Apie kvailas duris

Vienoms Durims nusibodo jų gyvenimas.
“Po paraliais, – pagalvojo jos ir nervingai girgždėjo. – Šis darbas kenkia sveikatai – visą laiką aplinkui laksto skersvėjai. O, be to, kas tik netingi, tas kojomis spardo. Jau visos nusėtos mėlynėmis – kiekvieną lentą skauda. Ir kūrybiškumo jokio neparodysi:”atsidaryk-užsidaryk” – štai ir visas darbas.
-Bet skaudžiausia, – piktai girgždėjo Durys, – niekas nė dėmesio nekreipia. Priprato: “šen-ten” – ir viskas. Nors kartelį kas nors “ačiū” pasakytų. Jie turbūt mano, kad kiekvienas taip gali gyventi ir dirbti: traukiant skersvėjams, nerodant kūrybiškumo, nusėtam mėlynių.
…gerai, gerai – aš priversiu juos atkreipti į save dėmesį.
O juk visi gerai žino, kad norint atkreipti į save aplinkinių dėmesį, reikia padaryti tai, ko iš tavęs niekas nesitiki.
Ir Durys… užsidarė. Tvirtai, stipriai – amžiams.
Iš pradžių visi nustebo. Pradėjo belstis. Trankyti. Vėliau – pradėjo prašyti. Viskas veltui. Ką gi daryti? Teko šalia senų Durų daryti naujas.
O senas duris užkalė, kadangi tapo nereikalingos. Dabar jos buvo tik sienos dalis.
Naktimis senos Durys vis dūsaudavo ir sakydavo naujoms Durims:
-Nenori tapti siena – dirbk, kol gali, kol leidžia. Ir neverkšlenk.

Jurgita Stepanovič