Chuck Palahniuk “Kovos klubas”, 2001, Tyto alba

Šito vyruko galva, man rodos, turėjo būti kamera, į kurią jis įrašinėjo savo knygą eidamas juodai industriniais peizažais ir tuneliais, smegenų vingiais: labai kinematografiškas stilius, labai greitas kalbėjimas, skaitymas, kurio fone netyčia girdi Dust Brothers dūžius – turbūt klystu, nes pažiūrėjau filmą prieš knygą. Parulskis dėjo ant kūrinio už neoriginalias, atgyvenusias anarchijos idėjas, bet pavadinus jas antiglobalistinėm viskas atrodo geriau; iš tiesų Palahniuk’as dangoraižius sugriovė anksčiau už binladenus. Šiaip ar taip, man rūpėjo ne tai, o naujas, gerai užvestas, užkabinantis stilius, struktūra, tematika. Siužetas ištemptas tarp dviejų to paties vaizdo/veiksmo atspindžių: dangoraižio stogas, Tailerio pistoletas įkištas į herojaus gerklę; herojus neištaria balsių; herojaus pistoletas, įkištas į jo paties gerklę.

www.ore.lt ruošia daugiaplanį spontanišką literatūrinių – kultūrinių įspūdžių ir kūrybos žurnalą “KNYGOS ORE”.