Wacken Open Air 2002, I dalis: “Wackenas laukia mūsų”
Wackenas laukia mūsų
Taigi, liepos 28 d. popietę stovime trise prie išvažiavimo, prie degalinės netoli Lubbeno – autobanuose mašinos stoti negali. Trise tranzuoti jau savaime yra problematiška, be to, padėtį dar labiau apsunkino prasidėję didžiuliai karščiai, kurių lyg tyčia nebuvo, kol važinėjomės mikroautobusu. Praėjo 2 valandos ir kai rankos, laikančios lapą su užrašu BERLIN ir HAMBURG (Berlynas – artimiausias didelis miestas, Hamburgas – tik 60 km nuo Wackeno), apsunko nuo alinančio karščio, staiga sustojo mašina-namas. Mums nerealiai pasisekė, nes ja iš atostogų Italijoje važiavo vokietis, gyvenantis Lubecke, kuris yra į šiaurę nuo Hamburgo. Taigi, ne tik visi trys tilpome su kuprinėmis, bet iš karto buvome nuvežti apie 500 km. Nusprendėme važiuoti ne iki Hamburgo, o iki Lubecko, nes didmiestyje grėsė ilgas užstrigimas. Nusiprausę ir nusipirkę maisto, užmiestyje susiradome vietą nakvynei ir ramiai išsimiegojome.
Liepos 29 d. rytą – mes vėl trasoje. Šį kartą sėkmė buvo labai greita, nes net nespėjus pakelti rankos sustojo mašina, kuria vyrukas važiavo namo iš FRANK ZAPPA’os festivalio. Nors su manta sutilpome sunkokai, važiuoti reikėjo 21 km, tad galėjome pakentėti.
Atsisveikinę su savo geradariu, nuėjome iki autobusų stotelės ir čia apsistojome, nes tranzuoti kitur vėl buvo draudžiama. Be dviejų autobusų, kurių mums nereikėjo, net apie tris valandas niekas nestojo, tad mus jau apėmė neviltis. Karštis baisus, vandens nebėra ir neturime iš kur paimti, vos bepastovime laikydami užrašą ITZEHOE (tai miestas, nuo kurio iki Wackeno – tik 10 km, iš ten jau galima ir autobusu nuvažiuoti). Treilerių vairuotojai draugiški, bent jau dėmesį rodo, bet jų gestai vienareikšmiški: trijų tikrai negali paimti. Praradę viltį, išsiskirstėme (du ir vienas) tikėdamiesi greitesnės sėkmės. Netrukus prie mūsų dviejų sustojo vaikinas, tačiau jo mašinoje buvo tik viena laisva vieta, net kuprinės nebuvo kur įgrūsti, tad teko jam tik padėkoti. Tuo tarpu prie mūsų bendražygio sustojo kur kas didesnė mašina, kuria važiavo moteris su dukra. Ji buvo taip geranoriškai nusiteikusi, kad paėmė mus visus tris! Pakeliui draugiškai šnekučiavomės ir netrukus privažiavome miestuką (pavadinimo neprisimenu), kuriame mus ir paleido. Ten pailsėjome, nusipirkome mineralinio bei vaisių ir pasukome link kelio. Kadangi karštis vis dar vargino, net neišėję iš miesto sustojome toliau tranzuoti. Tik nusimetėme kuprines, kai sustojo priešinga kryptimi važiavusi mašina, kurios vairuotojas pasiteiravo mūsų kelionės tikslo. Sužinojęs kur važiuojame, apsisuko ir vėl paėmęs visus tris nuvežė iki Itzehoe, kur pats gyvena. Pradėjome teirautis apie autobusus iki Wackeno, o mūsų geradarys kažkodėl sugalvojo, kad pats galėtų ten nuvežti, ką mūsų nuostabai ir padarė. Na, važiuojant 150 km/val greičiu, įveikti 10 km ilgai netruko. Taigi apie 17 val. Mes jau Wackene.
Wacken Open Air belaukiant
Dar tik pirmadienis, o festivalio pradžia – rugpjūčio 1 d., ketvirtadienį, todėl ilgaplaukių dar nematyti. Tik afišos, vėliavos ir rodyklės byloja, kad po kelių dienų Wackene, kuris ištisus metus tėra tik ramus kaimelis su 2000 gyventojų, nugriaudės 3 dienas trunkanti metalo fiesta. Tada žmonių skaičius Wackene išauga dešimteriopai ir dar daugiau.
Pasukome pagal rodyklę link palapinių miestelio, kuris įrengtas pakraštyje, tad paeiti teko tolokai. Vėliau tuo maršrutu pirmyn atgal vaikščiojome ne kartą. Prie vartų pasitiko apsauga, kuri paprašė bilietų arba pasiūlė juos čia pat nusipirkti. Akreditacijas dalinti turėjo tik prasidėjus festivaliui, tad parodėme popierius, pagal kuriuos jas gausime. Viską įdėmiai perskaitę, apsauginiai mus praleido.
Atvažiavimas iš anksto turėjo didelį privalumą, nes apsistojome sektoriuje, esančiame prie pat festivalio zonos. Iki įėjimo, o taip pat iki “Metal Marketo”, maitinimo vietų, dušų, prausyklų, tualetų – vos kelios minutės ėjimo. Nors ir keista, tame sektoriuje jau stovėjo nemažai palapinių, daugiausiai vokiečių. Šie, matyt, čia praleido ir savaitgalį, nors oficialiai stovyklavietės atidarymas buvo numatytas tik liepos 31 d., trečiadienį. Reikia paminėti, kad kaip paaiškėjo vėliau, daugelis (ne tik vokiečių) atvažiavo mašinomis ir pasistatė ne tik palapines, bet ir pavėsines, atsivežė grilius, primusus, garso aparatūrą ir net generatorius elektrai gaminti! Tad nuo pat savo atvykimo pradžios pajutome nepakartojamą, su niekuo nepalyginamą festivalio dvasią.
Nors buvome gana pavargę, nuėjome iki parduotuvės nusipirkti alaus, kuris pasirodė besąs pigus, tad vėliau pirkome jo didelius kiekius (ir ne tik mes). Tuo pačiu apžiūrėjome Wackeną, nors vienas iš mūsų trijulės čia jau trečią kartą. Suradome Spar supermarketą, sužinojome, kad kažkur netoliese yra baseinai, bet tą dieną jų nebeieškojome. Sugrįžę į stovyklą suruošėme vakarienę ir nuėjome ilsėtis. Iki festivalio liko dar 3 dienos.
Liepos 30 d. išsikėlėme Lietuvos trispalvę, nes vėliavas iškelti ten įprasta, pagal jas lengva orientuotis, iš kokios šalies yra atvykėliai į festivalį. Tądien mūsų gretas papildė dar 4 tautiečiai, atvykę savo mašina, o vėliau (tiesa, jiems teko apsistoti tolimesniuose sektoriuose) atvažiavo dar 2 ekipažai. Iš viso lietuvių Wackene buvo 19 (ne taip ir mažai). Kadangi per nelemtus karščius stovykloje beveik neįmanoma būti, pagaliau susiradome baseinus ir tūnojome ten pusę antradienio ir didžiąją trečiadienio (liepos 31 d.) dalį. Per tas dienas žmonių smarkiai padaugėjo, kaimynystėje atsirado italai, airiai, estai, australai bei kt., užsipildė ne tik mūsų, bet ir tolimesni sektoriai. Tuomet mes džiūgavome, kad esame tiesiog idealioje vietoje. Wackeno gatvės ir maisto parduotuvės buvo pilnos festivalio dalyvių, net ir prie baseinų beveik neliko laisvos vietos. Alus į stovyklą keliavo dėžėmis, griaudėjo metalas, kvepėjo gaminamas maistas. Žodžiu, Wackenas jau buvo toks, koks jis bus iki festivalio pabaigos. Beliko sulaukti rugpjūčio 1 d., kuomet 15 val. turėjo atsidaryti įėjimas į festivalio zoną.
Birutė Surinėnaitė
