Argentinos tango stiliai

Tango visuomet buvo įtraukiamas į standartinių šokių programą, neatsižvelgiant nei į jo argentinietišką dvasią, nei į kultūrinį – socialinį kontekstą, kuriame jis atsirado. Jeigu truputį daugiau pasidomėsime šio šokio istorija, greičiausiai iškils klausimai:

• Kodėl ir šiandien šokame penktojo dešimtmečio tango?
• Kodėl egzistuoja tiek daug skirtingų tango stilių? Kaip ir kodėl jie atsirado? Kaip jie vadinami?
• Kas yra salón tango, ką reiškia tango milonguero?

Į šiuos klausimus ne visuomet lengva ir įmanoma tiksliai atsakyti.

Pirmiausia, mes žinome daugybę faktų apie Argentinos tango ištakas bei jo ankstyvąjį laikotarpį, apie didelę jo įtaką Europoje XX a. pradžioje ir tolesnį jo vystymąsi įvairiose valstybėse. Tačiau apie jo raidą pačioje Argentinoje žinome kur kas mažiau, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie vyko prieš 40–50 metų. Po jų sekė ištisi karinės diktatūros Argentinoje dešimtmečiai, kuriuos išgyveno kelios argentiniečių kartos.

Antra, tango istorija Argentinoje daugiausia buvo perduodama žodžiu. Jeigu apie tango, kaip socialų šokį (socialus tango – tango, skirtas bendravimui, o ne pasirodymui) 4–6 – ajame dešimtmečiuose paklausinėtume dar gyvų amžininkų, išgirstume įdomių istorijų ar net anekdotų. Be abejo, reikėtų atsižvelgti į tai, kad šie pasakojimai yra dabartinių 60–70 – mečių prisiminimai, todėl labai subjektyvūs. Amžininkai savo istorijose dažnai hiperbolizuoja savo ir savo artimųjų reikšmę, tačiau jų prisiminimai yra vieninteliai, galintys nukelti mus į tą laikotarpį, kai Argentinos tango buvo įprasta kasdieninio gyvenimo dalis.

Petróleo Penktojo dešimtmečio tango. Koks jis?
Kodėl ir šiandien šokame penktojo dešimtmečio tango?

Reikšmingas Argentinos tango stiliaus pokytis įvyko 5-jame dešimtmetyje. Jį pradėjo nuostabus ir novatoriškas šokėjas Carlos Alberto Estevez, pravarde Petróleo (isp. – žibalas, nafta). Tai liudija, kad net ir ankstesnės epochos šokėjams Petróleo idėjos iš pradžių atrodė kiek keistos.

Tuomet dar vyravo šiuo metu beveik išnykęs canyengue stiliaus tango, kuriam didelės įtakos turėjo senieji macho idealai: palinkusios laikysenos, dažniausiai sulenktais keliais ir nudelbtu žvilgsniu pasitikįs savimi vyras atsainumą pabrėždavo kairę ranką laikydamas gana žemai ar netgi kišenėje. (Moteris tokiu atveju dešinę ranką laikydavo ant klubo.)

Ypač būdinga canyenge stiliui buvo žingsnių įvairovė: daugybė gancho, persipinančios kojos, nuolatinės sinkopės.

Petróleo žingsneliai buvo subtilesni. Jis “ištiesino” sustabarėjusią kūno laikyseną ir griežtą vedimą, “pakėlė” žvilgsnį. Dėl to šokis atrodė elegantiškesnis. Taip gimė modernusis salón tango . Elegantiškas, minkštas, tolygus vaikščiojimas tapo gero šokio kriterijumi. Taip Petróleo sukūrė stilių, labiau tikusį šokti pagal tango muziką, atliekamą tuometinių Carlos di Sarli ir Osvaldo Pugliese orkestrų. Daugelis (dabar jau vyresnio amžiaus) šokėjų pripažįsta Petróleo įtaką tango vystymuisi.

Petróleo buvo paskutinysis, turėjęs didesnės reikšmės tango vystymuisi, nes dėl tris dešimtmečius trukusios diktatūros, tango scenoje įsivyravo štilis. Bet kokio pobūdžio vieši susirinkimai, tarp jų ir šokiai, buvo uždrausti arba griežtai kontroliuojami. Žmonės tiesiog nustojo šokti. Dauguma menininkų išvyko į užsienį arba nustojo kūrę.

Sugrįžus demokratijai, atgimė ir Argentinos tango. Žmonės sugrįžo į šokių sales. Tradicija buvo pratęsta nuo tos vietos, kurioje ji prieš dešimtmečius buvo taip staigiai nukirsta, būtent, 5-ojo dešimtmečio tango. Štai kodėl ir šiandien taip mėgstamas šio laikotarpio tango.

Kodėl egzistuoja tiek daug Argentinos tango stilių?
Kaip ir kodėl jie atsirado? Kaip jie vadinami?

Argentinos tango aukso laikotarpiu tik nedaugelis šokėjų eidavo šokti į kitą miesto kvartalą. Tai buvo ne tik neįprasta, bet ir nebūtina. Beveik kiekviename Buenos Airių miesto kvartale buvo septynios – aštuonios šokių salės, kuriose nuolat pasikeisdami grodavo geri tango orkestrai. Stiprūs giminystės ir kvartalo ryšiai leisdavo šokėjams savo kvartalo klubuose jaustis ir stilistiškai, ir fiziškai saugiai (nepamirškime, kad tai buvo pavojingi laikai). Kiekviena šokių salė turėjo savo stilių, kurio taisyklių visi privalėjo griežtai laikytis. Šokėjai, kurie vis tik eidavo šokti į kitus kvartalus, dažniausiai ieškodavo kivirčų, muštynių ar moterų. Buvo galima eiti šokti ir į miesto centrą. Ten esančiuose klubuose galiojo kitokios taisyklės negu priemiesčiuose. Čia tango sceną įtakojo teatro ir kino, turtingųjų ir ekstravagantiškųjų, pavojingųjų ir agresyviųjų pasaulis. Tai buvo toks pasaulis, kuriame šokėjai patirdavo nuotykių, kuriais vėliau namuose girdavosi. Naktiniame miesto centro gyvenime ypač buvo mėgstamas glaudus apsikabinimas.

Galima būtų teigti, kad jau anuomet egzistavo įvairių tango stilių bei spėjusių išgarsėti jų atstovų. Tačiau daryti tokią prielaidą apie dalykus, neturinčius rašytinės istorijos ir remiantis tik subjektyviais likusiųjų amžininkų pasakojimais, gana rizikinga.

Dabartinio šou tango ištakų reikėtų ieškoti taip pat miesto kvartalų šokių salėse. Tango niekada nebuvo skirtas pasirodymams, žiūrovams. Tačiau tai, kas vis dėlto turėjo pritraukti žiūrovo akį bei dėmesį, būdavo tarpusavyje “kariaujančių”, kaimyninių tango mokyklų “varžybos”, kurios vykdavo pertraukų tarp šokių metu.

Net ir šiuo metu vis dar galima atsekti stilistinius Argentinos tango skirtumus pagal įvairias Buenos Airių vietoves.

Labiausiai paplitęs stilius kilęs iš (Buenos Airių) Šiaurės bei Vakarų. Jis išsivystė Devoto apylinkėse, Petróleo aplinkoje. Pastaruoju metu jauni mokiniai labai pamėgo stilių, kuriam būdingas glaudus apsikabinimas ir kuris daugiausia šokamas miesto centre. Abu šie stiliai dominuoja dabartinėje tango scenoje, nors, be abejo egzistuoja ir kitų tango stilių.

Tango istorija Argentinoje daugiausia perduodama žodžiu. Nors suskirstyti tango pagal sąvokas yra labai sunku, vis tik pabandysime jas trumpai paaiškinti. Canyenge mums nurodo vėlyvąjį trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius. Šis stilius išnyko, kai penktajame dešimtmetyje tango tapo socialiu šokiu. Tuo metu Argentinos tango buvo skirstomas į dvi rūšis: salón ir orillero. Jos skyrėsi tuo, kad salón buvo daugiau vaikščiojamas pagal muziką, o orillero buvo būdingi sukiniai.

Ilgainiui salón ir orillero susiliejo į vieną stilių, vadinamą salón tango. Šokis, kuriam būdingas glaudus apsikabinimas, kuris ilgą laiką egzistavo, nors šio stiliaus niekas nemokė, šiandien vadinamas milonguero stiliumi.

Šeštajame dešimtmetyje Juan Carlos Copes dėka tango tapo moderniu scenos šokiu, turinčiu savo choreografiją. Šou artistai greitai išplėtė savo “šokio žodyną”, sukurdami didelę stilistinę įvairovę.

Ankstyvoji Petróleo pasekėjų karta bei Carlos Copes pasekėjai nesutaria dėl stilių identifikavimo. Vieni vadina save milonguero, kiti sakosi esą salón atstovai, o treti reikalauja griežtai skirti salón ir orillero stilius. Šokėjas pravarde Tete, vienas iš pirmųjų pradėjęs šokti dabar jau taip paplitusiu stiliumi – glaudžiai apsikabinus, Buenos Airėse yra vadinamas milonguero. (Nors pasakymas milonguero nebuvo pats maloniausias penktajame dešimtmetyje: taip vadindavo tipus, pasinėrusius į naktinį miesto gyvenimą, niekad nedirbančius, nuolat prašančius paskolinti.)

Kas yra salón tango? Ką reiškia tango milonguero?

Salón ir milonguero tapo sinonimais, nusakančiais tik labai nežymiai tarpusavyje besiskiriančius dabartinės vyresniosios kartos tango stilius. Tačiau šie stiliai ir Argentinoje, ir už jos ribų yra šou tango arba fantasy tango antonimai.

Tačiau milonguero yra daugiau nei šokio stilius. Milonguero nusakomas ne jam būdingomis žingsnelių sekomis, bet, greičiau, tuo, kaip šokėjai stovi, kaip apsikabinę, kaip jaučia muziką ir ją nepakartojamai ir originaliai, savitai interpretuoja. Daugelis milonguero (šokėjų) šiuo stiliumi išreiškia savo požiūrį į gyvenimą.

Geras šokis prasideda nuo geros išvaizdos arba laikysenos (isp. pinta). Tai priklauso nuo šokėjo stovėsenos ir eisenos. Mokantis bet kurio techniškai sudėtingo šokio, tai yra vienas iš sunkiausiai išmokstamų elementų. Iš vyresnių šokėjų dažniausiai išgirsite tokį patarimą: ,,Nueik daug kilometrų paprastu žingsneliu, prieš pradėdamas daryti įmantrias figūras.” Argentiniečiams šokio kokybė neturi nieko bendro su kažkam žinomų figūrų skaičiumi (Galbūt todėl, kad kiekvienas moka jų daugiau negu reikia?) Atkreipti kitų dėmesį Buenos Airėse galima tik savitais žingsniais. Vertinamas tik individualumas.

Todėl Argentinos tango reikia mokytis kaip improvizuojamojo šokio, o ne kaip scenos spektaklio. Net ir scenoje šokantys Argentinos šokėjai savo karjerą pradėjo būtent šokių aikštelėse, šokdami socialų, salón ar milonguero tango. Ten jie surado savo charakterį, savo stilių, savo išraišką. Įgudęs žvilgsnis bet kuriame tango šou nesunkiai atpažins šokėjus, kurie šio pagrindo neturi.

Geru šokėju laikomas tas, kuris moka savaip panaudoti visiems žinomą šokio žodyną ir gali interpretuoti muziką. Efektingas judesys, atliekamas “mažiau – tai daugiau” principu, privers išprususią tango publiką pritariamai šnabždėtis: svarbu ne KĄ daro kai kas, tačiau KAIP jis tai daro. Tokia tango, socialaus šokio, esmė.

Daniel Trenner šoka daugiau nei dvidešimt metų ir vadovauja tango mokyklai netoli Bostono, JAV. Jis trejus metus gyveno Buenos Airėse, mokėsi pas daugelį mokytojų – nuo Avellaneda iki Todaro – ir kiekvienais metais ten sugrįžta. Daniel ne tik išgarsėjo kaip mokytojas Amerikoje, Azijoje ir Europoje, jis taip pat yra vienas iš nedaugelio tango “archeologų”, kuris atskleidė daug svarbių faktų. Daugiau apie Daniel Trenner skaitykite: http://www.tangobridge.com/Bios.htm

Šaltiniai:
Trenner, Daniel, “Milongero Style and Social Tango”, 1996 http://www.tangobridge.com/News/ar_milonguero.htm;
Trenner, Daniel, “Tango, The Argentine Social Dance, 1996;
http://www.tangobridge.com/News/ar_social.htm ;
Sonja Rechthaler argentinischer tango heute, 1997; http://www.tango-lunazul.de/