| | | | | |

Briard (briaras)

Kilmės šalis: Prancūzija. Veislės paskirtis: bandšunis, sargšunis. Dydis: patino aukštis ties gogu – 62*68cm, kalės – 56*64. Kailis: briaro plaukai ilgi, sausi ir banguoti, pavilnė reta. Būna įvairių spalvų, išskirus baltą ir kaštoninę, vienspalvis. Dažniausiai juodi arba gelsvai rudi briarai. Priežiūra: briarą reikia kas savaitę šukuoti šukomis ir šepečiu. Valykite ausis, iškarpykite iš jų plaukus, patrumpinkite plaukus tarpupirščiuose. Budas: nuovokus, sumanus, ištvermingas, valyvas, narsus, budrus, ištikimas, šiek tiek užsispyręs. Neturi humoro jausmo, todėl geriau neerzinti. NETINKAMAS LAIKYTI BŪDOJE! Dresūra: briarą auklėti reikia nuosekliai ir kantriai, meiliai ir griežtai. Šuo laimingiausias namie su jį mylinčiais šeimininkais. Dresūros pasekmės: neteisingai ir šiurkščiai dresuojamas šuo neišmoks nieko. Netinkamai auklėjamas ir dresuojamas briaras tampa baikštus ir net agresyvus. Elgesys su kitais gyvūnais: tinkamai išauklėtas brianas – fantastiškas šeimos šuo! Puikiai sutaria su kambariniais gyvūnėliais. Nepažįstamais nepasitiki. Kitų šunų nelabai mėgsta, bijodamas, kad jį pakeis. Mankšta: briaras turi daug mankštintis. Gali pakakti pasivaikščiojimų po apylinkę, bet plaukimas ir bėgimas šalia dviračio jam labai patinka. Puikiai pasirodo tarnybinių šunelių parodose. Pastabos: visose šalyse, išskyrus Prancūziją, briaras naujovė. Jus ir jūsų šeimą jis pasiaukojamai gins.

| | | | | |

Veislė iš arti: Lietuvių skalikas

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais. Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, iš jų – kelias skalikų veisles. Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują skalikų, o dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo gausybė. Pomėgį medžioti su skalikais didkai perėmė iš Prancūzijos, su kuria jie glaudžiai bendravo nuo XVI amžiaus. Iš jų ir įsigijo šv. Huberto šunų. Skalikų atsiveždavo ir iš Vokietijos. Lietuvių ir lenkų skalikų aprašymus aptinkame tik rusų mdžiotojų leidiniuose. Nemažai duomenų galima rasti praėjusiame šimtmetyje išleistoje L.P.Sabanejevo knygoje “Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai”. Jis cituoja 1875 metų Imperatoriškosios medžioklės draugijos žurnalo (Nr. 12) straipsnį “Apybraižos apie medžioklę Pietvakarių krašte”: “Skalikų veislių (…) yra dvi: viena stambi, kita mažesnė. Pirmoji veislė dar vadinama lietuvišku ogaru. Tai dideli, stiprūs šunys, labai tinka medžioti stambius žvėris lygumose. Kalnuose netinka – per stambūs… Mūsų skalikai daugiausia juodi su įrūdžiu”. 1876 m. to pačio žurnalo dešimtajame numeryje D.Vilinskis rašo: “Medžioklė su skalikais Pietvakarių krašte labai paplitusi ir skalikų yra daugiau nei paukštinių šunų. Daugelis medžiotojų laiko skalikų poras arba gaujas, todėl mišrūnai sutinkami retai”. Jis teigia, kad Pietvakarių krašte auginamos trys skalikų veislės: didžioji, vidutinė ir mažoji. Visų spalva – juoda su įrūdžiu.

| | | | | |

Maskvos sarginis

Ši veislinė grupė išvesta „Raudonosios žvagždės“ veislyne, kryžminant senbernarus su Kaukazo aviganiais.Pirmoji šios veislės šunų karta buvo artimesnė Kaukazo aviganių tipui- jie buvo stambesni už sembernarą, ryškios gynybinės reakcijos.Vėliau, kergiami su senbernarais, vėl priartėjo prie pastarojo išvaizdos. Maskvos sarginis stambus, grubaus konstitucijos tipo šuo.Patinų aukštis ties ketera – 68 – 75 cm, patelių – 66 – 70 cm.Stipraus, pusiausvyro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo, vyrauja aktyvi gynybinė reakcija. Maskvos sarginiai naudojami apsaugos tarnyboje. Kaulai ir raumenys stambūs. Oda prigludusi, elastinga, gali būti nedidelės raukšlės ties gerkle.Plaukas ilgas, tankus, tankus ir poplaukis, ir dekoratyviniai plaukai, kurie ant kaklo sudaro karčiukus.Kojų užpakalinėje dalyje auga ilgi puošnūs plaukai. Maskvos sarginiai būna dėmėti (balti su rausvomis ir tamsiomis dėmėmis), palši su tamsiu pavidalu apvadu. Galva plati, masyvi, ryškiai pereinanti iš aktos į snukį. Ausys nedidelės, nukarusios, aukščiau akių linijos. Akys nedidelės, apvalios, plačios, tamsios. Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Ketera ryški. Nugara plati, tiesi, raumeninga. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios, muskulingos, beveik horizontalios. Uodega sunki, ilga, iki kulnų sąnarių. Krūtinė plati, gili, ilga, su truputį iškiliais šokkauliais, platėjančiais į pilvo pusę. Pilvas įtrauktas.

| | | | | |

Mažasis šnauceris

Grynaveisliai mažieji šnauceriai pradėti veisti pradėjusio amžiaus pabaigoje. Dabartinis mažasis šnauceris – kresno sudėjimo, kvadrato formos, pailga masyvia galva, būdinga šnauceriams. Mažasis šnauceris labai temperamentingas, nuovokus, lengvai dresiruojamas, draugiškas su savais ir nepasitikintis svetimaisiais. Todėl jis ne tik puikus kambarinis šunelis, bet ir geras sargas. Mažasis šnauceris šiurkščiaplaukis, vidutinio ūgio, tvirtas, raumeningas. Patinų aukštis ties ketera pageidautinas pagal standartą – 42 – 50 cm, patelių – apie 42 cm. Galva paprastai atitinka šunelio svorį. Perėjimas iš kaktos į snukį dėl didelių antakių atrodo ryškus. Tiesi nosies nugarėlė lygiagreti kaktos linijai. Nosies veidrodėlis juodas. Lūpos prigludusios prie kaktos linijai. Dantys tvirti, normalaus dydžio, sveiki, balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukštai, simetriškai apkerpamos. Akys ovalo formos, tamsios, tiesios. Apatiniai vokai prigludę, sausi. Kaklas vidutinio ilgio, proporcingas svoriui, elegantiškas. Krūtinė normalaus pločio, truputį žemiau alkūnių. Pilvas pereinamai įtrauktas. Visas liemens ilgis maždaug lygus aukščiui ties ketera. Trumpa ir stipri nugara bei juosmuo nesudaro absoliučiai tiesios linijos, o nuolaidžiai pereina į truputį palinkusias strėnas. Priekinių kojų įstrižai pasuktos mentės ir petikaulis sudaro ryškius kampus. Užpakalinių kojų šlaunys įstrižos, raumenys gerai išvystyti. Labai ryškus kulno sąnariai. Letenos apvalios formos, suspaustais pirštais.

| | | | | |

Nykštukinis pinčeris

Tai vieni mažiausių šunelių. Veisti juos pradėta Vokietijoje šio šimtmečio pradžioje. Šio mažo šunelio stipri kaulų, raumenų sistema, jie labai judrūs, gracingi, stiprios nervų sistemos ir ištvermingi. Labai vertinami jo charakterio bruožai – ištikimybė ir drąsa bei agresyvumas ginant šeimininkui priklausantį daiktą ar jį patį. Nykštukinius pinčerius galima auginti net mažiausiuose butuose, nes užima mažai vietos ir nareikia didelės priežiūros. Kai kuriose šalyse juos naudoja žiurkėms ir pelėms gaudyti. Šios veislės šunys bijo šalčio ir nemyli vaikų, jei augdami nebendravo su jais. Patinų ir patelių aukštis ties ketera – 25 – 30 cm. Galva siaura, pleišto formos, skruostai silpnai išvystyti. Kaukolė plokščia. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ir kaktos linijos lygiagrečios. Snukis sausas, stiprus, proporcingas kaukolės daliai. Nosies veidrodėlis dažniausiai juodas, bet šviesaus atspalvio šunų gali būti ir šviesesnis, panašus į kūno spalvą. Dantys balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukščiau akių linijos, simetriškos. Akys tamsios, ovalo formos. Kaklas aukštai iškilęs, normalioje padėtyje, sausas, normalaus ilgio. Kaklo oda, ypač gerklės srityje, nenukarusi. Liemuo raumeningas. Nugara trumpa, juosmuo stiprus. Krūtinės ląstos šonkauliai plokšti. Pilvas iškilęs, strėnos apvalios. Priekinių kojų mentės įstrižos, galūnės vertikalios, užpakalinių sujungimo kampai gerai suderinti tarpusavyje. Letenos apvalios, suspaustos. Judesiai elegantiški, lengvi, gracingi.

| | | | | |

Pietų Rusijos aviganis

Veislė Taurijos avių augintojų išvesta XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje kryžminant atvežtus iš Ispanijos Astūrijos aviganius su azijietiškos kilmės vietiniais bei Krymo kurtais, naudojamais avių kaimenėms ganyti bei apsaugoti. Šios veislės šunys gerai dresiruojami ir lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Tai tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo šuo. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 62 cm. Formato indeksas: 108 – 110. Kaulėtumo indeksas: patinų – 17 – 19, patelių – 16 – 18. Šie šunys stipraus, pusiausvyro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai stambūs, raumenys stiprūs. Oda laisva, elastinga be raukšlių ir nenukarusi. Plaukai ilgi, šiurkštūs, tankūs, truputį garbanoti, vienodo ilgio ant galvos, liemens, galūnių ir uodegos, poplaukis tankus, vešlus. Pietų Rusijos aviganiai dažniausiai būna balti, balti su gelsvu atspalviu, palši, įvairių atspalvių pilki, balti ir pilki su neryškiomis dėmėmis, pilkai dėmėti. Galva ilgoka, kaktos dalyje normalaus pločio, su ryškiu pakaušio gumburu ir žandikaulių įdubomis. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus, palaipsnis. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Ausys nedidelės, trikampio formos, nukarusios. Akys ovalios formos, tiesiog, tamsios, su sausais prigludusiais vokais. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, raumeningas, normalaus ilgio, aukštoje padėtyje.

| | | | | |

Veislė iš arti: Rusų kurtas

Jeigu greihaundai laikomi Didžiosios Britanijos karalių palydovais, tai rusų kurtai – Rusijos carų ir kunigaikščių numylėtiniais. Kai rusų didikai išsiruošdavo į medžioklę, su savimi pasiimdavo ne keletą, o šimtus rusų kurtų. Juos šaukė Jermolovo, Karejevo, Mačevarianovo ir kitų dvarininkų kurtais. Kinologai mano, kad kurtai Rusijoje atsirado XIII-XV amžiuje, mongolų-totorių antplūdžio metais. Kai mongolų-totorių ordos užkariavo Artimuosius Rytus ir Vidurinę Aziją, atsigabeno į šiuos kraštus Azijos bei persų kurtų. O paskui caro Ivano Rūsčiojo kariai XVI amžiuje užėmė Kazanę bei Astrachanę ir išstūmė totorių kunigaikščius į Rusijos šiaurę. Totoriai, nors ir skubiai traukėsi, bet nepamiršo kurtų. Persikėlę į naujas vietas, mišrino savo kurtus su šiauriečių laikomis. Tačiau XI a. Prancūzijos kronika mini: atvykusi į Prancūziją tekėti už Henriko I, Kijevo didžiojo kunigaikščio duktė Ana Jaroslavna kartu su kraičiu atsivežė tris rusų kurtus. Daug vėliau, caro Petro I laikais, didikai kurtus šiek tiek primiršo, bet XVIII amžiaus pabaigoje jais vėl susidomėjo. Kurtų veislė tuo metu buvo labai marga. Štai rašytojas V.Levšinas leidinyje „Knyga medžiotojams“ mini net keturias veisles: rusų, grynakraujus, ilgaplaukius ir kuršių kurtus. Kiekvienas dvarininkas stengėsi išvesti kurtų veislę ir suteikti šunims savo vardą. Tačiau jų paskirtis buvo viena – medžioti. Ir ne šiaip zuikelius ar lapes, o vilkus.

Šunys irgi turės pasus
| | | |

Šunys irgi turės pasus

Lietuva žengia Europos link. Netrukus tapsime Europos Sąjungos nariais, turėsime laikytis atitinkamų etikos, verslo, teisės taisyklių. Tai didelis pokytis įvairiose gyvenimo srityse. Tą pokytį turės pajusti netgi mūsų mažieji draugai – augintiniai. Europos Sąjungos šalyse įteisintas šunų identifikavimas mikroschemomis. Kiekvienam šuneliui yra įskiepijama mikroschema su tam tikru identifikacijos kodu. Pagal tą kodą vėliau galima sužinoti apie šuns kilmę, atliktus skiepus, savininką ir kt. Kaip gi tai veikia? Visų pirma, sukuriama šalies naminių gyvūnų duomenų bazė. Į ją registruojami visi šalies augintiniai – nurodoma gyvūno kilmė, veislė, šeimininkas. Vėliau informacija nuolat pildoma naujais duomenimis – apie šuns skiepus, galimą savininko pasikeitimą ir kt.

Kaukazo aviganis
| | | | | |

Kaukazo aviganis

Kaukazo aviganiai yra viena seniausių šunų veislių, ištikimai tarnaujančių žmogui. Pastaruoju metu susidomėjimas šia veisle didėja, betgi daugiausiai dėl praktinio jos pritaikymo. Tai labai sudėtingi, savarankiški, labai ištikimi, išdidūs šunys, gražūs savo išvaizda, bebaimiai kovotojai. Nedaug galima rasti publikacijų apie Kaukazo aviganius, o ir pastarosios gan vienapusiškos – arba šunis pristato kaip beprobleminius, kurių nereikia nei dresiruoti, nei ko mokyti, viską jie supranta, viską patys moka – tiesiog antšuniai kažkokie, arba aprašo juos kaip baubus ir siaubūnus, kurie ne tik nepasiduoda dresūrai, bet ir yra visai nevaldomi , pjauna visus, ką kelyje sutinka, sudrasko į skutelius. Tokios publikacijos ne tik kenkia Kaukazo aviganių reputacijai, bet dažnai, dėl neteisingos informacijos, mažus šunelius pasiima žmonės, kurie pagal savo charakterį ir polinkius neturėtų to daryti. Konfliktinė situacija, užburtas ratas.

| | | | | |

Ryzenšnauceris

Pirmosios žinios apie juos pasirodė viduramžiais Viurtenberge. Jų protėviais laikytini Viurtenbergo ir Tirolio aviganiai, kurie buvo sukryžminti su kitais aviganiais. Vėliau įmaišytas flamandų aviganis, biuve, dogas ir išveista stambesnė veislė. Tai stiprus, drąsus, ištvermingas šuo, lengvai dresiruojamas. Jį galima laikyti ir bute, ir lauke. Ryzenšnauceriai naudojami įvairiose tarnybose bei sportinėje penkiakovėje.