Lapė šildo kailinius saulėje
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
Seni medžiotojai sako, kad lapės kailis geriausias, kai rudoji išsivolioja pirmajame sniege. Taigi tikri medžiotojai be pirmo sniego į lapes nesitaiko. O pirmasis sniegas pas mus pasirodo tik lapkritį. Rimtas medžiotojas nešauna lapės ir kovo mėnesį, nes, anot Alfonso Matuzevičiaus, tuo laiku rudosios jau “šildo” kailį prieš bekylančią saulutę ir laukia naujos kartos”, nors pagal medžioklės taisykles lapes galima medžioti iki balandžio 1- osios.
Lapių kailiniai šiuo metu praradę vertę, ir medžiotojai specialiai lapių medžioklių beveik neorganizuoja. Medžiotojų būreliuose dažniausiai vyksta medžioklės miškuose, besivaikant šernus ir elnius. Žinoma, šiose medžioklėse pasitaiko nušauti ir pasipainiojusią lapę. Kartais per kiškių medžiokles sumedžiojama daugiau lapių nei kiškių.
Taigi ilgauodegės pas mus medžiojamos tik atsitiktinai, kitų žvėrių medžioklių metu. Bet yra juk specifinių, labai įdomių lapių medžioklės būdų. Nepeprastai įdomu patykoti rudosios šerkšnu išdabintomis, mėnulio pilnaties nutviekstomis žiemos naktimis bokštelyje prie masalo. O koks malonumas prisėlinti prie ilgauodegės pavasariop į laukus išėjusios peliauti…
Grakščiais šuoliukais laputė persekioja riebų pelėną. Būk gudresnis už ją: prisidengdamas krūmais, susikūprinęs sėlindamas melioracijos grioviais, priartėk prie rudosios per šūvio atstumą. Pabandyk pacypčioti lūpomis kaip pelėnas, jei dar truks kelių dešimčių metrų iki tikro šūvio, arba nuspėk, kuriuo kiškių takeliu, pro kurį pavienį laukų ąžuolą ar krūmų kuokštą rudoji patrauks į artimiausią miškelį. Pavyks ne iš karto… Bet tam juk ir medžioklė – sportas , poilsis, padažnėjęs širdies plakimas susijaudinus. Deja, mes daugiausiai težinome rikiuotis medžiotojų linijoje, klausyti varovų klyksmo ir po medžioklės tikėtis keleto šerno šonkaulių… O apie lapių medžioklę su vėliavėlėmis ir užsiminti neverta – vilkų neįstengiame vėliavėlėmis apsupti, kas terliosis dėl lapės…
Lapių kailiai gražiausi ne tik joms išsimaudžius sniego pusnyse, bet ir tada, kai medžioklės plotuose jų skaičius neviršija optimalaus. Kai rudųjų prisiveisia labai daug, išplinta niežai ir kitos plėšriųjų žvėrių odos ligos. Pirmiausia nušiursta gražiausios kūmučių uodegos ir tampa it bizūnai. Nuo išlikusio vien tik poplaukio kailiai patamsėja, papilkėja, praranda žvilgesį, o vėliau ir visai nuplinka. Tokias nusususias lapes ir nušauti nemalonu, nekalbant jau apie tai, kad jas po to dar reikia užkasti giliai į žemę, sudeginti ar įmesti į sandarias žvėrių dorojimo aikštelių duobes, kad ligos toliai neplistų.
Taigi, lapių kiekį būtina mažinti, bet daug maloniau tai daryti žiemos metu, kai rudųjų kailiniai papurę ir žvilgantys.
Ūkininko patarėjas, 1998 m.
