Laimės paslaptis

Gyveno kartą sau Jungiklis. Jis buvo mažas mažutėlaitis, o be to dar ir juodas.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lemputė. Ji buvo didelė didelė, ryški, pasipuošusi nuostabiu gaubtu. Tad visai nenuostabu, kad Jungiklis ją įsimylėjo.
Jam labai patiko mylimosios charakteris. Ji tai užsiplieksdavo – ir tada atrodė linksma ir nerūpestinga, tai užgesdavo – ir atrodė susimąsčiusi ir švelni.
Lemputė kabojo kambario centre, o Jungiklis riogsojo kampe, kur tegalėjo tik dūsauti. o Lemputė jam tik koketiškai mirksėjo. Bet kartu būti jie negalėjo. jungiklis nepaprastai kentėjo.
Tame pačiame kambaryje gyveno Lango Stiklas, kuris atrodė blankiai, buvo nei koks. Jo netgi niekas nepastebėdavo, nebent kartais kas nors apšaukdavo.
-Stiklas, – sakydavo jie, – vėl nešvarus.
Lango Stiklas dėl to įsižeisdavo ir visada atrodė piktas. jis buvo tolimas Lemputės giminaitis. Stiklui atrodė, kad jo giminaitės likimas daug šviesesnis, negu jo paties.
Ir štai kartą Lango Stiklas tarė:
-Klausyk, Jungikli. Tu tikras naivuolis. Dėl ko gi tu taip dūsauji? Nejaugi nežinai, kad Lemputė negali be tavęs gyventi?
Jungiklis apsidžiaugė, nors truputį ir išsigando.
-Jei tu tik panorėsi, ji švies. Nenorėsi – užges. Ko tu kankiniesi? Juk ji tavo tarnaitė, vergė.
-Ar tai tiesa, kad tu priklausai nuo manęs? – paklausė Jungiklis Lemputės, nes įsimylėjėliai tiki tik vienas kitu.
-Tai tiesa, – atsiduso Lemputė. – Dabar tu gali tyčiotis iš manęs ar daryti su manimi ką tik nori.
-Ką tu šneki! – nusišypsojo Jungiklis. – Vadinasi, iš tikrųjų mes ne tokie jau tolimi? Vadinasi, mes susiję? Pasirodo, esame vyras ir žmona. Manau, kad gyvensim drauge laimingai. Kai panorėsi, tu tik pasakyk man ir sužibėsi ryškia šviesa. Pavargsi – galėsi ilsėtis. Aš – tavo šviesos saugotojas.
-Tai kvailys! – plūdosi Lango Stiklas, bet niekas į jį nekreipė dėmesio.
O Lemputė niekada neperdegdavo. Aplink visi stebėjosi, kad ji taip ilgai dega. Jie tikriausiai nežinojo: juk ta Lemputė mylėjo ir buvo mylima.

Jurgita Stepanovič