Spiritizmas

Spiritizmas, kuris būdingas daugeliui kultūrų bei tikėjimų, yra religingumo apraiška, kai ypatingais metodais užmezgamas ryšys su mirusiaisiais ir dvasiomis. Dažniausiai tai atlieka mediumas, kuris būdamas transo būsenoje tarpininkauja tarp pasaulio, žmogaus ir dvasių, leisdamas šioms veikti jo balsu, rankomis ir pan. Spiritizmo seansų metu mediumu paprastai būna visa grupė, kur “žinios iš anapus” priimamos per stalo, stiklinės, uždėtos ant pagrindo su raidėmis (planšetės), judėjimą arba beldimą. Jau keletą dešimtmečių ryšį su anapusinėmis būtybėmis bandoma užmegzti pasitelkiant magnetofoną, radiją arba televizorių. Vienas pagrindinių moderniojo spiritizmo pradininkų yra Emanuelis Swedenborgas (1688–1772), regėjęs vizijas iš anapus ir papasakojęs apie savo pokalbius su angelais ir mirusiaisiais. Jis skleidė mokymą apie aukštesnį žmogaus išsivystymą kitame pasaulyje. Swedenborgo raštai susilaukė didelio dėmesio ir turėjo įtakos tokiems mąstytojams, kaip J. W. Goethe, F. Schilleris, F. Schellingas ir K. G. Jungas. Moderniojo spiritizmo atsiradimui ne mažiau svarbi buvo ir Alleno Kardeko “Dvasių knyga”. Šiuo pseudonimu pasivadinęs prancūzų gydytojas Ipolitas L. D. Rivail (1804–1869) 1859 metais išleido iš anapus gautus susistemintus vieno spiritistų būrelio, kuriam penkerius metus pats priklausė, duomenis. Mesmerizmo1 idėjų paveiktas gydytojas per savo raštus tapo “kardekianizmo”, vieno iš pagrindinių religinių judėjimų Brazilijoje, įkūrėju. Čia spiritizmas yra susijęs su tikėjimu reinkarnacija.

„Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 1985) apie okultizmą taip rašoma: „Okultizmas (lot. occultus – slaptas, paslaptingas), pseudomokslinė doktrina, teigianti, kad žmoguje ir gamtoje slypi paslaptingos antgamtinės jėgos, su kuriomis žmonės gali sąveikauti specialiais metodais ir atitinkamai psichiškai išsitreniravę; su ja susijusi veikla – stengimasis panaudoti tas jėgas žmogui ir gamtai paveikti“. Ten pat galime surasti žodžio „ezoterinis“ paaiškinimą: ezoterinis (gr. esoterikos – vidinis, uždaras), slaptas, paslaptingas, prieinamas tik išrinktiesiems (apie religines apeigas, magiškas formules), neprieinamas. Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre gegužės 30 dieną buvo surengtas akademinis seminaras „Okultizmas šiandien?“, kurio moderatorių pareigas prisiėmė VU RSTC vedėja doc. dr. Rita Šerpytytė bei Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro ekspertas Arūnas Peškaitis. Iš penkių perskaitytų pranešimų tris priskirtume teoriniam lygmeniui. Tai teologo Valdo Mackelos pranešimas „Ezoterinio religingumo bruožai: nuo gnosticizmo iki Naujojo amžiaus“, Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro eksperto Andriaus Navicko „Naujasis amžius it šiuolaikinė sekuliari visuomenė“, Arūno Peškaičio „Dievas ir žmogus: tarp galios ir dovanos“. Kiti du pranešimai – religijotyrininko doc. dr. Gintaro Beresnevičiaus „Okultizmas ir pragmatinis mąstymas“ bei psichologo – psichoterapeuto Roberto Petronio „Okultinių praktikų psichologinės ir terapinės prielaidos“ buvo daugiau praktinio pobūdžio.

1848-ieji metai. Ką tik pasirodė Karlo Marxo ir Friedricho Engelso „Komunistų partijos manifestas“. Tačiau Haidsvilyje prie Ročesterio (JAV) žmonės šneka ne apie komunizmo šmėklą. Jiems parūpo visai kitos šmėklos. Dvi mažos mergytės savo tėvo Johno Foxo vasarnamyje išgirdo keistus stuksenimus. Ročesterio miestas sušaukė komisiją šiam reiškiniui tirti, bet ji neįstengė jo paaiškinti įprastais būdais. Foxų kaimynas sudarė šių stuksenimų abėcėlę, per kurią su namų dvasia užmezgė ryšį. Dvasia pasakojo istorijas apie savo gyvenimą žemėje. Anksčiau ji buvusi pirklys. Vėliau jis buvęs nužudytas ir pakastas šiame name. Patikrinus parodymai pasitvirtino – iš tikrųjų rūsyje rasti žmogaus griaučiai. 1848 metų vaiduoklis sukėlė spiritistų sąjūdį, kuris jau 1855-aisiais vien tik Jungtinėse Valstijose, kaip manoma, turėjo 2 milijonus sekėjų. Dar 1848 m. Paryžiuje buvo įkurtas pirmasis spiritistų ratelis. Tais pačiais metais spiritizmas įsitvirtino ir Anglijoje, Vokietijoje bei kitose Europos šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Iki šiol jo šalininkų nepaliaujamai gausėjo. Manoma, kad jų skaičius peršoko 100 milijonų.

Sąvokos „okultizmas“ ir „okultinis“ kilusios iš lotyniško žodžio occultus, kuris reiškia „paslėptas“, „slaptas“ arba „slaptavietė“, „paslaptis“. Medicinos srityje išmatose esantis kraujas vadinamas okultiniu krauju. Apskritai okultizmas suprantamas kaip bendra pseudomokslinių disciplinų apie magiją, teosofiją, alchemiją, spiritizmą, slaptas sąjungas, pasąmoninį suvokimą ir antgamtines jėgas sritis. Šia prasme okultizmas reiškia beveik tą patį, ką ir žodis „ezoterika“. Šią sąvoką, kaip giminišką visiems nepaaiškinamiems transcendentiniams mokymams, patyrimams ir praktikoms, iškėlė magas ir kabalistas Elifazas Levis (1810–1875). Okultizmas šiuo metu labai populiarus. Iš jo gyvena daugybė leidyklų, spausdinančių atskiras tokio pobūdžio leidinių serijas. Kasdien šia tema visame pasaulyje pasirodo neaprėpiama daugybė knygų, žurnalų ir straipsnių. Tai, kas nepaaiškinama ir anksčiau buvo prieinama tik žinovams, dabar įgyja didžiulę paklausą ir žavi daugybę žmonių. „Moksliškai nepaaiškinami“ dalykai provokuoja mokslinius bandymus, kurių tikslas – juos paaiškinti. Taip atsirado mokslinė disciplina, kuri šiandien vadinama parapsichologijos vardu. „Nepaaiškinama“ čia tampa „kol kas nepaaiškinama“.