Aurelijus Augustinas „Apie krikščionių mokymą“
Meilė – tai neįrėminama sąvoka, kurios pasaulietinis supratimas, panašiai kaip ir oras, kinta, nevaldomas valandų, dienų ar nesustabdomo metų laiko: vieną dieną, regis, atiduotum širdį, o kitą – be gailesčio išeitum, neatsigręždamas į mylimo akis. Žmonės neretai nusivilia šia didinga “stichija”, teigdami, kad “ji – ne tokia jau ir didinga”. Bet ar tikrai tai tiesa? O gal nusivylimas ir skausmas yra įrodymas ar įspėjimas, kad patys kažką darome ne taip?
Šventojo Augustino keturių tomų veikalas „Apie krikščionių mokslą“ puikiai paaiškina ką ir kaip darome negerai, kad vėliau tenka nusivilti bei likti įskaudintiems neva „nepavykusios meilės“. Nepaisant fakto, kad kūrinio pavadinimas skamba itin moksliškai ir iškart, regis, pranašauja apie nuobodų knygos turinį, drįsčiau teigti, kad tai – netik nėra nuobodus kūrinys, bet tinkantis netgi ir ne taip uoliai tikintiems. Tai paaiškina knygos dviprasmybė, kurių viena gali būti išreiškiama, kaip teorinė: knygą (o veikiau knygų rinkinį) galima skaityti kaip vertimo principus, ženklų teoriją, teksto hermeneutika, tekstologija – visose šiose srityse Šventojo Augustino pamokymai vertingi iš šiandienos visuomenėje.
Knygos paskirtis yra nuraminti ir atpalaiduoti skaitytojo dvasią, išlaisvinti ją nuo nesupratimo dėl bene svarbiausių buities konfliktų – pykčio, agresijos, skausmo ir nusivylimo (dėl įvairių priežasčių). Bet nepaisant išvaduojančio nuo visokeriopo nesupratimo, atpalaiduojančio knygos turinio, drįsčiau teigti, kad knygos moralas yra – pažinti meilę. „Apie krikščionių mokslą“ – tai veikalas, kurį iš pradžių Šventasis Augustinas rašė savo broliams – vienuoliams (pirmuosius tris tomus). Tik vėliau, po trisdešimties metų pertraukos, kūrinį užbaigęs ketvirtuoju tomu, Augustinas (jau tapęs vyskupu), regis, paskyrė šį veikalą kiekvienam ieškančiam, nes prieš JĮ visi esame lygūs.
Nepaisant įžvalgų, tiesiogine prasme kūrinys moko skaityti Šventjį Raštą (pasitelkiant Šv. Augustino išradingumą tai pateikti taip, kad būtų priimtina kiekvienam) ir jį nagrinėja (todėl ir sakiau, kad knyga apie meilę, nes kaip kiekvienas tikras krikščionis žino: Dievas yra meilė, o nagrinėjame JO Raštus).
Rodos, karštis užlieja venas, beskaitant Augustino pamokymus, nes jie netik paaiškina skaičių reikšmes (iki šiol, kaip apsirikau, buvusias man nežinomas), bet ir žodžių prasmę, įvardija priežastis žmonių pykčio bei išsiskyrimo, moko apie augalus ir kitus daiktus, nagrinėja ženklus ir taip toliau. Įdomiausia tai, kad Augustinas niekam neperša savo patikėjimo visu tuo, apie ką minėjau, jis tiesiog tai – argumentuoja, kad išvengtų įvairių kvailysčių (tokių, kaip patyčios, abejonės, neargumentuota kritika ir t.t..)
Taigi, paprasčiau tariant, Šv. Augustino keturių tomų veikalą galima apibrėžti dviem mokymosi etapais: „Kaip SUPRASTI, ką REIKIA suprasti ir KAIP PASAKYTI kas suprasta“. Bet, kaip ir minėjau, atidžiau įsigilinus į kūrinio tekstą, pagalbos vartai atsivers netik ieškantiems JO, bet ir tiesiog nenorintiems dalį gyvenimo praleisti konfliktuojant, tuščiažodžiaujant ar deginant ugnį ten, kur turėtų lietis skaidrus, krištolinis dorovės vanduo.
