Aktorius Saulius Balandis

(Ne pro padidinamąjį stiklą)

Aktorius Saulius Balandis į susitikimą atbėgo pavėlavęs. Rašė savo sūnui Lukui rašinėlį. Pirmiausia pradėjome šnekėtis apie žalią arbatą, kurią aktorius tik vakar pamėgo pajutęs jos stulbinantį poveikį: “Vaikščiojau visą vakarą stačiomis akimis… Net kavos nereikėjo”.

Oi nemėgstu aš tų interviu… Po mano rolės lietuviškame seriale “Viltys ir vilionės” į dieną sulaukdavau dviejų – trijų žurnalistų skambučių. Gal jie neturi apie ką rašyti? O aš tų žurnalistų nei vardų, nei pavardžių neatsimenu. Užpuolė kaip skėriai. Nors mane piktina, kad dažniausiai jie ateina nepasiruošę. Štai viena moteris prisistatė ir sako: “Aš šiaip rašau medicinos temomis, bet manęs paprašė…” nei ji žinojo, kaip aš atrodau, nei kur aš vaidinu.

Aktoriaus laukiau Lietuvos Akademiniame dramos teatre. Ryte kavinėje būriavosi repeticijų belaukiantys artistai. Gurkšnojo kavutę, alutį, smilko cigaretės… ne ryto paukščiai tie menininkai. Pasiteiravau, ar turi aktoriai teatre savų tradicijų?

Ne… Čia jų nėra. Tradicijas turėjome pas J. Vaitkų, kai dirbau Kaune (ten mane paskyrė po Konservatorijos baigimo). Dabar ir į sceną lipama su batais, aplipusiais su gatvės purvu. Išnyko to pakylėjimo riba. Šiaip daugelyje teatrų visai normalu, kai aktoriai vaidina įkaušę. Tai netgi tampa tradicija. Akademiniame dramos teatre to nėra. Su šia problema labai griežtai kovojama ir sakyčiau sėkmingai.

Nelengvi dabar aktoriams laikai. Pinigų nėra gyvybiškai svarbiems dalykams, o kur dar menas… daugelis artistų sėdi be darbo.

Kokie aktoriai dabar geba suktis?

Ateina kita aktorių karta. Mes dar užaugome, sakyčiau, šiltnamio sąlygomis. Baigdavai mokslus ir gaudavai paskyrimą. O dabar konkurencija žymiai didesnė. Reikia patiems lakstyti, gaudyti sutartis…

Kai kurie aktoriai šneka, kad vaidinimas reklamose ir serialuose yra žeminantis darbas. Su šia nuomone visiškai nesutinku. Čia V. Masalskis mėgsta taip pašnekėti. Žinoma, po mano pasirodymo reklamoje, kolegos ir pažįstami porą – trejetą dienų traukė per dantį, bet paskui aprimo. Negyvenu gi vienas, turiu šeimą išlaikyti. Negaliu sėdėti rankų sudėjęs. Lietuva ne ta šalis, kur aktoriai vilki vienuolių abitas ir laukia išganymo. Be to esu įsitikinęs, kad darbas TV, pvz. reklamoje, taip pat reikalauja didelio meistriškumo. Kaip yra aukštoji mada, taip pat yra ir geras reklamos filmukas. Aš pats stengiuosi neatsisakyti bet kokio pasiūlymo. Visi darbai yra geri, jei juos dirbi gerai.

S. Balandis vaidino filmuose “Moteris ir keturi jos vyrai”, “Mano mažytė žmona”, taip pat spektakliuose “Karmen”, “Aprengėjas”, “Nusišypsok mums, Viešpatie”, “Stepančikovo dvaras” ir kt. O dabar dar ir TV serialas “Viltys ir vilionės” Kuo skiriasi darbas teatre ir televizijoje?

Darbas visur įdomus, jeigu komanda kaip laikrodis – tiksliai kiekvienas atlieka savo pareigą. Tik televizijoje filmavimas paprastai trunka ne ilgiau 3 mėnesių ir nespėjame vieni kitiems atsibosti. Kiekvienas kartas būna kitoks. Bet vis dėlto aš bijau televizijos. Ji tave parodo kaip ant delno. Į tavo gyvenimą pradedama žiūrėti pro padidinamą stiklą.

Žmonės labai mėgsta sutapatinti aktorius su jų vaidinamais herojais. Kuris vaidmuo Jums artimiausias?

Mano herojus seriale “Viltys ir vilionės” charakteris dar neatskleistas. Juk tik 16 serijų tebuvo. Manau, kad viskas dar ateityje. O savo “artimiausio” vaidmens aš dar tik laukiu. Gana netikėtai man atiteko vaidmuo spektaklyje “Stepančikovo dvaras” (rež. J. Tuminas), pakeičiau R. Kazlą. Tai atsakinga rolė, daug teksto. Prieš premjerą visą šeima jį mintinai mokėjo. Šis spektaklis rodomas vieną kartą per mėnesį, todėl labai sunku įsijausti į vaidmenį. Vargstu kiekvieną kartą iš naujo. O paskutinės premjeros buvo visai nestandartinės: tai šokti, tai ką pakeisti…

Niekada nepasižymėjote kaip šokėjas, o dabar štai vaidmuo A. Cholinos spektaklyje “Karmen”. Kaip sekasi?

Nebuvo lengva. Iš pradžių blaškiausi, nes nebuvau niekada šokęs, o ypač – scenoje. Apskritai drįsčiau teigti, kad Lietuvos aktoriai – menki šokėjai. Kartais šis spektaklis totaliai nepavyksta, jei kuris būna nesusikaupęs. Reikia ypatingo įsitempimo, sakyčiau, dirglumo. Jeigu užteks sveikatos, vaidinsiu ir naujame A. Cholinos spektaklyje pagal Lorcho “Bernardos Albos namai”. Šokiai padeda man palaikyti gerą fizinę formą.

Kuo ypatingi aktoriai ?

Jie kaip vaikai – niekada nesensta. Tarsi užkonservuoti. O šiaip aš aktorių bohemoje nedalyvauji… O gal tokios rimtos ir nebėra? Ne be tie laikai.

Pasižymite labai neaktoriškomis savybėmis: Ūkiškumu, praktiškumu.

Gyvenimas priverčia tokiu būti. Nors man tai ir patinka. Užmiršti darbus, problemas. Be to, matau konkretų rezultatą. Teatre nepasakysiu po spektaklio: oi, gerai suvaidinau! Tai nematerialu. O suklijavai parketą ir gali grožėtis. Koks esate žiūrovas?

Labai geras. Stengiuosi įsijausti ir niekada nekritikuoju nepelnytai. Jeigu atvirai, mane jaudina J. Nekrošiaus teatras. Labai mėgstu žiūrėti kino filmus. Iš naujausių labai patiklo: “Morčius”, “Amerikos grožybės”. Taip pat žaviuosi danų filmais. Ko dabar labai norėtumėte?

J. Vaitkus pradeda kurti naują filmą ir labai norėčiau, kad mums tektų bendradarbiauti. Saulius Balandis išskubėjo į repeticiją: “Och ir vėl darbas…” Nusišypsojo ir dingo. Peleninėje liko krūva nuorūkų.

Barbora Palaitytė
Inga Grigaliūnaitė