Oscar Wilde “Doriano Grėjaus portretas, 2001, Alma littera

“Kiekvienas menas visiškai nenaudingas”. Ir: “Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas”. Tikriausiai vieno iš didžiausių gėjų, bent jau iš XIX a. ir bent jau literatūroje (arba talentingiausias iš sėdinčių šioje kėdėje, sakytų Jimi Hendrix), paradinis romanas išleistas dar kartą. Fantastinio prieskonio pasakojimas apie gražiausią iš grėjų – Dorianą, berniuką džentelmenams, turintiems skonį, t.y., dailininkui Beziliui, kuris yra baiminga vienuolė, primenanti Hesse herojus, ir lordui Henriui, įkūnijančiam viską, kas nepadoru, nusikalstamai drąsu ir anti-banalu, greičiausiai reprezentuojančiam paties Wilde’o pasaulėžiūrą. Pirmasis nutapo mūsų didvyrio nuotrauką, antrasis įvilioja į gyvenimo būdą be “etinių simpatijų”, diktuojamą egocentrizmo, perpinto su narcisizmu, ir išprovokuoja Grėjų sudeklamuoti entuziastingą užkeikimą: tuomet jis tampa nemirtingu mcLeod, o senti už jį ima portretas. Romane galima susekti gėjalumo ir genialumo užuominų, meistrišką dialogų apipavidalinimą, humorą ir urmu srūvančias tiesas, skirtas turbūt aforizmų maniakams. Jas apibrėžia pats Wilde’as: “įnoringi paradoksai”. Dvelkia XIX a., bet dramatizmas ir aistra – super.

www.ore.lt ruošia daugiaplanį spontanišką literatūrinių – kultūrinių įspūdžių ir kūrybos žurnalą “KNYGOS ORE”.