Vokiškas ekspresionistinis kinas
Pirmojo pasaulinio karo audroms nurimus, Vokietijoje vyravo ypatingai keista atmosfera. Daugelis vokiečių vis dar negalėjo atsigauti nuo sudužusių imperialistinių svajonių sukelto šoko. Radikaliausi tarp jų iš po kojų išslydusią žemę bandė susigrąžinti revoliuciniu judėjimu, tačiau revoliucija buvo nuslopinta jau pačioje jos užuomazgoje. Karštligiškas nerimas pasiekė savo paroksizmą, kai infliacija į šipulius sudaužė tradicinę vertybių sistemą; vokiečių įgimtas prieštaringumas įgavo neregėtą mastą. Misticizmas ir magija buvo tos tamsios, slogios jėgos, kurioms mielai atsidavė vokiečių iškankintos sielos. Amžina pagunda “laužyti galvą” privedė prie apokalipsinės ekspresionizmo doktrinos. Vargas, pastovus rūpestis dėl neaiškaus rytojaus prisidėjo prie to, kad menininkai savo kūnu ir siela “įklimpo” į šį stilių. Ekspresionizmas, kuris jau maždaug nuo 1910 metų mėgino panaikinti visus lyg tol galiojusius meno principus, teikė gerą galimybę savo kategoriškų reikalavimų veržlumu sukelti mažiausiai intelektualų maištą.
Polinkis į ryškius kontrastus, kuriuos galima įžvelgti ekspresionistinėje literatūroje, kapotuose stiliaus posūkiuose ir savavališkuose gramatiniuose pertvarkymuose, kaip ir vokiečiams įgimtas patamsių bei paslaptingų šešėlių ilgesys, rado idealų išraiškos būdą naujajame kino mene. Vizijos, sukėlusios nerimą ir nepastovumą, atsispindi čia pusiau fantastinėje, pusiau apčiuopiamoje realioje erdvėje. Psichoanalizės aistra susisteminti pojūčius ir kiekvienai psichologijai nepalankaus ekspresionistinio pasaulio supratimo egzaltacija, – abu šie kraštutinumai susitinka chaotiškiausioje iš visų epochų su niekuomet nepamiršta Romantizmo vaiduoklių pasaulio mistika.
XX amžiaus pradžioje Vokietijoje išpopuliarėjo tradiciniai Schauerromane, skirtingai nei daugelis Gothic Novels, nebandę racionaliu būdu aiškinti fantastinių-antgamtinių reiškinių. Šiam specifiniam literatūros žanrui už kūrybinę medžiagą yra dėkingi daugelis tarp 1913-1933 metų susuktų vokiškų fantastinių filmų. Vienas iš jų buvo “Der Student von Prag” (Prahos studentas), sukurtas 1913 metais danų režisieriaus Stellan Rye. Ekspozę šiam filmui parašė Hanns Heins Ewers, daugsyk ekranizuotų”Arlaune” ir “Horst-Wessel” romanų autorius.
Filmo veiksmas vyksta XIX amžiaus Prahoje. Studentas Baldwin už 100,000 guldenų šėtoniškajam burtininkui Scapinelli parduoda savąjį veidrodžio atspindį, iš kurio stoja blogio kupinas antrininkas. Praturtėjęs studentas pasiperša kilmingajai Margit Schwarzenberg, tuo pačiu paniekindamas čigonų merginos Lyduškos jausmus. Lyduška apie aferą papasakoja Margit sužadėtiniui baronui Waldis-Schwarzenberg, kuris iškviečia Baldwin į dvikovą. Pastarojo vieton stojęs antrininkas užmuša baroną ir ima persekioti studentą, kol šis, netekęs kantrybės, šauna į veidrodį ir, šiam sudužus, krenta negyvas.
Šis Doppelgänger motyvas vokiečių publikai turėjo ypatingą istorinę reikšmę: su “Prahos studentu” pirmą kartą atsirado tema, nuo kurios vokiečių kinematografui ateityje nebuvo lemta išsivaduoti, t.y. intensyvus ir baimės kupinas savojo Aš pagrindų ieškojimas. Filme buvo panaudoti daugelis Juodosios Romantikos motyvų: paktas su šėtonu – veidrodžio atspindžio pardavimas, kaip Adelberto von Chamiss “Peter Schlemihl” ar E.T.A. Hoffmanno “Die Geschichte vom verlorenen Spiegelbilde” (Istorija apie pamestą veidrodžio atspindį), mirtis, sunaikinusi savo antrąjį Aš, kaip Edgar Allan Poe “William Wilson” ar Oscar Wild “Dorijano Grėjaus portrete”.
Tikruoju šio filmo autoriumi yra laikomas Baldwin vaidmens atlikėjas Paul Wegener, kartu su H.H.Ewers parašęs filmo scenarijų. Tačiau nereikėtų nuvertinti ir S.Rye indėlio, kuriant šį nebylaus kino šedevrą. Jo Rembrandt paveikslus primenantis studijos apšvietimas ir išradingai parinkti senosios Prahos motyvai nemažai prisidėjo prie šio filmo atmosferinio tankumo, o pirmą kartą kino istorijoje panaudotas reduplikacijos efektas privertė sunerimti ne vieną kino lankytoją. Pasak to meto filmo kritiko, žiūrovai šūktelėdavo iš baimės ir nedrįsdavo pažvelgti į ekraną, kai jame vienu metu realiai egzistavo dvi to pačio žmogaus figūros…
Su vaiduokliškuoju Doppelgänger personažu ir jo mįslingu techniniu sukūrimu, kinui atsivėrė naujos estetinės galimybės, akivaizdžiai nepasiekiamos tų laikų teatrui: padaryti matomu grėsmingą dvasių ir demonų pasaulį.
Su režisieriumi Henrik Galeen 1914 metais Paul Wegener sukūrė savo antrąjį filmą: “Der Golem”. Golemas – atgyjanti molio statula – kilo iš senosios Prahos legendų lobyno ir yra artima dirbtinio žmogaus mitui, kurio sukūrimas – tai nusikaltimas prieš dievus ir bandymas su jais susilyginti. Legenda pasakoja apie rabiną Judah Löw Ben Bezald, kuris kabalistiniais užkeikimais molio statulai įkvėpia gyvybę ir įpareigoja ją žydus apsaugoti nuo pogromo. Tačiau Golemas ima maištauti prieš rabiną ir sugriauna tai, kas jam buvo patikėta saugoti. Kerai išsisklaido tik tuomet, kai jam nuo krūtinės nuplėšiamas magiškas ženklas, palaikęs jo gyvybingumą.
Šį senovinį padavimą aktualizuoja Weger ir Galeen: archeologinių kasinėjimų metu senosios sinagogos vietoje darbininkai aptinka molio statulą, kurią įsigyja pasiturintis antikvarinių daiktų prekeivis ir, panaudojęs kabalistinę formulę, prikelia Golemą gyvenimui. Iš pradžių jis yra tik paklusnus žaisliukas savo pono rankose, tačiau laikui bėgant įgyja vis daugiau žmogiškųjų jausmų ir įsimyli jam paskirtą saugoti antikvaro dukterį. Šiai jį atstūmus, Golemas supranta, kad jam nelemta tapti pilnaverčiu žmogumi ir, įniršio pagautas, ima griauti miestą. Siautėjanti molio statula sustabdoma tik merginai ištarus magiškąjį žodį. Pakerėtas monstras metasi nuo bokšto žemyn ir sudūžta į šipulius…
Filmo motyvas mums yra pažįstamas iš Frankenšteino istorijos. Kad Golemo jėgos tampa nekontroliuojamos paaiškinama tuo, kad pagal legendą jį leidžiama prikelti vien tik specialiai užduočiai atlikti. Panaudojus šį pasakojimą politine alegorija, filmas parodo, kaip rizikuoja visos viešpataujančios klasės, palaikančios ir kontroliuojančios politines diktatūras, galinčias atsigręžti prieš pačius jos iniciatorius.
Šia tema Paul Wegener susuko dar du filmus: 1917 metais – “Der Golem und die Tänzerin” (Golemas ir šokeja) ir po karo,1920 metais, “Der Golem,wie er in die Welt kamm” (Kaip Golemas išvydo pasaulį), kuriame molio statula suveikia pagal paskirtį ir išgelbėja išrinktąją tautą nuo vergijos. Garsus šis filmas tapo visų pirma savo šviesos efektais ir Hans Poelzig ekspresionistiniais trobesiais, atrodžiusiais kaip “slogus gotiškas sapnas”. Pasak Lotte Eisner: -“ekspresionistiškai suvokti statiniai netapo vien tik abstrakčiomis dekoracijomis. Smailios žydiškos trobelės, rodos, prieštarauja smailiems frontonams, viskas tampa la greque kampuota: kampuotos atrodo vėjuje plazdenančios barzdelės, kampuoti blykčiojantys gestai ir į viršų pakeltos rankos…” Karas baigėsi; jo siaubas atsispindėjo ekspresionistinėje ornamentikoje.
Kiek kitokį dirbtinį žmogų galima buvo išvysti Otto Rippert šešių dalių seriale “Homunculus”, sukurtame 1916 metais. Jei Golemo mite skatinamos dieviškos kūrybos praktikos, tai Homunkulo pasakojime siekiamas pačio žmogaus tobulėjimo, naujos intelektualinės klasės pagal Goethe sukūrimo.
Homunkulas (Olaf Fonss) yra inteligentiškas, paklusnus retortoje sukurtas androidas, tačiau, sužinojęs apie savo dirbtinę prigimtį ir išjuoktas esąs besieliu, jis palieka neapykantos kupinus savo kūrėjus. Jis tampa didelės šalies diktatoriumi, ima engti jos liaudį ir, bejėgiškai niršdamas, sukelia pasaulinį karą. Homunkulas miršta pakirstas žaibo, simbolizuojančio aukštesniąją jėgą.
Appendix
