Lietuva lietuviams
Valstybinių švenčių fone kiekvieną pavasarį viešumoje pradedami įvairiausiais balsais linksniuoti Lietuvos nacionalistai ir ypač jų šūkis „Lietuva lietuviams“. Patys susivokę ar pažangesnių vakariečių paprotinti Lietuvos politikai ir visuomenės veikėjai kone unisonu pasmerkė šį šūkį kaip diskriminuojantį Lietuvos tautines mažumas, keliantį įtampas ar net skelbiantį susidorojimo su kitataučiais šalyje siekį.
Simboliškai visą šį dėmesį vainikuoja neeilinis svečias – garsiausias nacių medžiotojas, S.Wiesenthalio biuro Jeruzalėje direktorius dr. Efraimas Zuroffas, oficialiai atvykęs stebėti nacionalistų eitynių Kaune.
Kovo 11-osios eisenai Vilniuje leidimas taip ir nebuvo išduotas, nors pats reikalavimas prašyti leidimo viešam susibūrimui prieštarauja tarptautinei teisei ir Konstitucijai, ką pernai teismas išaiškino vadinamojoje signatarų byloje (2012-09-28 naujiena „Sąjūdininkai išteisinti galutinai“). Suvokdami savo konstitucinę teisę tik informuoti apie viešuosius susirinkimus eitynių organizatoriai greičiausiai nepabijos dar vieno teismo proceso ir neatsisakys planų žygiuoti Gedimino porspektu, o tai leidžia pagrįstai tikėtis dar didesnio ažiotažo ir provokacijų eisenos metu Vilniuje.
Patį garsųjį šūkį dažniausiai linkstama suprasti siauriausia ir banaliausia galima prasme: esą skanduojant „Lietuva lietuviams“ kviečiama išnaikinti Lietuvoje kitataučius. Tokia mąstymo neapsunkinanti interpretacija galimai tinka marginaliai daliai šių eisenų dalyvių, tačiau patys jų organizatoriai ir iškilesni jose dalyvaujantys asmenys šūkį supranta ir aiškina visiškai kitaip. Savo ruožtu visuomenė turi atsakyti į klausimą, ar nori tenkintis savo vaizduotės vaisiais ar suvokti reiškinius pagal jų autorių intencijas ir vertinti juos adekvačiai.
Tautos ir valstybės atsakomybės ryšys
Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) pirmininkas Julius Panka primena, jog pilnas šūkis yra „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“, nors žiniasklaida linkusi pasigauti tik jo santrumpą. Tokia formuluotė leidžia užčiuopti socialinę potekstę – kalbama pirmiausiai apie abipusį pareigos santykį tarp valstybės ir tautos. Kaip siūlo suprasti pats J.Panka, Lietuva kaip valstybė šiuo šūkiu kviečiama tarnauti ją sukūrusiai tautai. Viena pamatinių nacionalizmo prielaidų teigia, kad valstybės egzistuoja kaip priemonė tautos kūrybinei energijai skleistis ir tapatumui puoselėti. Šią valstybės funkciją valdžios aparatas privalo užtikrinti konkrečiais veiksmais, teisėkūros sprendimais. Valstybė turi priklausyti tautai kontrolės ir pavaldumo prasme. Net banalu, jog tai skelbia ir Lietuvos (kaip ir daugelio kitų šalių) Konstitucija.
Iš kitos pusės šūkis apibrėžia tautos atsakomybę savo sukurtai valstybei. „Lietuviai Lietuvai“ – tai kvietimas dirbti savo šaliai, rūpintis jos gerove greta asmeninės, neemigruoti, nebūti abejingiems valstybės gyvenimui. Jei nacionalinė valstybė sukuriama kaip būtinoji sąlyga klestėti tautos kūrybiniam potencialui, tai kiekvieno tautos atstovo moralinė pareiga yra šia ne be aukos jam iškovota teise naudotis ir ją realizuoti darbu, kiekvienam savo srityje. Akivaizdu, jog šia prasme tiek valstybė savo suteikiamomis sąlygomis realizuoti gebėjimus, tiek piliečiai savo pasiryžimu kurti Lietuvą šiuo metu yra toli nuo tokio idealo ir reikalinga jį skelbti, nes valstybė nėra gėris savaime.
Suverenumo siekis
Kitas pamatinis nacionalizmo teiginys sako, jog kiekviena tauta turi būti absoliuti šeimininkė savo valstybėje, tad ir lietuviai Lietuvoje turi diktuoti jų bendrabūvį apibrėžiančias kultūrines-moralines normas ir, žinoma, teisinę bazę. Tai XIX a. visuotinai paplitęs suverenios savivaldos siekis, daugelio modernių tautiškumo teorijų klaidingai tapatinamas su pačiu tautiškumu apskritai. „Lietuva lietuviams“ yra būtent tokio nedalomo suverenumo šauksmas. Jis reikalauja, kad tik Lietuvos piliečiai – Tauta, kaip didžiąja raide įrašyta Konstitucijoje – galėtų spręsti savo gyvenimo sąlygas formuojančius klausimus.
Tauta gali deleguoti savo apsisprendimo teisę atskirose srityse, tačiau čia būtina vadovautis subsidiarumo principu – deleguoti viršvalstybinėms institucijoms tik tuos klausimus, kurių išspręsti savivaldi politinė bendruomenė pati nepajėgia bet kuriuo atveju. Galima nesutarti dėl suverenumo atsisakymo masto, tačiau tragikomiško referendumo dėl stojimo į ES metu Tauta tikrai nesuprato, kiek daug teisių deleguoja.
Šūkio „Lietuva lietuviams“ skanduotojų įsitikinimu, suverenumo deleguota akivaizdžiai per daug. Tiek formaliai, tiek neformaliai lietuviškojo gyvenimo normos yra keičiamos tarptautinių ar tiesiog užsienio struktūrų įtakos. Tariami „žalieji“ formuojasi Rytų, o „žmogaus teisių“ gynėjai – Vakarų interesų pagrindu. Šį procesą bandoma maskuoti tariamai savaimingos visuomenės raidos postmodernėjimo linkme vaizdiniu, nors tuo pačiu metu vertybes ir teisinę aplinką performuoti aktyviai siekia dosniai finansuojami socialinės inžinerijos centrų filialai mūsų šalyje, o vieną nacionalinės valdžios sprendimą po kito keičia Europos Teisingumo Teismo sprendimai.
Vėlgi, galima diskutuoti, ar šiandieninė Lietuvos tikrovė būtent tokia, tačiau kaip tik tokią ją mato dėmesio susilaukiančių šventinių eitynių dalyviai. Norėdami vertinti jų šūkius, turime suprasti ir jų pačių politinės tikrovės vertinimą. „Lietuva lietuviams“ reiškia besąlygišką suverenaus apsisprendimo reikalavimą Lietuvos piliečiams, kurie, kiekvieno nacionalisto supratimu, vieninteliai turi teisę kurti Lietuvą, kurioje gyvena. Geri ar blogi, modernūs ar atsilikusio mąstymo sprendimai turi kilti iš pačios politinės Tautos.
Tautinės mažumos
Čia tampa aktualus kone pats opiausias „Lietuva lietuviams“ aspektas – požiūris į tautines mažumas. Iš tiesų jis buvo atskleistas pačių Vasario 16-osios eisenos Kaune dalyvių žinių korespondentams: eisenoje laukiami visi, mylintys valstybę, o etninė tautybė šiuo atveju nėra svarbu. Ji iš tiesų nesvarbi. Tačiau klausimas dvipusis: kaip tautinėms mažumoms palaikyti šūkį „Lietuva lietuviams“ ir kaip šis šūkis gali apimti tautines mažumas?
Kiekvienas ne lietuvių kilmės valstybei ištikimas Lietuvos pilietis yra lygiai brangus ir vertingas Lietuvos valstybei kaip ir jai ištikimi etniniai lietuviai. Kiekvienas tautinių mažumų atstovas yra gyvenimo aplinkybių pasmerktas dvilypumui: jis turi būti savo tautos kultūros atstovas ir jausti politinę ištikimybę šaliai, kurioje gyvena (taigi priklausyti kitai politinei tautai). Šią sąlygą išpildantys bet kurios valstybės piliečiai yra pilnaverčiai politinės bendruomenės nariai. Tačiau toks dvilypis tapatumas iš tautinės mažumos atstovo reikalauja pripažinti, kad valstybė, kurioje jis gyvena, yra sukurta kitos tautos apsisprendimo teise, ir kad konkreti tautinė mažuma naudojasi kitos tautos sukurto valstybingumo ir išsilaisvinimo iš totalitarizmo vaisiais.
Suprasdamos šį lietuvių tautos santykį su valstybe, tautinės mažumos gali demonstruoti tą patį atsakomybės prieš valstybę jausmą, suverenumo siekį ir reikalauti atsakingo savo funkcijų vykdymo iš valstybės, kurioje gyvena. Natūralu, jog tautinėms mažumoms priklausantys piliečiai apskritai yra tų pačių kultūrinių-moralinių normų kaip ir etniniai lietuviai, didelė jų dalis socializuoti tose pačiose mokyklose, jiems įdiegtos tos pačios moralinės „raudonosios linijos“ ir įprasta laikytis tų pačių valstybės įstatymų. Tokie kitataučiai piliečiai, lygiai kaip lietuviai, nenori ir neturi būti veikiami išorinių veiksnių vykdomos socialinės inžinerijos ar įstatymų primetimo.
Kiekvienais metais nacionalistų eitynėse dalyvauja nemaža dalis Tėvynę mylinčių ir tuo besididžiuojančių tautinių mažumų atstovų, kurie tai daro tikrai ne iš tariamos nacionalistų baimės (greičiau galima bijoti tautiečių pasmerkimo) ar naivumo. Daugybė žmonių Lietuvoje nėra etniniai lietuviai, tačiau saugodami kultūrinį tautiškumą yra sąmoningi Lietuvos piliečiai. Šis faktas, laimei, pagaliau atsidūrė ir žiniasklaidos akiratyje – ne viena televizija parodė Vasario 16-osios eitynėse laisva valia dalyvavus ir patriotiškai nusiteikusius Kauno žydus, ko niekaip negali paaiškinti primityvią „Lietuva lietuviams“ šūkio interpretaciją puoselėjantys stebėtojai.
Išvados
Šventines nacionalistų eisenas būtina palikti ir puoselėti teisinga linkme. Jų organizatoriai vienareikšmiškai turi didžiuotis ir didžiuojasi, jog prie jų kadaise vien jauno būrio prisideda laisvės kovotojai, savanoriai, signatarai, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir dabartinio Seimo nariai – žmonės, iš lėto keičiantys eisenos veidą ir šūkį „Lietuva lietuviams“ suvokiantys tekste aprašyta prasme.
Nereikia turėti iliuzijų, kad šiuose renginiuose dalyvauja vien tokios sampratos šalininkai. Žinoma, dalis dalyvių jos nesuvokia ir jaučia neapykantą savo bendrapiliečiams. Tai problema, tačiau eisenų draudimas ir marginalizavimas yra prasčiausias jos sprendimas.
Žygių organizatoriai jau seniai turi apsivalyti nuo šovinistinio ar, dar blogiau, agresyvaus elemento ir kartu pritraukti nemarginalizuotų patriotų gretas. Kaip teigia patys organizatoriai, eitynės atviros visiems, mylintiems Lietuvą. Ko gero, geriausiai tai atskleidė Kaune su kitais nacionalistais žygiavęs signataras, Seimo narys Algirdas Patackas savo atvirame laiške Viktorui Diavarai. Visos tautos lygios ir nė viena jų nacionalistų nėra niekinama, o tą darantieji paprasčiausiai nėra nacionalistai ir neturėtų dalyvauti eitynėse, skirtose „Lietuvos vaikams“ atiduoti pagarbą savo Tėvynei.
Tie, kuriems tai nepatinka, turėtų patys pasišalinti iš šios jiems svetimos iniciatyvos. Tuo tarpu šūkį „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“ visuomenei laikas suprasti ir priimti, o eisenų dalyviams jokiu būdu jo neatsisakyti. Gana bėgti nuo to, kas suteikė pagrindą mūsų nepriklausomybei, kurios, tiesa, kaip ir prieš 23 metus, taip ir dabar, ne visiems reikia.
Tekstas spausdintas laikraštyje „Tribūna“.
