Mirtis verčia prisiminti ir pagerbti
Turbūt ne paslaptis, kad daugelio roko muzikantų neatsiejama gyvenimo dalis yra narkotikai. Ypač senoji rokerių karta beatodairiškai naudojosi visais šio “sielos vaisto” teikiamais malonumais… bei kančiomis. Kai kurie iš jų galų gale suaugo, “apsivalė”, sukūrė šeimas ir šiuo metu šneka apie “tą” periodą kaip apie didžiausią klaidą. Kitiems tokios progos pasipasakoti, deja, nelieka…
Vienas iš tokių “nelaimėlių” yra grunge grupės ALICE IN CHAINS vokalistas – Layne Staley. Šnekėti apie šį žmogų esamuoju laiku deja, jau nebegalima.. Pasak medicinos ekspertų ataskaitos, rokeris mirė balandžio 5 dieną, iškart po to, kai susileido mirtiną heroino ir kokaino mišinio dozę. Staley’o kūnas buvo rastas tik po dviejų savaičių – irimo procesas jau buvo “įsibėgėjęs”. Dainininkui buvo tik 34 metai.
Layne potraukis heroinui buvo žinomas jau seniai. Savo interviu žurnalui “Rolling Stone” 1996-aisiais dainininkas teigė: “Narkotikai padėjo man daugelį metų, tačiau dabar jie jau atsisuka prieš mane – ir šiuo metu aš išgyvenu pragarą”. Kaip matome dabar, tai buvo pranašiški žodžiai…
Vieno geriausių grunge vokalistų mirtis privertė daugelį alternatyvios muzikos mėgėjų vėl prisiminti grupę ALICE IN CHAINS. Kartu su SOUNDGARDEN, NIRVANA bei PEARL JAM, praeito amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje ALICE IN CHAINS sukūrė ir išvystė naują stilių, dažniausiai būdingą grupėms, kilusioms iš Sietlo (Vašingtono valstija, JAV). Grunge “vizitinė kortelė” – depresija persunkti dainų tekstai, lėti, “sunkūs” rifai. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje šis stilius ypač išpopuliarėjo. Viena iš priežasčių buvo ir NIRVANA vokalisto Kurt Cobain savižudybė. Deja, baigiantis tūkstantmečiui grunge po truputį ėmė grimzti užmarštin. Layne Staley mirtis tik dar labiau prisidėjo prie šio proceso.
ALICE IN CHAINS susikūrė 1987-aisiais. Tuomet dar heavy metal kvartetas susidėjo iš Layne Staley (vokalas/gitara), Jerry Cantrell (gitara), Mike Starr (bosas) bei Sean Kinney (būgnai). Po keleto pasirodymų JAV vakarų pakrantėje, grupė 1989 pasirašė sutartį su “Columbia” ir išleido savo debiutinį mini diską “We Die Young” (pranašiškas pavadinimas ;). Ši daina tapo underground’inio metalo hitu ir užtikrino sėkmę ALICE IN CHAINS debiutiniam albumui “Facelift” (1990). Po nuolatinio “Man in the Box” singlo “sukimosi” radijo stotyse, jo figūravimo Top 20, turų su VAN HALEN, MEGADETH bei IGGY POP ir galų gale “Facelift” tapimo auksiniu – “ALICE IN CHAINS” buvo pripažinta visose JAV.
Po pertraukos, 1992-aisias grupė grįžo su nauju albumu “Sap”. Šis albumas visiškai skyrėsi nuo savo pirmtako. Neliko to tamsiojo BLACK SABBATH / LED ZEPELIN roko stiliaus. Melodingos akustinės dainos, desperacija atsiduodantys tekstai bei egzotiškas kniaukiantis Staley balsas – šis albumas gali lengvai sukelti depresiją bet kokiam jautresniam klausytojui.
1992-ųjų spalį grupė išleido savo trečiajį albumą “Dirt”. Dvi dainos iš šio albumo – “Would?” bei “Rooster” – iki šiol laikomos grunge stiliaus klasika. Per du mėnesius “Dirt” tapo platininiu.
Tai yra bene “sunkiausias” (gitarų skambesio prasme) ALICE IN CHAINS albumas. Beje, daugelyje šio albumo dainų tekstuose figūruoja… be abejo, narkotikai.
Kitų metų pradžioje Mike Starr buvo pakeistas bosistu iš OZZY OSBOURNE grupės – Mike Inez. Su naujuoju bosistu grupė sudalyvavo “Lollapalooza’93” festivalyje. 1994-aisiais ALICE IN CHAINS mini diskas “Jar of Flies” debiutavo nr. 1 Billboard albumų “čarte” (beje, pirmas ir kol kas vienintelis mini diskas debiutavęs pirmoje vietoje) ir greitai tapo multi-platininiu. Nepaisant to, kad “Jar of Flies” dominavo “čartuose”, grupė visiškai nekoncertavo. Staley surengė keletą pasirodymų su grupe MAD SEASON, o bosistas Mike Inez – SLASH’S SNAKE PIT.
Sklaidydami gandus apie grupės iširimą, 1995 m. pabaigoje ALICE IN CHAINS grižo su ilgai lauktu albumu. Oficialiai šis albumas neturėjo pavadinimo, bet fanų tarpe žinomas kaip “Tripod” (“trikojis” – albumo viršelyje pavaizduotas šuo, teturintis tris kojas). “Tripod” – tai mistiškas albumas, kuriame susipina skirtingo stiliaus dainos, tačiau išlaikomos tos “elisinčeiniškos” nuotaikos. Tuo pačiu jaučiasi grupės nebijojimas eksperimentuoti (ne, nebijokit, jokios elektronikos ir bumbčiko 🙂
Po kelerių metų pertraukos, 1996-aisiais ALICE IN CHAINS surengė pasirodymą. Tai buvo “Unplugged” koncertas MTV studijoje. Vėliau šis pasirodymas buvo išleistas albumo pavidalu. Koncertas sulaukė didžiulio pasisekimo, daugelio kritikų nuomone, tai buvo geriausias visų laikų MTV “unplugged”. Na, iš tiesų, sugebėti išgauti tas pačias nuotaikas, ta patį veržlumą, nepajungus gitarų prie “fūzų” – tai tikrai daug meninio išprusimo ir tobulinimosi reikalaujantis dalykas.
Deja, šis grupės atsikūrimas pasirodė besąs ganėtinai trumpas. Nors ALICE IN CHAINS niekada oficialiai nepareiškė apie grupės išsiskyrimą, kai kurie iš jų pasuko solinių karjerų keliais, kai kurie pasirinko narkotikus. Be to, kuomet grupė pradeda vienas po kito leist “bestus” bei “live” albumus, tenka daryti išvadas, kad muzikantai jau pradeda išsisemti. Gaila, bet Layne Staley mirtis galutinai patvirtino grupės išsiskyrimą.
Likę grupės nariai – gitaristas Jerry Cantrell, bosistas Mike Inez bei būgnininkas Sean Kinney – savo bendrame pareiškime apie grupės nario ir draugo mirtį teigė: “Mūsų širdys sudaužytos. Jis buvo puikus žmogus su aštriu humoro jausmu bei giliu humaniškumu. Jis buvo nuostabus muzikantas, įkvėpimas ir paguoda daugeliui… Mes didžiuojamės turėję garbės pažinti jį, būti jo draugu ir kurti muziką kartu su juo… Mes mylime tave, Layne. Ir mes ilgėsimės tavęs amžinai.”
Daugelis roko muzikantų vienaip ar kitaip pakartojo šiuos žodžius. Jie pripažino Staley dainavimo talentą bei gailėjosi, kad pasaulis neteko tokio puikaus artisto. Taip, gailimės ir mes, ALICE IN CHAINS ir apskritai grunge fanai. Ilsėkis ramybėje, Layne!
Liuzeris
