Stirnos kenkia miškams
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Praėjus trejiems metams po sunkios 1995-1996 metų žiemos, kurios metu krito daug stirnų, šių žvėrių vėl pagausėjo. Palyginus su 1998 metų apskaita, stirnų skaičius 1999 metais padidėjo beveik dešimčia tūkstančių ir pasiekė 54209. 1998 metais stirnų Lietuvoje sumedžiota 3479, arba tik 7,9 procento. 1999 metais Aplinkos ministerija leido sumedžioti 5592 stirnas arba 10,3 procento. 1871 stirniną sumedžioti galima nuo birželio pirmosios iki lapkričio pirmosios, o 3721 patelę kartu su jaunikliais iki vienerių metų, o tai beveik 70 procentų visų leistų sumedžioti stirnų teks nušauti tik per vieną spalio mėnesį. Apskaitos lieka apskaitomis – ne visuomet jos būna labai tikslios, bet kad stirnų banda visai atsigavo, labiausiai, ko gero, pajuto miškininkai, nes stirnos praėjusią žiemą dideliuose plotuose pažeidė miško želdinius ir nuskabė ąžuoliukų, uosiukų ir pušelių viršūnes. Kur miško želdiniai buvo pasodinti dvimečiais eglių ir pušų sėjinukais, stirnų padaryta žala itin akivaizdi: kai kuriuos tokių želdinių plotus pavasarį teko atsodinti. Jeigu 1998 metais Lietuvos miškuose elniniai žvėrys pažeidė 17,6 tūkst. ha miško želdinių, tai, kaip galima spręsti iš miškų urėdijų specialistų nusiskundimų, šiais metais tas skaičius gerokai išaugs. Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos (EMMU) miškuose sunkią 1995-1996 metų žiemą stirnų krito labai mažai: užregistruoti tik 8 kritimo atvejai 18 tūkst. ha devynių medžiotojų klubų teritorijoje. Kadangi 1996 metais stirnų medžioklė buvo uždrausta, o 1997 metais leista medžioti tik patinus (Dubravos EMMU teritorijoje nušauti tik 5 ožiai), nuo 1997 metų stirnų skaičius pradėjo sparčiai didėti. 1997 metais šių žvėrių Dubravos EMMU kontroliuojamos teritorijos miškuose (įskaitant ir privačius miškus) buvo priskaičiuota 321, o 1999 metais – 497. Prie stirnų gausėjimo prisidėjo dar ir tai, kad 1998 metais Aplinkos ministerija leido sumedžioti tik 10 procentų stirnų, tuo tarpu prekinis stirnų prieauglis yra 20 procentų.
Gausėjant stirnų, didėjo ir jų daroma žala miško želdiniams. 1998 metais stirnos (pažeistų želdinių apskaita neatliekama, kai pažeidimai neviršija 10 procentų) miško želdinius pažeidė tik 5 ha plote, atsodinti teko tik vieną ha, o 1998-1999 metų žiemą šie skaičiai atitinkamai pasiekė 70,2 ir 6,1. MIško želdinius šį pavasarį 64,1 ha plote teko papildyti, o 6,1 ha sodinti iš naujo, dėl to urėdija patyrė 32 tūkst. litų nuostolių.
Dar 25 tūkst. litų buvo išleista, siekiant apsaugoti miško želdinius nuo žvėrių repelentais bei lenkiškais gaubtais, kuriais apgaubiamas saugotinas medelis. Taigi urėdija per metus dėl žvėrių turėjo 57 tūkst. litų išlaidų, o pajamos už miško medžioklės plotų nuomą medžiotojų klubams tėra tik 12,2 tūkst. Lt. Nesiūlau dar didinti medžioklės plotų nuomos, tai jau ir taip padaryta per daug staiga, neatsižvelgiant į mūsų medžiotojų galimybes. Tačiau reikia liautis miškininkus kaltinti kanopinių žvėrių “genocidu”, o elninių žvėrių skaičių Lietuvos miškuose laikyti ne didesnį, kokį numato Aplinkos ministerijos 1995 metais patvirtintos leistinos kanopinių žvėrių tankumo normos. Be to, žvėrių apskaita atliekama atskiruose medžioklės plotų vienetuose, netgi atskiruose miškuose, todėl sumedžiojimo procentai taip pat turėtų būti skirtingi skirtinguose plotuose priklausomai nuo žvėrių tankumo, o ne bendri visai Respublikai, kaip praktikuojama iki šiol. TIems medžioklės plotams, kur stirnų skaičius yra artimas, lygus leistinam ar jį viršija, šiuo metu Aplinkos ministerijos nustatytas 10 procentų šių žvėrių sumedžiojimo limitas yra per mažas, nes biologinis stirnų prieauglis yra 30, o prekinis – 20 procentų. Kai aplinkos ministerija medžiotojų kolektyvams neleidžia sumedžioti reikiamo stirnų skaičiaus, miškų urėdija neturi moralinės teisės reikalauti, kad medžiotojai atlygintų už miškui padarytą žalą, nors šių žvėrių kai kurių medžiotojų klubų plotuose ir yra daugiau nei leidžia normos. DUbravos EMMU miškai natūralaus elninių žvėrių pašaro gausumu nepasižymi: didelius plotus užima kurortiniai Kačerginės ir Zapyškio miškų pušynai, mišku apaugę Kauno marių šlaitai, nuo viso išorinio pasaulio atskirti sodininkų bendrijų tvoromis.
Kadangi šioje teritorijoje 1999 m. atliekant žvėrių apskaitą priskaičiuota 8 briedžiai ir 57 elniai, leistina stirnų norma būtų 440. Taigi urėdijos kontroliuojamuose miškuose stirnų yra 57 daugiau nei leidžiama. Tad kodėl šioje teritorijoje medžiojantys medžiotojų būreliai tegali nušauti 10 procentų stirnų, kai jų reikėtų sumedžioti visą perteklių, plius 20 procentų kasmetinį prekinį prieauglį. Taigi iš viso reikėtų sumedžioti 156 žvėris. Tuo tarpu visam Kauno rajonui (Dubravos EMMU kontroliuoja tik mažesniąją pusę Kauno rajono miškų) Aplinkos ministerijos leista sumedžioti tik 142 stirnas. Esant leistinam stirnų tankumui ar net jų pertekliui, šiuos žvėris medžioto būtina ne vien dėl daromos žalos miškui. Tai naudinga ir pačiai stirnų populiacijai. Užėjus sunkiai žiemai, kai trūksta pašarų, gali kristi kur kas daugiau nei būtų sumedžiojama. Įtikinamų pavyzdžių galima surasti netolimoje praeityje ir ne tik su stirnomis, bet ir su tauriaisiais elniais, kai šių žvėrių buvo stengiamasi priveisti kuo daugiau. Ypač nomenklatūrinių medžiotojų medžioklės plotuose. Kai tekdavo daug važinėti po Lietuvos miškus su selekcijos užduotimis, 1985 metų balandį pamatėme klaikų vaizdą Joniškio miškų ūkio Juodeikių girininkijos “medžioklės draustinio” plyno kirtimo biržėse. Net po gan nesunkios žiemos dviejose keleto ha ploto kirtavietėse suskaičianome daugiau kaip 20 kritusių tauriųjų elnių patelių. Kai kurios elnės dar bandė keltis ir bėgti, bet tuoj vėl griūdavo. O jau nugaišusių ir išsipūtusių elnių kranklių išlupinėtos akių duobės kėlė šiurpų neužmirštamą vaizdą. Ir nebuvo tada ten jokios epidemijos, papraščiausiai didžiulėms elnių bandoms pritrūko ėdesio. Kirtavietėse visos šakos, o aplink miške visa, kas tik įmanoma pasiekti, elnių buvo apgraužta iki baltumo.
Kad būtų geriau ir miškams, ir pačioms stirnoms, šį 1999-2000 metų medžioklės sezoną jų skaičių sureguliuoti būtina, nes ir miškų urėdijų finansinės galimybės neleidžia didžiules lėšas skirti miško želdinių apsaugai. Per medžioklės fondą ar kokiais kitais keliais miško ir žemės ūkio kultūroms apsaugoti bei padarytai žalai atlyginti turėtų tekti ir už kanopinių žvėrių medžiojimo licencijas surinktos lėšos, o gal netgi dalis medžiotojų žyminio mokesčio pinigų.
Be to, norint sumedžioti reikiamą stirnų skaičių, šių žvėrių patelių ir jauniklių medžioklės sezoną būtina pratęsti iki sausio pirmos dienos, kaip buvo nustatyta senose medžioklės taisyklėse. Vien dėl to, kad lapkričio mėnesį dalis ožių numeta ragus, spalio mėnesio nepaverskime sovietmečiu vyravusiu eksportinių žvėrių skerdimu. Medžiotojų klubui, norinčiam per vieną mėnesį sumedžioti 30-50 stirnų, medžioti tektų kasdien, rengiant medžiokles su varovais, kai dėl šalnų nepakąstų žolynų ir nenukritusių medžių ir krūmų lapų būna prastas matomumas, o miškuose gausu grybautojų.
Medžiojant miške su varovais vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje, be abejo kris ir vienas kitas ožys. Bet tas nuostolis bus tikrai nežymus.
Kauno diena, 1999 06 08, Valstiečių laikraštis, 1999 06 29
