Valsas

Valsas (pranc. valse < vok. Walzer < walzen – suktis; angl. waltz, valse; it. valzer; isp. vals) – šokis; koncertinis kūrinys (dažniausia virtuozinis) solo instrumentams, balsui arba orkestrui; stambios ciklinės formos dalis (simfonijos, siuitos, baleto, operos, operetės, miuziklo). Valso metras ¾. Tempas įvairus (60-180 ketvirtinių per minutę). Būdinga daininga melodika, akcentuota pirmoji takto dalis. Šokio choreograf. pozicija uždara. Šokėjai, žingsniuodami kas ketvirtinę, per du taktus apsisuka aplink tariamą centrą 360°. Istorija

Valsas susiklostė apie 1780 iš lendlerio (kitaip Deutscher Tanz, danza tedesca; “lendleris”).

Manoma, įtakos turėjo XVI a. pranc. šokio la volte (it. la volta) ir XVIII a. trijų dalių metro vok šokių Steirischer Tanz, Dreher Tanz, Roller Tanz kai kurie elementai. Iš pradžių valsas buvo lėto tempo, šoktas Vienos viešnamiuose nedidelėse patalpose (toji aplinka turėjo įtakos valso choreograf. pozicijai). Šokis greit išpopuliarėjo Austrijos ir Europos miestiečių buityje. Valso metroritmiką imta vatroti scen. kūriniuose. A. E. M. Grétry valso ritmą pavartojo operos Richard Cœur de Lion finale („Ričardas Liūtaširdis”, past. Paryžiuje 1784).

Nuo 1786, po V. Martino y Soleros (1756-1806) operos La cosa rara („Keistas atsitikimas”) premjeros Vienos operoje, valsą imta šokti Vienos aristokratų salonuose. Dėl uždaros choreograf. pozicijos (porų apsikabinimo) valsas ilgai laikytas nepadoriu (Hohenzollerno rūmuose Berlyne, Anglijoje ir Šveicarijoje draustas iki XIX a. pabaigos). XIX a. pr. egzistavo keleta valso atmainų ir metrų (2/4, 6/8, net 5/4). Vienoje išpopuliarėjo greito tempo (180 ketvirtinių per minutę) atmaina Schnell-Walzer. Schnell-Walzer pirmą kartą šoktas viešai 1815 per Vienos Kongreso pokylį; nuo tada vadinamas Vienos valsu.

XIX a. I pusėje J. F. K. Lannerio ir J. Strausso (tėvo) kūryboje nusistojo Vienos valso ciklinė forma: introdukcija, 5 valsai (dažniausia 16 taktų skirtingų melodijų ir tonacijų) ir koda (svarbiausių temų reminiscencija).

Kūrėjai

Žymiausias Vienos valsų kūrėjas – J. Straussas (sūnus). Garsėjo F. Morelly’io (1810-59), J. Gunglo (1810-89), J. L. Métra (1830-89), H. Ch. Lumbye (1810-74), E. Waldteufelio (1837-1915), J. Rosas (1868-94), I. Ivanovici (1845?-1902), F. Leháro Vienos valsai. JAV ~1875 susiklostė lėtesnė (28-33 taktų per minutę) Vienos valso atmaina bostonas, išpopuliarėjo Europoje (pirmą kartą šoktas 1910 Londone), nuo 1921 bostonas vadinamas anglų valsu arba lėtu valsu. XX a. 3-4 d-metyje Argentinoje susiklostė tango valsas (vals tango), Andų šalyse (Peru, Bolivijoje, Ekvadore) išpopuliarėjo kreolų valsas (vals creollo).

Valsui būdinga ritmika ir akompanimentu pagrįstą koncertinę poemą fortepjonui Aufforderung zum Tanze („Kvietimas šokiui”, 1819) vienas pirmųjų sukūrė K. M. von Weberis (W. A. Mozarto Deutsche Tänze K 509, 536, 567 ir kt., L. Van Beethoveno valsai, „Variacijos A. Diabelli tema” ir F. Schuberto valsai iš tikrųjų yra lendlerio stilizacijos). F. Chopino kūryboje susiklostė virtuoziško bravūrinio (valse brillante) ir lyrinio valso (valse triste) rūšys.

Koncertinių valsų sukūrė J. N. Hummelis (fortepijonui), F. Lisztas („Mefisto valsai” fortepijonui), M. Ravelis (Valses nobles et sentimentales fortepijonui, 1911, redakcija orkestrui 1912; choreografinė poema orkestrui La Valse, 1919-20), L. Arditi (pirmasis sukūrė virtuoziškų bravūrinių valsų koloratūriniam sopranui Il bacio / ”Pabučiavimas”).

Valsą cikliniuose kūriniuose pavartojo R. Schumannas („Vienos karnavalas” fortepijonui), J. Brahmsas (Liebeslieder), H. Berliozas („Fantastinė simfonija” II d.), P. Čaikovskis (V simfonija II d., baletai), G. Mahleris (kai kurių simf-jų dalys), J. Sibelius (Valse triste orkestrui iš muzikos dramai Järnefelta Kuolema, op. 44), Ch. Gounod („Romeo ir Džuljeta”, „Faustas”), G. Pucini („Bohema”), R. Straussas („Rožės kavalierius”), S. Prokofjevas, D. Šostakovičius, A. Chačaturianas ir kt.

Lietuvoje

Lietuvoje valsas šokamas nuo XIX a. vid. Liaudies instrumentinėje muzikoje buvo paplitę keletas variantų: valčikas, didvalsis, apvalcius. Cikliniuose kūriniuose valsus pavartojo B. Dvarionas, S. Vainiūnas, E. Balsys, J. Juzeliūnas ir kt.

Literatūra

Carner M.The Waltz. London 1948; Weigel H. Das kleine Walzerbuch. Salzburg 1965.