Proza

Ovidijus Kulbokas "Niekas"

pagal

Man septyniolika. Savo vardo aš nesakysiu. Turiu labai daug rūpesčių, nenoriu turėti jų dar daugiau. Ir vėl aš jums papasakosiu apie savo didžiausią problemą, apie didžiausią savo bėdą. Sunku man apie tai šnekėti... labai sunku... bet teks... Jei neišsipasakosiu, sprogsiu, sprogs mano širdis, sprogs mano širdis sveikame kūne. Taigi ir pradėsiu labai skausmingą ir niūrių pasakojimą... bet man sunku... negaliu to išsakyti žmogui į akis, todėl viską išdėstau šiame tuščiame, švariame lape. Nekreipk į šias blevyzgas labai daug dėmesio... bet... bet perskaityk... pasakoju... norisi rėkti...

Žemaitė "Sutkai" I dalis

pagal

Pavasarelyj gražus ir tykus oras. Saulelė netol laidos lėdvesniai jau bešildo; šviesa jos, teipogi lengvesniai apšvietusi įkypai miškus, tarytum pasilenkusi pro pakočias, žiūri į skleidžiančius lapelius, sprogstančius pumpurelius ir ant žemės klestančias žoleles. Pirmutinės balos didžiavos pranokusios kitas žoleles; apgožė kiminus, paslėpė po savo lapų skujus ir rudenį nubirusius lapus. Džiaugės savo užaugiu, pastiepusios ilgus sprandelius; baltuosius veidelius atgręžusios į saulelę, tarytum dėkavojo už pirmutinį išauklėjimą. Garbanojos, baltavo, žaliavo, klestėjo apsiautusios kelmelį, kožną kuitynelį. Kur tik miške progumelė, ten būrelis, kitur būrelis; o kur didesnė plotmelė, tarytum drobulėms priskleista. Trakuose, po krūmus ir žolynus, nedrąsios pijolkos slapstės, lapeliuose įsikniaususios, žabareliais užsuskreibusios, kiūtodamos žolynelyj kvepėjo.

Ovidijus Kulbokas "Gyvenimas"

pagal

Na, o dabar jaučiuosi suknistai. Po galais, sugrioviau kažkieno pasaulį. Man bloga. Aš turiu kam nors ką nors pasakyti. Ji ir jis. Mano draugai. Sugriauti gyvenimai prieš mano akis. – Tu neliūdėk, tu čia nekaltas. – Bet taip nėra. Aš blogas, aš angelas su nulaužtais sparnais ir kruvina aureole. Nekenčiu savęs už tai, ką padariau. Kodėl nekaltini manęs? Nesuprantu. Noriu kankinti save, noriu išniekint save, noriu... bet juk mano norai nieko verti... po galais, ką aš padariau ? Jaučiuosi kaltas, bet dabar jau nieko nebegaliu pakeisti. Kodėl manęs niekas nekaltina, gal tada man būtų lengviau. Ne, niekas kažkodėl manęs neišdrįsta kaltinti... man negera... aš vemsiu... po galais... niekada daugiau neatversiu savo širdies, niekada daugiau neišduosiu savo proto... gal numirsiu. Dabar jau tikrai noriu numirti, bet negaliu... aš nekenčiu savęs...

Ovidijus Kulbokas "Kaukės"

pagal

Gimė jis prieš devyniolika metų. Niekuo neypatingais 1982 metais. Atėjimas į pasaulį buvo sunkus ir skausmingas. Skausmingas ne tiek jam, kiek jo motinai… Skaudėjo, aišku, ir jam… Tai ir buvo pirmosios priežastys, kodėl jis kitoks… Kitoks nė visi aplinkiniai… jis buvo išskirtinis. …Anarchistas… Pirmuosius keturiolika metų gyveno tarsi po kauke, bet vis dėlto maištingos sielos krašteliai karts nuo karto išlįsdavo pro kaukės kraštus… Nemėgo jo… Nemėgo aplinkiniai žmonės, nemėgo giminės bei artimieji, nemėgo jo niekas. Kaip galima pakęsti kažkokį išsišokėlį? Nepatiko jis niekam. Kas būtų įvykę, jei šis išsišokėlis būtų nusiėmęs savo kaukę anksčiau? Skausmo bangos, neapykantos protrūkiai, baimės priepoliai, mirtis... Bet taip įvykti negalėjo… Vargšas nepritapėlis nesuprato, kas jis. Nesuprato, kodėl jo niekas nemėgsta, nesuprato, kokia kaukė uždėta jo pasąmonėje.

Sapnas 8

pagal

Aš plaukiu gatvėje tarp žmonių. Plaukiu tokia lengva ir laiminga. Plaukdama rengiuosi ir dalinu žmonėms savo drabužius. Vienam - striukę. Kitam - šaliką. Trečiam - megztinį. Ketvirtam - marškinius. Penktam - džinsus. šeštam - batus. Septintam - kojines. Aštuntam, devintam, dešimtam - apatinius drabužius. Taip gera viską, ką turi, atiduoti kitiems. Taip gera dovanoti…Visai nusirengusi, truputį pabūgstu - ką gi duosiu kitiems? Bet staiga pajuntu, kad nuo kojų iki kaklo imu apaugti drabužiais. Ir dovanoju juos toliau. Vienam - striukę. Kitam - šaliką. Trečiam - megztinį. Ketvirtam - marškinius. Penktam - džinsus. šeštam - batus. Septintam - kojines.

Kosmosas

pagal

Vakar buvai studento-menininko bute. Bendrabučio budinčioji tave nužvelgė klastingai primerkusi akį ir paprašė pažymėjimo. Jis pravedė tave mažučiais siaurais koridoriais ir sustojo ties durimis, ant kurių kabojo skaičius – 69. Tarsi žuvų, plaukiančių skirtingomis kryptimis, tarsi visų pasaulio priešybių simbolis. Jis atrakino duris ir iš karto pripuolė prie kompaktų lentynos. O tu sustabarėjai kambario viduryje. Ėmei po truputį žvalgytis. Sienos nuklijuotos moderniais piešiniais su apsisiautusių spalvingais šaliais moterų šešėliais. Ant kairės sienos užrašas – „Už paliktus daiktus atsakote patys“. Ant kitos – ranka nupiešti du vaikinų siluetai.

Jurgis Savickis "Sniego krikštolai"

pagal

Kuomet jie - Petras, agronomijos studentas, ir pilnaveidė Jadzė - važiavo, abu arti susiglaudę važyje, pro jos namo trobesius, Petras stabdė kiek arklį, kad neišeitų kas iš namų ir jų nesustabdytų. - Leisk, mielasis, - tarė jinai.- Laikyk mane da tvirčiau suspaudęs,- tarė jos širdis.- Užspausk! Arklys prunkštė, bet ėjo liuosu žingsniu. Nei šuva, nei galvijas, nei blizgančio lango atomūšis, nieks jų negirdėjo, nepastebėjo jų nieks pravažiuojant jiems salia jos namo. Kuomet jie įvažiavo į apšarmotą alksnyną, mėnuo tuo laiku užskleidė burtų uždangalą ant šio užmirštojo, nykusio Lietuvos kampelio. Nuo arklio bejudančių kojų ant tyro sniego, nubarstyto šaltomis šaltomis žvaigždėmis, šokinėjo tylūs šešėliai.

Jurgis Savickis "Mėnesiena"

pagal

Jiedu susitiko visai atsitiktinai restorane. Jis dorojo skanius omarus, ji gnaibė savo ilgais pirščiukais vynuoges. Jos pirščiukais, primenančiais jam tas pačias vynu ir cukrum pertekusias uogas. Tuojau, iš pat pradžių, jis ėmė dievinti ją. Jis buvo įsimylėjęs ją, kaip priimta sakyti,- iš pirmo žvilgsnio. Jo širdis pradėjo stipriau plakti. Protarpiais jis nustodavo kvėpuoti. Tais protarpiais mušdavo kraujas, ir jis būdavo pasiryžęs padaryti viską, ko tik ji geistų. Lyg tyčia buvo pavasaris. Po dviejų karštesnių žvilgsnių jiedu buvo susipažinę. Išėję gatvėn, jiedu susikalbėjo. Kitaip ir būti negalėjo. Jis dirbo kaip jaunesnis, ką tik priimtas valdininkas užsienių reikalų ministerijos protokole.

Jurgis Savickis "Velnio šeinė katarinka" V dalis

pagal

Paryžius. Kelerius metus nebuvęs Paryžiuje, Eimutis, mažas rentier ir ūkininkas, pats užsidega noru jaunėti, gyventi ir kalnus nuversti. Kaip turbūt ir kiekvienas iš provincijos į Paryžių patekęs žmogus. Paryžius apytuštis, dar ne sezonas. Bet įspūdis toks galingas. Žmogus nori jį dar ir dar kartą pamatyti, kaip prietelių. - Kiek čia žmonių! - nustemba žmona. Trenksmas. Ūžimas. Turistų armija. Kaitru. Eimutis pasirenka sau mažesnį viešbutį. Žmona, apsivilkusi juodais drabužiais, su įkaitusiais nuo Paryžiaus saulės ir dar daugiau nuo baimės ir įspūdžių skruostais, glaudžiasi prie savo vyro. Ji tokia mažutė ir bijo dingti parfumuotame vasaros pragare.

Jurgis Savickis "Pas tėvus"

pagal

Vėjas blaškė jos sijoną. Paėmusi sėtuvą pilną grūdų, ji ties pasvirniu lesino vištų šeimą. - Štiš! - pabaidė rankomis vištas. Jauna, juostuotu plonos drobės sijonu, atrodė daugiau statistė kokiame teatre, nes nei jos gelsvų plaukų guba, nors ir nesušukuotų, bet gulinčių taip, kaip kita statistė ilgas valandas dėstytų savo rolei, nei jos lėsios rankos, nuo sunkių darbų išdžiūvusios, neatitiko tai rolei, kurią gyvenimas paskyrė jai vaidinti - vištų lesintoja. Ties plačiu smėlėtu vieškeliu stovėjo vienų viena trobelė, sergiama dviejų aukštų tapalų. Pakrypusi grinčelė žiūrėjo platujin vieškelin savo mažais vakarinės saulės nudažytais langais. Languose buvo matomos išblyškusios fuksijos ir mirtų kerai, dabiai puodynėlėse susodinti.

Darius Pocevičius "Paskutinis žodis"

pagal

Balso stygos įkaito iki raudonumo, melsvos smilkinių gyslos išpampo ir ritmiškai pulsavo lyg dvi storos įtemptos zvimbiančios virvės, nuo įtampos išblyškęs veidas nusidažė nelygiom rožinėm nesveikų skruostų dėmėm. Iškreipta burna atverdavo pageltusias dantenas ir keletą per stebuklą išlikusių smailių dantų, sulig kiekviena konvulsija laukan vis išlendantis liežuvis išmesdavo ant žando eilinę porciją lipnių seilių. Drumstas skystis iš gerklės varvėjo ant iškrakmolytos pagalvės ir akinančio baltumo patalų, iškart pavirsdamas pajuodusia šlapia dėme

Tomas Staniulis "Pirmasis brand"

pagal

Na, nebent mano vizitine kortele. Ant kurios virš gana prašmatniai netgi angliškai skambančių mano užimamų pareigų, iškilia tekstūra taip ir užrašytas tas idiotiškas dvinaris mano vardas. Net minėt padorioj kompanijoj nepatogu. Išskyrus tuos atvejus, kai kartais komandiruotas užsienin, užsimanau pajuokaut su viešbučių darbuotojais ar restoranų padavėjomis. Kai išsitraukęs pasą arba Driver's licence, rimtu veidu pradedu prašyt - priklausomai nuo situacijos - statinės arba ištisos vonios šio "gazuoto" gėrimo tiesiai į savo numerį. Paprastai tokiais vakarais nugalėdavo sveikas humoro jausmas. Taip man ir teko susipažint su galybe įdomiausių žmonių, nemokėti ne tik už išgertą kavą ar suvalgytus priešpiečius, tačiau pridurmui gaut ir šalto šampano butelį su nuoširdžiausiais viešbučio savininko linkėjimais arba - kas žymiai geriau - moteriškų lūpų dažų žyme ant kakliuko. Žinoma, padoriuose viešbučiuose administratorės paprastai būna moteriškos lyties… O padavėjos - dar dažniau.