Įvairių tautų šamanai įsitikinę, jog bet koks įvykis, nutinkantis realybėje, „užgema” sapnuose. Tad visi reiškiniai ir įvykiai iš pradžių „repetuojami” žmonių sapnuose, paskui „suvaidinami” tikrovėje. Kaip žinia, šamanizmas – tai seniausia dvasinė tradicija, sutinkama visose pasaulio kultūrose. Jo esmė – harmoningas žmonijos ir gamtos ryšys. Įvairių tautų šamanai – Australijos aborigenai, Amerikos indėnai, Tibeto senosios šamanistinės tradicijos „Bon” šalininkai – ypač daug dėmesio skyrė sapnams, mokėjo skaityti jų simboliką, keliauti po paralelinius pasaulius, pasveikti, įgyti dvasinių žinių ir tobulėti sapnuose. Senovės Tibete ypač buvo populiarios „sapnų” moterys (puikios sapnuotojos), kurios galėdavo patarti nelaimėliams surasti išeitį iš beviltiškos padėties, pasirinkti taikliausią atsakymą esminiais gyvenimo lūžio momentais. Jos turėjo geresnį vardą nei paprasti burtininkai ar kerėtojai, nes sapno metu joms atsiverdavo daugiau informacijos, nei paprastiems būrėjams. Tereikėdavo tokiai moteriai išsipasakoti problemą, duoti kokį savo daiktą, kurį ji pasikišdavo po galva, o rytojaus dieną klientas gaudavo reikalingą atsakymą.