Ar daug chemikalų reikia?
Jūsų dėmesiui keletas pasakojimų apie gamtą, medžioklę. Autorius – senas medžiotojas, miškininkas ir gamtos mylėtojas Vytautas Ribikauskas. Šie pasakojimai įvairiu laiku išspausdinti laikraščiose “Ūkininko patarėjas”, “Kauno diena”, “Tėviškės žinios ” ir kituose leidinuose.
***
1998 metų gruodžio mėn. Vilniuje vyko tarptautinis seminaras “Pesticidai ir trąšos miškų ūkyje”. Seminare buvo apžvelgtos chemikalų panaudojimo miškuose apimtys nepriklausomos Lietuvos metais, pasidžiaugta, kad pradžioje sumažėjęs pesticidų panaudojimas šiuo metu vėl ženkliai didėja. Insekticidų ir herbicidų panaudojimo miškų ūkyje patirtimi pasidalijo Suomijos, JAV, Latvijos mokslininkai. Urėdijų sanitarinės miško apsaugos specialistams buvo naudinga daugiau išgirsti apie insekticido fastako, herbicidų raundapo ir arsenalo panaudojimo galimybes, įvairiais atvejais taikytinas jų normas.
Tačiau seminare labai jau vienašališkai buvo propaguojamas Lietuvos miškų chemizavimas. Chemikalus gaminančios firmos, žinoma, suinteresuotos kuo daugiau pesticidų parduoti. Jos iš to gyvena ir jas galima suprasti. Pasiklausius tų firmų atstovų kalbų, visi jų propaguojami pesticidai yra nekenksmingi, greitai susiskaidantys, nedarantys jokios žalos gamtai. Taip buvo teigiama visais laikais, bet žmonija jau turi karčią pesticidų naudojimo patirtį praeityje. Ar neparodys savo “dantų” ir šiuo metu laikomi nepavojingais chemikalai po dešimtmečių? Todėl, kai po seminaro chemikalus gaminančių ir platinančių firmų atstovai apdovanojo daugiausiai pesticidų miškuose panaudojusias miškų urėdijas, taip ir norėjosi, kad Aplinkos ministerijos atstovas apdovanotų ar bent padėkotų toms miškų urėdijoms, kurios chemikalų miškuose išpylė mažiausiai, kartu išlaikydamos patenkinamą miškų sanitarinę būklę.
Juk ne vien chemikalais galima apsaugoti miškus nuo ligų, kenkėjų ir nepageidaujamų augalų stelbimo. Daug pasiekti galima ir profilaktinėmis priemonėmis, parenkant tinkamą dirvos ruošimo laiką ir būdą miško želdiniams, sodinat mišką stambesniais medeliais, naudojant tinkamas medžių mišrinimo schemas, gausinant vabzdžialesių paukščių ir naudingų vabzdžių populiacijas, miško želdinius nuo kenkėjų apsaugant daugiau fizinėmis – mechaninėmis, o ne cheminėmis – naikinamosiomis priemonėmis ir t.t. Bet tai, ko gero, tema atskiram seminarui, kuriame būtų aptariama, kaip, kuo mažiau panaudojant chemikalus, išlaikyti gerą miškų sanitarinę būklę.
Dabar vis plačiau ir garsiau kalbama apie bioįvairovę miške. Būtent ta bioįvairovė ir nesiderina su gausiu chemikalų naudojimu. Tarp įvairių gamtos komponentų miške, kaip ir visur kitur, turi būti pusiausvyra, taigi tam tikromis apimtimis gamtoje reikalingi ir kenkėjai, ir parazitai, ir piktžolės. Pats būdamas gamtos dalele žmogus visus kitus gyvus organizmus suskirstė į naudingus ir nenaudingus (žalingus), o beatodairiškai šiuos naikindamas labai dažnai “perlenkia lazdą” ir tuo, nors ir labai keista, dažniausiai pakenkia savo paties interesams.
Valstiečių laikraštis, 1999 01 26, Kauno diena, 1999 04 20
