John Barth “Plaukiojanti opera”, 2000, Lietuvos rašytojų sąjunga

“Ligoninėje niekas nemiegojo. Aš pasijutau toks saugus, kad vos neapsivėmiau”. Kaip rašo viršelyje, knyga su “juodu” humoru. Humoras greičiau juodai baltas (1955 m.), bet veža. Plaukiojanti opera – romano, gyvenimo, pasaulio metafora. Taip pat požiūrio į gyvenimą. Tai advokato Tod (ar Todd? Vienas iš šių vardų reiškia mirtį vokiškai) Andrews istorija pirmu asmeniu, kurioje jis prisiima vis skirtingus vaidmenis, arba kaukes, kaip jis pats vadina, tam tikras filosofines pozicijas: “šventasis”, “cinikas”. Visi svarstymai susiveda į gyvenimo prasme ir finalinius postamentus: “nėra jokių savaimingų vertybių” bei “nėra jokių neginčijamų priežasčių gyventi (arba mirti)” (vėl Camus?). Gerai sukaltas romanas su daugmaž nihilistinėm prielaidom, už kurias Barthas buvo dulkinamas leidėjų, bet vėliau suprastas ir pamiltas. Šį tą pasako.

www.ore.lt ruošia daugiaplanį spontanišką literatūrinių – kultūrinių įspūdžių ir kūrybos žurnalą “KNYGOS ORE”.