Apie draudimus ir laisvę
Sausio 13-oji, peržiūrėtas filmas Anarchija Žirmūnuose bei įvairūs pokalbiai su draugais pastaruoju metu vis dažniau iššaukia mintis, kurios priverčia susimąstyti apie draudimus ir laisvę. Kiekvienas mūsų esam priklausomi nuo šeimos, mus supančių draugų, kolegų, mokymo įstaigos, darbdavių ir galų gale pačios šalies (įstatymų, tradicijų, ekonomikos…) Tad pasidalinsiu gimusiomis mintimis.
Iš patirties žinome, kad draudimai nėra pats puikiausias būdas sustabdyti nepageidaujamą elgesį. O gal su tuo nesutinkate? Juk vaikystėje turbūt visi turėjom savų troškimų, kuriuos slopino, draudė tėvai, mokytojai ar kita aplinka. Prisiminkim kai bausdavo už tai, kad neklausom, nusižengėm taisyklėms ir uždrausdavo eiti į vakarėlį, lauką, žaisti kompiuteriu ar dar kažką daryti. O gal jūsų tėvai niekad nebaudė, kažką uždrausdami neapribodavo jūsų norų? Tuomet parašykit, labai norėčiau susipažinti ir daugiau padiskutuoti šia tema. Tačiau vis dar tikiu, kad didžioji dauguma užaugo būtent tokiomis sąlygomis, kai būdavo taikomas bizūno ir meduolio principas atitinkamai už blogus ir gerus poelgius. Tačiau dažnai tai mūsų nesustabdydavo, nes buvom mažieji anarchistai, nepaklūstantys nusistovėjusiai tvarkai. Mus saugojo anarchija, kuri leido patirti tiek daug emocijų, išgyvenimų bei sukaupti gyvenimiškos patirties. Džiaugiuosi už tuos, kas protestuodami prieš sistemą rado savo gyvenimo kelią ir liūdna dėl tų, kurie vis gi buvo it lėlės ir ėjo ten, kur sakė tėvai, kur prestižiškiausios specialybės, kur ateityje bus daug pinigų, bet ne ten, kur norėjo eiti. Nepamirškit, kad tai jūsų gyvenimas, tad dar ne per vėlu kažką pakeisti!
Laisvė, tai teorinė galimybė gyventi nepriklausomai. Pilnos nepriklausomybės mes nepasieksime, nes žmonės buriasi į grupes tam, kad lengviau pasiektų savo tikslus, todėl jie tampa priklausomi nuo grupės norų. Taip buvo anksčiau (kai buvo medžiojama dėl maisto), taip yra ir dabar (kai dirbama vardan pragyvenimo). Tad laisvė, tai labiau galimybė rinktis savo gyvenimo kelią (grupuotę), kuriai nori priklausyti. Tai yra tikroji liberalioji laisvė, nes niekas negali nurodyti, ką turi baigti, kur dirbti ir pan. Žinoma, kliūčių yra (pvz tavo geidžiama specialybė yra itin populiari šalyje ir jaučiamas didelis darbo vietų stygius), tačiau visą tai priimu su prielaida, kad mėgdamas savo veiklą žmogus gali pragyventi ir būti pastebėtas bei tinkamai įvertintas. Ši prielaida man yra aksioma, kuri leidžia nebijoti žengti gyvenimo keliu ir tikėti sėkme žinant ir nebijant darbo, kuris reikalingas tikslui pasiekti.
Kartu su laisve ateina ir asmeninė atsakomybė, už prisiimtus veiksmus. Tampame atsakingais, dėl priimtų sprendimų, atliktų veiksmų. Tad jei suklydom, turime tai pripažinti ir pasitaisyti, o ne pulti kaltinti kitų. Sprendimų priėmimą dažnai įtakoja mūsų sukauptoji patirtis ir žinios, tad turėtume būti išsilavinę ir visą gyvenimą šviestis bei kaupti savą bagažą. Problema ta, kad ne visiems toks gyvenimo būdas priimtinas. Kitiems mieliau nebūti laisviems (nors jie to ir nepripažįsta) ir gauti nurodymus iš aukščiau bei dėl klaidų kaltinti ne save, o vadovus, davusius nurodymus. Iš dalies taip nusimetama dalis naštos, tačiau tai formuoja blogumo aurą, nes visi pradeda kaltinti vieni kitus. Gaila, tačiau Lietuvoje ši aura vis dar stipri, nes dėl visų problemų kaltinama valdžia, teisėsauga ar bet kas kitas, bet ne mes patys.
Laisvės ir draudimo harmonija turėtų būti išlaikyta ir asmeniniuose žmonių santykiuose. Žmonės mėgsta daryti tai, ką nori daryti ir jei tai nėra visuotinai blogas reiškinys, to nereikėtų drausti, nes tai žmogaus saviraiška, kūryba. Dažnai draudimai sustiprėja susiradus antrąją pusę, nes prisideda aibė taisyklių, kurių nevalia pažeisti. Blogai tai, kad tos taisyklės dažnai nuleidžiamos iš viršaus, matai visuomenėj taip priimta. Jei pritariam, kad visi žmonės unikalūs, tai dviejų žmonių draugystė irgi unikali, dėl to turėtų galioti unikalios, dviejų asmenų sutartos taisyklės. Tikrai nėra blogai, jei pora susitaria, kad gali būti laisvas, daryti ką nori, bet aš esu tas žmogus, su kuriuo planuojam ateitį. Taip žmogus gauna laisvės savo malonumams patenkinti¹ ir kartu turi žmogų, kurį gerbia, myli ir tiki ateities gyvenimu kartu. Pasakysit, bet ką žmonės pasakys, kad neištikimas? O koks skirtumas, ką žmonės pasakys, tai juk dviejų dvasiškai artimų žmonių sandoris ir jei jis toks, tai nėra problemų. Sakysit, kad lakstydami nuo vieno prie kito priprasim prie linksmybių ir pamiršim tą vienintelį dvasiškai artimą žmogų. Aš sakau, kad nepamiršit, jei tai dvasiškai artimas, pasiryžęs kartu kurti ateitį žmogus. Juk kiekvienas esame atsakingas už savo veiksmus.
