Ar ilgai siųsime laiškus, arba pagiriamasis žodis paštui
Kaip praėjusiais šimtmečiais, taip dar ir mūsų dienomis laiškai rašomi ir siunčiami norint perduoti mintį ir informaciją. Voke keliauja siuntėjo rankraštis, ir vienodai svarbūs yra tekstas ir rašysena. Plėtojantis technikai visa tai pradeda keistis, norima “nugalėti” laiką ir “sumažinti” atstumą. Apie šią kaitą žmonės galvoja su nerimu, kadangi dauguma labai mėgsta tradicinius, o ne elektroninio pašto laiškus. Istorinių garsenybių rašyti laiškai aukcionuose pelno didžiulį dėmesį ir piniginį įvertinimą. Be entuziazmo skiriamės su laiškais, nenoriai juos atrenkame. Rašysena lyg veidrodis atspindi siuntėją. Per ją galime geriau pažinti rašiusįjį, net nežinodami grafologijos mokslo dėsnių. Pagal kažkada galiojusią taisyklę nepritikdavo asmeninį laišką rašyti spausdinimo mašinėle, vertingas būdavo tik ranka rašytas. Šią taisyklę žinojo daugelio mūsų bendraamžiai, vyresni žmonės.
Pasaulinėje literatūroje yra nuostabiai puikių laiškų. Iš mūsų eros pradžios išliko žymaus romėnų rašytojo ir filosofo L.A.Senekos veikalas “Laiškai Liucilijui”, laiškų forma įtaigiai pasakojantis apie žemiškosios egzistencijos prasmę. Mums artimi ir brangūs iš Lietuvos istorijos amžių mus pasiekę Gedimino laiškai. Vengrų literatūroje yra žinomas ir mėgiamas laiškas sūnui Matiašui – XV šimtmečio vengrų karaliui iš Johano Aranji poemos “Matiašo motina”. Kas gi nežino Kavaradosio laiško-arijos iš Pučinio operos “Toska” arba Tatjanos laiško iš A.Puškino eiliuoto romano “Eugenijus Oneginas”.
Tačiau dar pamąstykime apie pokyčius. Vis daugiau žmonių turi telefonus, kuriais per keletą minučių galima pasiųsti informaciją į daugelį pasaulio vietovių. Po šimto metų ar gal net anksčiau kiekvienuose namuose veiks kompiuteris ir iš bet kur bus galima siųsti pranešimus vieni kitiems. Įvairios institucijos, mokslo ir švietimo įstaigos jau įsijungė į kompiuterių tinklą ir tuo sumažino savo įprastų laiškų srautą bei nustojo naudotis telegramomis.
Ar gali įvykti taip, kad dar po šimtmečio laiškai nustos gyvavę, o mūsų proanūkiai tik dainos žodžiais prisimins “… gromatėlę parašę, parašę…”!?
Tikriausiai dar po vieno amžiaus informacija, gal net meilės prisipažinimas, nebus siunčiama vokuose. Bet dar ir tada bus laiškas. Iš dalies dėl to, kad ilgas laiškas yra pigesnis nei ilgas telefoninis pokalbis ir kad laiškų tarifai tikriausiai lėčiau brangs. Iš dalies dėl asmeninių priežasčių – kažin ar norės žmogus atsisakyti tradicinio laiško kartu su jo laukimo romantika, “įlaiškinta” artimo žmogaus dvasia, kažin ar išnyks neramių sielų žmonės, kolekcionuojantys pašto ženklus, o kartu ir filatelija.
Jeigu taip ir nebūtų, liktų vienas svarbiausių laiško ypatumų. Laiške galima siųsti ir patį daiktą. Pavyzdžiui, siųstinas yra vaikų piešinys seneliams, išrašytas pasas turėtojui, diplomas išlaikiusiajam egzaminus arba svečiuojantis pamirštas raktas, fotonuotraukos ir visa, kas yra originalu, jeigu netenkina kopija. Ar bus taip ateityje?
Lakios fantazijos žmonės tiki masės perkėlimo išradimais. Pavyzdžiui, lietuviški cepelinai, vengriškas viščiukas paprikos padaže ar armėniškas šašlykas dedami į mašiną ir surenkamas adresato kodas. Mašina suskaido produktus iki atomų, t.y. jie transformuojami į energiją. Paskirties vietoje akimirksniu atsiranda valgis, iš pradžių kokios nors virpesių formos, po to vėl sujungtas į masę.
Ar rezultatas bus toks pat kaip originalas, ar tik kopija?! Pvz., ar Mona Lizos paveikslas, siųstas tokiu būdu, išliks originalus, vertingas, ar taps tik nuvertėjusia kopija? Tuomet nuspręs teisė bei įprotis. Iš tikrųjų, jeigu toks masės perkėlimo tinklas veiktų, laiškas liautųsi egzistavęs. Taip pat sumažėtų kelių, geležinkelių, automobilių, lėktuvų reikšmė.
Ateityje tikriausiai išnyks skirtumas tarp laiško ir siuntinio. Iš esmės bus svarbu, kad adresatas gautų originaliai siuntėjo supakuotą daiktą. Tarp jų galbūt bus mažiau sentimentalių laiškų, daugiau fotografijų, dokumentų, kompiuterių diskelių, kompaktinių plokštelių (diskų), naudojamų šiuolaikinėje technikoje…… Keletą metų Vokietijos pašte “tarnybą eina” elektroninis paštas “e Post”, greit atkeliavęs ir į Lietuvą. Beje, tai rodo, kad Lietuvos paštas sparčiai integruojasi į pasaulinio pašto technologijas. Mūsų paštininkų garbei reikia pripažinti, kad VĮ “Lietuvos paštas”, būdamas globalinio pašto dalimi, jau dalyvauja lygiaverčiuose tarptautiniuose pašto mainuose, taigi pasaulinėje pašto paslaugų rinkoje. Kitos šalies ūkio šakos to dar tik siekia. Kartu su 189 šalimis jau esame Pasaulinės pašto sąjungos nariai. O, pvz., Pasaulinėje prekybos organizacijoje, matyt, dar negreit atsirasime.
Vokietijoje pašte telefono kabeliu kompiuterių informacija ekspedijuojama į centrą, iš kurio vėl telefono tinklo linijomis pranešimai pasiekia artimiausią pašto įstaigą. Ten veikianti didelio našumo mašina (spausdinanti iki 230 p. teksto per minutę) išspausdina tekstą, kita mašina įdeda į vokus ir adresuoja. Tokiu būdu laiškas per kelias minutes pasiekia paskirties paštą. Pagal statistikos rodiklius iki šiol telefonai neišstūmė laiškų. JAV, kur beveik kas antras žmogus turi telefono aparatą, vis tiek išlieka didžiulės laiškų ir siuntinių apimtys. Vidutinis amerikietis per metus išsiunčia per 400 laiškų, Lietuvoje smulkių pašto siuntų apimtys nuo 30 mln. 1995 m. išaugo iki 40 mln. 1999 m. (Letter – post items). Išsivysčiusioje Prancūzijoje, kur 17 000 paštų kompiuterizavimas ne naujiena, 33 mln. laiškų gabenama kasdien. Lietuvoje 1 paštui vidutiniškai tenka 7,6 paštininko, kurių kiekvienas apdoroja 23,4 tūkst. siuntų per metus. Palyginę netgi su pasauliniu paštu, kuris atspindi įvairaus išsivystymo šalių paštų vidurkį ir kur 1 paštui vidutiniškai tenka 8,7 paštininko, apdorojančio 72,1 mln. siuntų per metus, matome, kad plečiantis paslaugų rinkai bei modernėjant pašto technologijoms paštininkams darbo dar ilgai užteks.
Populiariausiai pašto siuntai – laiškui skirta pasaulinė pašto konvencija, paminklas Berne, simbolizuojantis 5 žemynų paštininkus, perduodančius vieni kitiems gromatėlę, Tarptautinė laiško savaitė, kurios metu visuomenė kviečiama gausiau rašyti laiškus.
Laiškui ne vieną savo kūrinį paskyrė pašto literatai, susibūrę į klubą “Laiškas”, jo vardas skamba paštininkų dainose, Lietuvos moksleiviai aktyviai dalyvauja Pasaulinės pašto sąjungos rengiamuose tarptautiniuose jaunimo epistolinio rašinio ir pašto ženklo piešimo konkursuose ir parodose. Per pašto ženklus laiškų ir filatelijos dėka vyksta šalies kultūros istorijos sklaida pasaulyje. Iš pašto pasaulio, kuriame esame visi, į pasaulio paštą – tik vienas žingsnis. Jį žengiame rašydami laišką.
Šiandien žinoma, kad netgi povandeninių laivų jūreiviai tragiškos žūties akivaizdoje, kai jau jokios modernios elektroninės komunikacijos priemonės negali pagelbėti, naudojasi pirmykščio akustinio pašto ryšiu, palieka išoriniam pasauliui laiškus.
Viliamasi, kad laiškas gyvuos dar ir po 3000-ųjų metų, tol, kol žemėje gyvens žmonės. O kai bus atrastas ryšys su nežemiškomis civilizacijomis, jis neš žmogaus intelektualią, materializuotą mintį ir į kitas planetas bei galaktikas. Todėl Pasaulinės pašto dienos, spalio 9-osios, moto – “Per paštą į pasaulį” simbolizuojamas laišku. Rašykime laiškus!
MG 2000/12
