje erdvėje, nei keliauti po daugelį savarankiškų, kartais tarpusavyje kariaujančiųjų valstybių. Romos keliai tuomet prilygo pasaulio stebuklui, o romėnų karinė galia užtikrindavo sąlyginį saugumą. Jau tada krikščionių vedliai suvokė interesų sutapimą tarp jų dangiškojo universalumo ir pasaulinės imperijos. Krikščionybė po truputį įsitvirtino Romos valstybėje, o IV amžiuje jau iškilo į imperijos vyraujančios religijos lygmenį. Taip ir ilgainiui suaugo dvasinis ir pasaulinis universalumas. Neatsitiktinai popiežiai įsikūrė Romoje ir bandė sutapatinti save su imperijos dar tebegyvuojančia šlove. Taip pat neatsitiktinai buvo pasirinktas ir centralizuotas bei hierarchinis valdymas pagal romėnų stilių. Tokiu būdu katalikų bažnyčia sėmėsi stiprybės iš dvejų šaltinių: neribotos Dievo galios ir tebegyvuojančio Romos imperijos prestižo.          

Viduramžiais Romos katalikų tikėjimas išsiplėtė po beveik visą Vakarų ir Centrinę Europą. Kartu su tikėjimu sparčiai plėtėsi ir bažnyčios žemiškoji galia. XIII amžiuje katalikų bažnyčios popiežiai, kardinolai, vyskupai, vienuolynai ir parapijos jau valdė trečdalį Vakarų Europos teritorijos. Kurį laiką atrodė, kad bažnyčia taps Senojo kontinento dominuojančia politine jėga. Be to, popiežiai iniciavo eilę kryžiaus karų prieš pagonis, dar likusius už katalikų tikėjimo ribų. Lietuvos istorijoje kryžiaus karai pasižymėjo klasta, žiaurumu, gausiais žmonių nuostoliais ir baltų genčių didvyrišku pasipriešinimu. Bet jau XV amžiuje Romos katalikų bažnyčia buvo priversta vis daugaiu nusileisti savo konkurentams, Prancūzijos, Ispanijos ir Anglijos monarchams, kurie palaipsniui kūrė savo nacionalines valstybes. Anglijos karalius Jurgis VIII, nepatenkintas Romos bažnyčios kišimusi į jo valstybės reikalus, įsteigė savarankišką anglikonų bažnyčią. Bet vieningos krikščioniškos karalystės svajonė toliau gyvavo Šventosios Romos imperijos pavidalu. Tiesa, pastaroji atliko daugiau europinės politinės vienybės simbolio vaidmenį, nei buvo politinės galios centras. Šventoji Romos imperija gyvavo tūkstantį metų ir galiausiai buvo palaidota 1806 m., kai Napoleonas pats sumanė įkurti savo europinę imperiją.       

Krikščionybės koncepcijos – universalumas, individo išganymas, amžina ir neįkainuojama žmogaus siela — subrandino gilias šaknis europiečių sąmonėje per tą tūkstantmetį, kai krikščionybė formavo Europos intelektualinį gyvenimą. Krikščionybės pasaulėžiūra buvo terpė, kurioje išsivystė XVII ir XVIII amžiaus laisvo ir racionaliai mąstančio individo sąvoka. Pastaroji įkvėpė liberalią demokratiją, socializmą, komunizmą, kapitalizmą ir šiuolaikinį laisvos rinkos globalizmą. Laisvo individo sąvokos centrinis vaidmuo mūsų dienų politikoje nėra atsitiktinis reiškinys, nes jis atspindi krikščioniško tikėjimo ilgai puoselėtą mintį, jog individo siela yra neįkainuojamos vertės. Pagal krikščionybės doktriną, asmens siela turi antgamtinį aspektą, atskirtą nuo žemiškos egzistencijos apribojimų. Išsilaisvinusi nuo visų fizinių trukdžių, siela yra begalinė ir amžina.  Nesunku įžvelgti, kaip krikščionių globėjiškas požiūris į asmens sielą giminiuojasi su įvairiomis egalitarizmo atmainomis. Jei kiekviena siela yra lygiai brangi Dievui, tai kiekvienam žmogui priklauso vienodos teisės žemėje. Suvienyto pasaulio šalininkų nuomone, globali santvarka būtų ideali priemonė, užtikrinanti lygias galimybes visiems. Todėl nėra nuostabu, kad katalikų bažnyčia stipriai rėmė Lietuvos stojimą į Europos Sąjungą ir toliau pasisako už ES ir globalią integraciją. Romos katalikų bažnyčia energingai gina legalių ir nelegalių imigrantų teises ir priešinasi Europos valstybių pastangoms efektyviai apriboti per gausią imigraciją į savo teritorijas. Iš krikščioniško tikėjimo kilusios universalios nuostatos yra taip giliai ir plačiai paplitusios po Lietuvą ir Vakarų pasaulį, kad sunku net įsivaizduoti, jog žmogus būtų galėjęs kada nors gyventi pagal kitus idealus.
    
Bet krikščioniškas požiūris į žmogų smarkiai kertasi su mūsų kultūros protėvių, senovės graikų nuostatomis. Iki Aleksandro Didžiojo viešpatavimo antikinės Graikijos miestai/valstybės, kurių buvo daugiau nei šimta, tvarkėsi savarankiškai, nesiekė susijungimo, išskyrus gynybos atvejus, ir įtariai žiūrėjo į tuos, kurie nepriklausė jų gentims arba buvo kilę iš kitų šalių. Graikai sugalvojo terminą barbaras ir pritaikė jį nemokantiems graikų kalbos ir nepažįstantiems jų aukštos kultūros. Senovės graikus aptarnaudavo gausus būrys vergų, kurių žymi dalis karo metu patekdavo į nelaisvę. Savo menuose ir politikoje graikai puoselėjo miestų/valstybių solidarumą bei karinę galią tam, kad jie sėkmingai gintųsi nuo negailestingo išorinio pasaulio. Sparta pagarsėjo savo pasišventimu karo deivei ir jau nuo ankstyvos vaikystės savo piliečius ruošė karinei tarnybai. Platono “Respublika” aiškiai nubrėžė individo pareigą tarnauti valstybei, kurioje jis gyvena, o ne visai žmonijai. Aristotelio “Politika” ir “Nikomacho etika” miestą/valstybę apibūdina kaip nepriklausomą asociaciją, esančią aukščiau individo interesų. Aristotelis manė, kad pilietis, ištikimai tarnaudamas savo valstybei ir ją gindamas nuo išorės priešų, įgyvendins savo potencialą kaip racionali, morali ir sociali būtybė.

Giliau pamąstęs, skaitytojas supras, kad visa tai, kas reikšminga ir turininga gyvenime yra susiję su ilgaamžiškumu, patvarumu. Tuo tarpu eilinis mūsų besivienijančio pasaulio pilietis tenkinasi tuo, kas funkcionalu, pigu, patogu, saugu ir smagu. Vakarų pasaulyje dabar statomos smėlio pilaitės, kurioms užbaigti nereikia rimtesnių pastangų. Niekas ir nesitiki, kad tokios pilaitės ilgam išsilaikys prieš vėją ir bangas, nes visi juk kalba, kad nėra amžinų dalykų šioje žemėje. Tik Dievas ir mūsų siela yra amžinos prigimties. Taip pat mažai kam ir rūpi, kad mūsų gyvenimo pilaitės niekuo nesiskiria nuo milijonų kitų žmogiškų būtybių pilaičių, kurioms yra skirtas tam tikras žemės paviršiaus plotas. Juk visi esame lygūs, neišskirtiniai. Duok Dieve, nepradėkime išradinėti dviračio, nes apsijuoksime. Kūryba ir  svarbūs sprendimai nėra mūsų kompetencijoje. Tam yra centralizuota galia, išmintinga galva, kaip danguje taip ir ant žemės. Daugybėje Lietuvos ir Vakarų pasaulio miestų, kuriuose gyvename, dominuoja standartizuota, neįdomi išvaizda, atspindinti laikinumo nuostatą, bylojanti apie mūsų bendruomenių nereikšmingumą.              

Visai kitokia, savim pasitikinti dvasia slypi senovės graikų menuose ir politikoje. Klasikinio periodo graikai per daug nepaisė užsienio patarimų ar madų savo politiniame mąstyme bei menuose. Jų dievų buvo gausybė ir jie rungtyniavo tarpusavyje, nepaklusdami vienam autoritetui. Kartais jie įsiliedavo į mirtingųjų gyvenimą ir tuo parodydavo savo demokratišką prigimtį. Senovės graikai gyveno taip, lyg viskas priklausytų tik nuo jų triūso, išminties ir solidarumo. Užtat jie ir pelnė šlovę už originalius pasiekimus, kurių iki šiol niekas nepralenkė. Senovės graikų išdidi pasaulėžiūra atsispindi jų architektūriniame palikime, ypač miestų/valstybių visuomeninės paskirties pastatuose – teatruose, stadionuose, rotušėse, miestų centrinėse aikštėse, iškilminguose vartuose, mauzoliejuose, šventyklose. Nors materialiniu bei demografiniu požiūriu graikų miestai/valstybės buvo žymiai skurdesnės nei modernios valstybės (kai kurios savo gyventojų skaičiumi nepralenkė šių laikų Lietuvos miestų), jos sugebėjo sukurti architektūrines vertybes, išlikusias iki mūsų laikų. Net ir palyginus mažos graikų valstybės konkuruodavo tarpusavyje savo architektūros grožiu. Praėjus 2 500 metų po klasikinio graikų periodo, mūsų laikų turistai vis dar aplanko jų pastatų griūvėsius, jų kilnios dvasios pėdsakus, išbarstytus po visą Graikijos teritoriją.

Partenono šventykla, pastatyta prieš du su puse tūkstančių metų miesto deivės Atėnės garbei, yra laikoma senovės graikų estetinės dvasios šimtmečių plėtros viršūne, nors tuomet Atėnai jau pradėjo eiti imperinės valstybės pragaištingu keliu. Šis paminklas vis dar traukia milijonus lankytojų iš viso pasaulio. Partenonas žymus ne tik dėl pastato monumentalumo ir harmonijos, bet ir dėl patvarumo, jo galios priešintis alinančiai amžių įtakai. Šio graikų stebuklo pastatymui reikėjo devynių metų triūso, 20 000 tonų brangaus marmuro ir lėšų, prilygstančių pusės metinių Atėnų pajamų. O tuo metu Atėnuose buvo statoma daugybė kitų viešųjų pastatų. Kaip ir daugelis kitų graikų paminklų, Partenonas buvo sukonstruotas tam, kad priblokštų savo grožiu, didybe, ir patvarumu. Graikų viešieji pastatai, kurių statybai reikėjo didžiulio visuomenės indėlio, toliau tarnavo kolektyviniams tikslams; jie skatino piliečių pasididžiavimą savo valstybe, stiprino vienybės jausmą.                

Ne tik senovės graikai puoselėjo savarankišką požiūrį į savo tautą ir nesiekė ištirpti platesnėse bendruomenėse. Žydų religija, taip pat kaip ir graikų pasaulėžiūra, ryškiai atskyrė savo tėvynainius nuo likusios žmonijos. Kitaip nei krikščionys, žydai aktyviai neieškojo naujų savo tikėjimo pasekėjų. Per  ilgą, 4 000 metų gyvavimo laikotarpį žydų tauta vadovavosi judaizmu, kuris žydams padovanojo vienybės dvasią, bendrus tikslus ir įspūdingą įsibėgėjimo jėgą, nugalinčią daugybę priešininkų. Skirtingai nei universalus krikščionių tikėjimas, judaizmas traktuoja žydų tautą ir Dievą kaip vienetą visos likusios žmonijos atžvilgiu. Dievas žydams yra lojalumo objektas, taip kaip žydai yra Dievo pagrindinis rūpestis žemėje. Tad Dievas ir jo išrinktoji tauta bendrauja siekdami tų pačių tikslų. Tokiu būdu žydų tautos jėgos yra sukoncentruotos ilgalaikiams, bendriems tikslams. Jos neišblaškomos po pasaulio platybes ir išlieka ilgam. Verta pabrėžti, kad judaizmas gyvuoja dvigubai ilgiau nei krikščionybė.

Nacionalizmas yra universalumo priešingybė. Nacionalistui aukščiausias tikslas turėtų būti jo tauta, o ne visa žmonija. Universalios doktrinos išsklaido žmogaus energiją po visą pasaulį, o tautiškumas konsoliduoja jėgas. Nacionalizmui svarbu sutelkti tautos narius bendriems tikslams. Tai šiek tiek apriboja individo laisvę, bet realiai sustiprina asmenį, nes jo gyvenimo raiškai būtina socialinė terpė.

Pirmas žingsnis, vedantis tautą į sustiprėjimą – tai mąstymo keitimas nuo universalumo link tautiškumo. Kai išsilaisvinsime iš internacionalizmo dvasios, pradėsime tą ilgą kelią į valstybės konsolidaciją, kuri yra tolygi išsivadavimui iš hegemoniškų jėgų viešpatavimo. Universalumas iki šiol rėmėsi krikščionybės palaiminimu, o tai daugeliui atrodė kaip antgamtiškos jėgos parama tautų susiliejimo procesui. Senos romėnų, Šventosios Romos imperijos ir daugianacionalinių Europos imperijų vienijimosi tradicijos taip pat būdavo įkinkytos į pastangas, sukurti tokį vaizdą, kad istorija neišvengiamai vedą žmoniją į susivienjimą. Kaip žinome iš asmeninės patirties, susivienijimo procesas, nors ir labai valdančiųjų išreklamuotas, brangiai kainuoja. O dabartinės Europos Sąjungos problemos  byloja apie tai, kad tautų vienijimas patiria rimtus sunkumus. Po beveik 70 metų besitęsiančios centralizacijos Europoje, pradeda ryškėti decentralizacijos tendencijos. Šio istorinio posūkio epicentras yra Europos kultūros lopšys — Graikija.