Pasvalietiški pašmaikštavimai

Povilas Krikščiūnas

Iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos
rankraštyno fondų parinko ir spaudai parengė Povilas Krikščiūnas.

Tekstus 1990-1991 m. Ustukių ir Vitartų kaimuose užrašė Bronė
Stundžienė.

PASAKOS BE GALO IR FORMULINĖS PASAKOS

Sako sako pasako

Sako sako pasako,
Violks rije ašako
Ont raudona kelma,
Ont Joniuka delna.
On ta delna ėšdyga smilg.
Aš atsėstojo on tos smilgos,
Pamačio šarkų bažnyčio
Spyn ožrakinto,
Dešrom apkabinto.
Aš tuos spyns laužt’,
Tuos kėlbass griaužt’!

Ėšėjė konėgėls’
Taukuotes zūbes,
Smetonuotes rūb†es.
Aš tuos zūbs lyžt’,
Jės man’ on galvos myžt’!
Nelėk par vargons,
Parsėplėš’ pal’bons,
Nelėk par viošks,
Parsėplėš’ kiošks,
Nełėk par miesto,
Atras’ adato aptriesto,

Nełėk par lango,
Nosėtrauks’ bambo.
Aš ėš ta strioka
Łėkio par vargons,
Parsidreskio pal’bons,
Łėkio par viošks,
Parsidreskio kiošks,
L?k’ miesto,
Rand adato aptriesto –
Pėnkių vyrų keliam,
Šešių arklių vežam.

Nosinešio to adato pas kalv’,
Man’ nukala
Kėrv’ kėrvel’
Grožto grožtel’,
Kalto kaltel’.
Aš prėėjo prė vienos apošelės –
Pokš! Prė kėtos – pokš!
Prė trečios ėr aš pats pakabokš!
At?lake devėnergs’ uods,
Ėsėkonda marškėniuos
Ėr nosineše kapuos.

Ėje bernožėls’ balt keporėl

Ėje bernožėls’ balt keporėl,
Prėėje mūra bažnėtėlė.
To bažnyčio sviesta durs’,
Lašėnių altors’
Paukščių vargone.
Ožėje saula, ėššyla durs,
Atlake šova, soėde altor’,
Atlake katės, sodraske vargons.
Zakrastėjons didels toks buva pons,
Ėje par švėntor’, pamate lėktor’,
Ont lėktoria gaidį –
Labe pasėbaide!
Šoka par tvoro,
Prėmyne Barboro.
Barbor rėkt’,
Zakrastėjons bėgt’!
Bėga par kalns ėr pakalns’,
Ėšsisoke kojełė.
Parėje namole,
Atrada ėškepto žosełė
Ėr pradėje raizgyt’
Po vieno gėslałė.

Ain bob pašalė

Ain bob pašalė,
Neš vyžų kėrbėnė.
A sakyt’, a nesakyt’?
Ain bob pašalė,
Neš vyžų kėrbėnė.
A sakyt’, a nesakyt?..

Gėvena pons…

Gėvena pons ė torėje šun’. Jam tas šone nudvėse, jės to šun’ pakavoje,
pastate medin’ krėžel’ ė paraše raštel’, ka gėvena pons ė torėjė šun’.
Jam tas šone nudvėse, jės to šun’ pakavoje, pastate medin’ krėžel’ ė
paraše raštel’, ka gėvena pons ė torėjė šun’. Jam tas šone nudvėsė, jės

to šun’ pakavoje, pastate medin’ krėžel’ ė paraše raštel’, ka gėvena
pons ė torėjė šun’…

Buva sens’ ė bobela…

Buva sens’ ė bobela, jie torėje pilko avelė. To avela kėp avela, ė
prasided vėl’ no gala. Buva sens’ ė bobela, jie torėjo pilko avelė. To
avela kėp avela, ė prasided vėl’ no gala. Buva sens’ ė bobela, jie
torėje pilko avelė. To avela kėp avela, ė prasided vėl’ no gala…

ANEKDOTAI

Apė Jono Žosinsko

Gaspadine vien pasikepe žosė po peč’ ėr ėšėje liuobtės’. Pakepe, saka:
– Kol’ ėškeps, aš pasėliuobs’.
Ain jin apsėliuobs, sosėtionk čėgonė tarpdory:
– Poniut’, ge tamst nepažįst’ Žosinska Jona? Gėvena Pečėnyk’, on
Terbons’ ėšsėkrauste.
– Aik to, – saka, – no mana galvos! Aš nepažįst nė kokia ta Jona, nė
kokia Žosinska! Aik to, aik tėk no mana galvos!
– No ka nepažįst’, poniut’, tė sodiev, ka nepažįst’.
Ėr ėšėje.
Paskiau ji jo pabuvs saka:
– Reik’ traukt’ to žųs’ ėš po pečios, jo bos ėškeps.
Pradara peč’, ka dyks tas pečs’! Tad ji soprata, koks tė Jons Žosinsks.

Kėp čėgons spavednės ėje

Viens čėgons ėvėje on zakrėstėjo ė pavoge ėš kunėga kailėns’. Pajėme
tuos kailėns’, pavoge, ėr pask tykoje tykoje, nokabina laikrodį tam
kunėg. Dabar tė ko jės darios, jam reik’ ait’ spavednėn prė ta kunėga.
Jės prėėje, saka:
– Ėšvario ėš bažnyčias meško!
Saka:
– Gere, tė ko čė, žėgnajas dabar ne nuodėme, kad ėšvarė, gere.
Saka:

– Laikrod’ pavogio.
– Tė, – saka, – atėduok, ka pavogė.
– Še! – saka jės tam kunėg.
– Atėduok, – saka, – kana p?jėmė.
Gė tas čėgons saka:
– Davio, nejam.
– No ka nejam, tė, – saka, – torėk.
Tas čėgons ė novėje. Pask tas kunėgs žiūr’, kad ta mešk – tė tie
kailėnė pavogt’, o tas laikrods’ ja pa`tės nokabints: tas dave, o tas
nejėme.

Kėp čėgons šieno pjove

Žėgono pasomde šiena pjaut’. Dab?ros tas gaspadors, ka tėk daugiau
padėrbto jės, nosineše pavalgėt’ saka:
– Tė pavalgam, pavalgam pusrėt’.
Tas gaspadors’ pamislėje, saka:
– Pavalgėkėm ėr piets dabar kart, nereiks gaišt’ daugiau.
Torėje kiek tė ėsėdėjė, pavalge tuos piets, ėr da vėl’ tas čėgons saka:
– Tė pavalgėkėm paniutis, ėr večerėjo ka»t da, ka yra ėsėdėt.
Pavalge večerėjo, tas čėgons ėr atsigola.
– Tė, – saka, – ka atsigołė? Tė ka to, nebedirbs’?
– Tėgė, – saka, – večerėjo pavalgė vės’ gul.
Ėr nebenopjove nieka.

Negere padare

Ain kasdien tok’ moterėla išpažėntės, nebežina kunėg nė ka besakyt’ –
nieka tų nuodėmių nepadara. Saka:
– Konėgėl’, švėnto dieno bluso užmošio!
Tas kunėgs ar nebežina nė kas besakyt’.
– No, – saka, – tėg’ jo negere padarė! Reikėje prėsėrišt’ prė
stala kojos, pasėlikt’ pėrmaden’!..

PATARLĖS, PRIEŽODŽIAI

Tol’ b a l a – kojos juodos.
Kas rėk’ lei rėk’ o mes’, b o b, važiuojam.
Kė b o b perš, velns’ šliūbo duod.
Netorėje b o b bėdas – nosėpėrka paršo.
B r o l s’ mana, valgėk duono sava.
Po č ė s grybs raut’ (kai kas jau būna po laiko).
D i e n o on peilių, o par nakt’ po vien†s kailėnės’.
Nė D i e v, nė sviet (apie netinkamą žmogų).
Lauk’ kėp g e r v e giedros.
Toks jės be g i m ė n e – trets’ vondo no kėsielios.
Ėš g r a ž u m a košės nevirs’.
Ėš didelia g r i a u s m a mažs liets.
Kada y r a, tai davaisia, kada nėra – tai kentaisia.
Už j ū r i ų marių ėr jauč’ do grivene (kė saka, ka kėt tor labe
gere).
Važiuok, gal’ gaus’ kepto k a r v e l’ (kas tikisi kitur geresnio
gyvenimo).
Laksta kėp k a t e so pūsl.
Dvė k a t s’ vienam maiš’ nesotionk (kai kalba apie marčios ir anytos
sutarimą).
Apvėl’k ė k e l m o – žėbės (kai gražiai bet ką papuošia).
Daug ko soprant k i a u l a apė debes’.
K r i a u č s be švarka, šiaučs’ be batų.
O ka to papūstom, kok’ čė l a i m e.
M a č ė s nemačės, bėl’ neėškadės.
Serg neserg, atain n e d ė l’ – nėr ka kavot’.
So tok’ p e i l’ gal’ on Rygo nojot’.
Par p ė t n y č i o subat matas (kai išlindę apatiniai).
Sosėraukės kėp devynios p ė t n y č i o s.
Laksta kėp s e l y k l o padiegės’.
So dorn do t o r g e, so plėk nėr ka peštės.

Dross kėp u b a g a paršs.
Vargst v a r g u o s kėp vėrtiens’ taukuos.
Nesėpūsk kėp v a r l a preš lieto.
Vartas kėp v ė r t i e n s’ taukuos.
Išsėkėts’ kėp v y ž.
Ž e m e plat’ dongs aukšts, ėšsėtekėm vės’.
Ž i l a galvo – velns’ vodego.
Ėš ž o s ė n a avėžų neatėms’.

JUOKAVIMAI

– Skals!
– Kėp skels, ė tau sovels!

– Gera apetita!
– Valgo sava, ne kita!

– Labą rytą!
– Pasėjėmk, kas ėškrita!

– Ger dien!
– Aš ne vien!

– Gers ryts!
– Ož ryto nė žodžia, tėk
valgėt’ neprašyk!

– Sūr!
– Kišk po skūr!

– Padėk Diev!
– Ka aš nepadės’, tė ė Dievs
nepadės!

– Ko sake?
– Kõsaks komełė nojoje!

Ak to, Diev’, donguos,
O aš po žemė ronguos.

Gere gėvenam:
Šiaudes korenam,
Dūme rūkst,
Nieka netrūkst.

ERZINIMAI

Starke Jone, ga ga ga,
Tava pat’ ragana!
Man’ bondelės nekepe,
Kad ėr kepe, nedave.

Martyns papartyns

Gane viošts po karklyns.

Jons pons kapėtons
Voge blyns kėp šetons.

Po vartelės pakėše.
Tie vartelė girkš girkš girkš,
Starka moč’ tyrkš tyrkš tyrkš!

Vienos vioštos nepargyne,
Nedave jam nė kiaušinia!

On ger žmon:
Dave sūria so smeton.

GARSŲ MĖGDŽIOJIMAI

Viošt, kėp kiaušinį paded, tė rėk’, girias:
Kap kap kap
Po dešiom,
Kap kap kap
Po dešiom!

Tė gaids’ saka:
Kor kor kor yr,
Kor kor kor yr,
Kor kor kor yr,
Kor kor kor yr?

Gaidys:
Kakaryko,
Tėvs Rygõ,
Moč’ Mėtaujõ!

Gaidys:
Kakaryko,
La`s grūds
Ne ož dyko!

So spragėłės kėp kuldava ėr dainuodava kart.
Labe longv kult’ kėp dainuoj:

Pats so pač’,
Varla treč’,

Varłės koj
Ketvėrtoj.