„Skalvijos“ kino centre pristatyta Giedrės Beinoriūtės filmų programa

„Skalvijos“ kino centre gegužės 11 – 16 d. bus pristatyta kino režisierės Giedrės Beinoriūtės filmų programa. Nors autorę būtų galima priskirti jaunajai kūrėjų kartai, tačiau filmus ji nuosekliai kuria jau dešimtmetį. G. Beinoriūtės filmografijoje jau šeši filmai. 

Pirmasis jos filmas „Mano vienišos draugės“ (13 d. 18 val.) sukurtas dar studijų metais. Tai ironiškai graudus dokumentine maniera nufilmuotas pasakojimas apie penkių vienišų draugių kasdienybę. Jau režisūriniame debiute atsiskleidžia G. Beinoriūtės psichologinės įžvalgos, mokėjimas parinkti aktorius, dirbti su jais. Mažai kam matytas vaidybinis filmas „Mama, tėtė, brolis, sesė“ (13 d. 18 val.) iš visų filmų išsiskiria dramatiška nuotaika. Tai intymi vienos šeimos drama, kelianti žmonių susvetimėjimo klausimus. Filme vaidmenis sukūrė garsūs Lietuvos aktoriai Jūratė Onaitytė, Vytautas Petkevičius. 

Bene labiausiai G. Beinoriūtę išgarsinęs filmas „Troleibusų miestas“ (11 d. 18.30, 14 d. 18.50) rodytas ne viename tarptautiniame kino festivalyje, o 2003 m. apdovanotas festivalio „III International Audiovisual Festival Baku“ (Azerbaidžanas) prizu. Tai dokumentinis filmas, kuris atskleidžia ne tik Vilniaus visuomeninio transporto kontrolierių ir zuikių santykius, bet kalba ir apie mūsų pačių kasdienybę, neišsipildžiusias svajones ir norą gyventi geriau.

Vaidybiniame filme „Egzistencija“ (15 d. 18.20) režisierei vėl pavyksta suderinti valiūkiškumą su liūdesiu. Filmo herojai – dvi padūkusios bobutės, važinėjančios velomobiliu, jaunas fotografas, fiksuojantis liūdesio ir džiaugsmo akimirkas bei jo naujoji pažįstama gražuolė mergina. Bobutės galvoja apie artėjančią mirtį, jaunuoliai – apie amžiną meilę. 2005 m. filmas buvo nominuotas geriausio Europos trumpametražio filmo „Les Lutins“ apdovanojimui (Prancūzija).

Į nuošalų Vulkanovkos kaimą Krymo stepėse režisierė nukeliavo, norėdama užfiksuoti ten gyvenančius žmones, kurie buvo „apkrėsti“ kinu, Šarūnui Bartui dvejus metus filmuojant filmą „Septyni nematomi žmonės“. G. Beinoriūtės filme „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (16 d. 18.10) buvusiems rekvizitų sargams, virėjoms, masuotėje vaidinantiems – buvusiems anonimams ne tik suteikiami vardai, bet atskleidžiama nelengva jų kasdienybė, gebėjimas džiaugtis mažomis gyvenimo dovanomis. Filmas apdovanotas garbės diplomu tarptautiniame kino festivalyje „Curtas Vila do Conde“ (Portugalija), II-uoju diplomu NVS ir Baltijos šalių kino festivalyje „Kinošok“ (Rusija). 2005 m. G. Beinoriūtė apdovanota Lietuvos kinematografininkų sąjungos premija „Už atskleistą kino poveikį žmonių gyvenimui filme „Vulkanovka. Po didžiojo kino“.

Naujausias, ne mažiau įdomus režisierės filmas – „Gyveno senelis ir bobutė“ (12 d. 15 val.).

Pasitelkdama animaciją, dokumentinę medžiagą, fotografijas iš asmeninio archyvo, G. Beinoriūtė mažos mergaitės lūpomis pasakoja apie savo senelius, sovietmečiu ištremtus į Sibirą. Šio filmo dar laukia būsimi festivaliai.

Pasižiūrėjus šešis G. Beinoriūtės filmus, galime ne tik matyti režisūrinį augimą, bet jau pastebėti autorinį braižą.