Tūkstančio piliakalnių šalis

Dvasinę Gyvybę Tautai ir Valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia Mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis.

Lietuva – piliakalnių šalis. Vien Mūsų Valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po Baltų religinės reformos, VII-XI šimtmečiais.

Nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi Protėvių Dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija… O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo Šventyklos po atviru Dangumi. Su Pasaulio Kūrėju, su Gamta Mūsų Protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų.

Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis Mūsų giminaičių Baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) Dvasia. V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių Žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų Protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės Kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios Žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau… Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius Baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – Lietuvių Tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.

Parengta pagal zarasai.lt
Šaltinis: raimundasbakutis.blogspot.lt