Proza

Gimiau 1983 metais. Niekuo neišsiskiriantys. Mažai žinomi. Na, bet man tai buvo ir yra geriausi metai. Tai mano gimimo metai. Tai mano kančios, tai mano gyvenimo pradžia. O galbūt būtų geriau, jei būčiau negimęs? Kam? Tau, jiems, joms ar dar kam nors? Niekam nerūpiu ir niekas nepasikeistų, jei manęs nebūtų. Taigi gyvenu savo gyvenimą ir į nieką nekreipiu dėmesio. Tau bloga? Mirk. Tau sunku? Nusižudyk. Tai ne mano reikalas. Aš pats nesugebu gyventi, kodėl dar turėčiau padėti ir tau… jums. Nekreipiu dėmesio. Juk ir į mane niekas nekreipia dėmesio. Na, čia jau vėlesni laikai – grįžkime į pradžią. Gimti nebuvo sunku. Tiesiog iškiši galvą ir įkvėpi naują oro gurkšnį. Apsvaigsta galva ir pradedi verkti. Verki, nes viską matai aukštyn kojom, verki, nes tave ištraukia į baisią ir šaltą realybę. Juk to niekada anksčiau nesi patyręs. O toliau vis lengvėja ir lengvėja.

Pasaulis niekingas. Jis traiško mus kaip graikiškus riešutus, bet mes laikomės. Laikomės netgi tada, kai atrodo, jog nebėra už ko laikytis. Laikytis mes privalome… Meilė ir Mirtis… Kas tai? Daugeliui žmonių – tai gyvenimo tikslas. Be šito dueto mes neįsivaizduojam savo (kad ir kokio purvino bei šlykštaus) gyvenimo. Pažįstu daug žmonių, kurie į meilę žiūri su panieka. Jie tiesiog nekenčia jos. Bet juk meilė – tai prasmė. Be meilės nė vienas sutvėrimas negali išgyventi. Mes visi esame iš meilės – tad ir turime sekti tomis pačiomis karštomis meilės pėdomis. Jei visi niekintų meilę – išnyktų pasaulis. Žmogus – mylinti ir sugebanti mylėti būtybė. Be meilės – mirtis. Meilėje visos svajonės, meilėje – gamta, meilėje – gyvenimas, meilėje – ir mirtis. Tad gyvenk mylėdamas, gyvenk, kad mirtum…… Kvailas žmogus kartą man išsakė tokias mintis. Netikėjau juo… Kas gi galėtų patikėti? Nebent toks pat kvailys kaip ir jis.

Įvertink mane. Noriu žinoti, noriu dar kartą pasikeisti. Kiekvienas blogas žodis pakeičia mane. Taigi pakeiskit mane. Keisti savęs jau nebesugebu. Atėjo ta diena, kai viskas priklauso nuo jūsų. Neapkęsk, mylėk, ką nori, tą daryk su manimi. Bet nors trumpam persikelk į mano pasaulį. Pabūk su manimi, pabandyk pakeisti mane. Tau tai nieko nekainuos. Kodėl? Kaip? Pats nežinau. Tiesiog gyvenk kartu su manimi tame pačiame pasaulyje ir pabandyk atsakyti į visus kvailus klausimus. Paskui išduok mane, palik, palik mane besikankinantį. Kiekvienas iš jūsų atsiplėš dalelę mano sielos, o tada jau galėsiu mirti. Mirsiu nesulaukęs įvertinimo. Gal… Ir vėl tos pačios mintys, ir vėl tuščia galva, ir vėl aš likau vienas…. po galais, ir vėl nežinau, ko noriu…

Kiekvienas žmogus dėl meilės gali padaryti viską. Paulius Kručas padarytų bet ką. Jo meilė tyra kaip krištolas, jis pats tyras kaip krištolas. Argi įmanoma tokiu būti? Žinoma, kad įmanoma. Paulius toks. Vaikinas neišsiskiriantis iš kitų, paprastas, bet kartu ir labai paslaptingas. Jis neturi gražaus veido, bent jau pats taip įsivaizduoja. Tai vienas iš jo kompleksų. Jo galvoje vienintelis įsitikinimas: ” …aš negražus, aš niekam nepatinku ir tikriausiai niekada nepatiksiu…”. Ši mintis gniuždo jį. Gniuždo dvasiškai. Bet Paulius Kručas negali niekuo sau padėti… jis jau toks… O tuo tarpu savanaudis kompleksas baigia suvalgyti jį gyvą…

Aukštieji akademijos ponai! Jūs suteikėte man garbę paragindami pateikti akademijai pranešimą apie mano ankstesnį beždžionišką gyvenimą. Šia prasme, deja, negaliu įvykdyti jūsų prašymo. Beveik penkeri metai skiria mane nuo beždžionystės, kalendoriškai tai galbūt trumpas laiko tarpas, tačiau be galo ilgas norint įveikti šuoliais, kaip tai padariau aš, kartais padedamas puikių žmonių, klausydamas patarimų, lydimas plojimų ir orkestro muzikos, tačiau apskritai vienas, nes visa palyda, vaizdžiai kalbant, buvo toli nuo barjero. Man nieko nebūtų pavykę pasiekti, jeigu būčiau atkakliai laikęsis praeities, jaunystės prisiminimų. Svarbiausias mano priesakas buvo atsikratyti visokio užsispyrimo;

Esu žmogus aš, žmogus, kurio visą sielą užvaldęs demonas. Tas demonas vardu – kuklumas. Jis užvaldė visą mano kūną, visą mano sielą, visas mano mintis. Užjaučiu save. Aš toks kuklus. Aš toks… aš per kuklus, kad galėčiau verkti… aš per kuklus… aš per kuklus, kad užkalbinčiau nepažįstamą žmogų… aš per kuklus…… Per kuklus verkti, per kuklus džiaugtis, per kuklus liūdėti. Kodėl aš toks?… Aš visą gyvenimą gyvenau uždaroje erdvėje. Mano siela tuščia ir apkerpėjusi. Aš tiesiog nekenčiu savęs. O, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, kad galėčiau išlieti visus savo jausmus, kad galėčiau visą savo jautrią sielą parodyti pasauliui, bet aš per kuklus. Mano kompleksas suvalgė mane, išgėrė visas mano ašaras. Kodėl, po galais, aš toks? Į šitą klausimą niekas, niekada neįstengė atsakyti, neatsakysiu ir aš. Tiesiog gyvensiu savo gyvenimą su demonu širdyje ir nesistengsiu suprasti, suprasti, kodėl taip yra. Man visiškai tas pats. Nebeįdomu… be to dar ir banalu…

Imperatorius – taip pasakojama – Tau, paskiram žmogui, menkam valdiniui, mažyčiam į toliausius tolius nuo imperatoriškos saulės pabėgusiam šešėliui, būtent Tau imperatorius iš savo mirties patalo pasiuntė žinią. Parsiklupdė jis prie lovos pasiuntinį ir sušnibždėjo jam į ausį žinią; tokia ji jam buvo svarbi, kad liepė pakartoti į ausį. Galvos linktelėjimu jis patvirtino pasakytų žodžių teisingumą. Ir prieš visus savo mirties žiūrovus, – visos trukdančios sienos nugriaunamos, ant plačiai ir aukštai kylančių išorinių laiptų ratu sustoja imperijos didieji, – prieš juos visus jis išsiuntė pasiuntinį. Pasiuntinys tuojau leidosi į kelią; stiprus, nenuilstantis vyras; tai vieną, tai kitą ranką ištiesdamas skinasi jis kelią pro minią; jei sutinka pasipriešinimą, jis parodo į savo krūtinę, ant kurios yra saulės ženklas; jis, kaip niekas kitas, lengvai juda į priekį. Bet minia tokia didelė; jos būstams nėra galo. Jei atsivertų atviras laukas, kaip jis lėktų ir turbūt greitai išgirstum Tu nuostabų jo kumščių beldimą į savo duris.