|

NSO – Visiškai slaptai!

Pranešimų apie „skraidančias lėkštes” gimtadieniu reikia laikyti 1944 gruodžio 14 dieną, kai Roiter agentūra pranešė apie „skraidančią lėkšę” matyta virš Vokietijos… Galima manyti, kad buvo pasakojama apie vieną iš daugelio, Vokietijoje jau pagamintų ir naudotų, taip vadinamų skraidančių skritulų. Pirmasis „skraidančios lėkštės” modelis Vokietijoje buvo pagamintas dar prieš 1924 metus. Tai buvo pirmas skridimui skirtas skritulys, kuris varomajai jėgai naudojo gravitaciją. Sisteminga „skraidančių lėkščių” gamyba Vokietijoje prasidėjo tuoj po to, kai 1934 birželio mėnesį Hitleris susitiko su V. Šaubergeriu (Viktor Schauberger). Isoterinių pažiūrių mokslininkas V. Šaubergeris jau ne vienus metus ekspermentavo su vidinės (Implosion) energijos varikliais.

|

NSO pilietis aprašo pasaulį

Tuo labiau, kad geometrija yra tiesiog neatsiejama nuo erdvių, bet kiek kitaip, nei mes įpratę manyti. Prie geometrijos prijungus Vavilovo nupasakota optiką, galima pamatyti visai kitokį pasaulio vaizdą! Kad pamačiau, tai ir jums paporinsiu apie tas erdves, kurios gali būti vadinamos „nepakenčiama aplinką“. Pasakosiu be didelių įrodymų, nes vaizdingai papaskoti sudėtingus fizikinius reiškinius, jau vien todėl, kad fiszikiniai reiškiniai grindžiami vien susitarimais, yra per daug neįvaizdingas dalykas.

|

Hubble konstantė

Buvo gal kokie 1923 – ji jūsų žmogiško buvimo metai, kai Edvinas Hubble padėjo pamatą tam jūsų, bet ne mano “BuuM”. Tas smalsuolis, susiveikė 2,5 metrų skersmens teleskopą ir pastebėjo tai, kad rausvi spinduliai visatoje turi kažkokią proporciją. Tikriau, jo kolega M. Slipher, apie 1912 ir be to 2,5 m teleskopo, pastebėjo, kad šviesos spektras ne taip pasiskirstęs visatoje, kaip jis tikėjosi. Jis, tas M. Slipher, visus nustebino tuo, kad pastebėjo daugiau rausvų spindulių, nei melsvų. Kaip krosnyje, kai blėsta sudegusios malkos. Kad jis jau mokslininkas, tai ir padarė mokslo išvadas, sakysime, kaip Dopleris su savo efektu. Pagaliau, tų stebėjimų išvada suformulavo Edvinas Hubble. Pagal jo išvadas galėtų būti taip, jog stebimi objektai viens nuo kito ir nuo mūsų tolsta. Ir dar – pasiutusiu greičiu, kuris greitėja!

| |

Vienas žmogus

Krikščioniškoji gyvų organizmų kontrolės taryba rekomenduoja tekstą bei originalų įrašą sunaikinti kaip menkavertę informaciją, galinčią Didžiajam tikėjimui suteikti nepageidautinų atspalvių. Šventojo piloto žvaigždėlaivio kapitoną Jurgį Urboną taip pat siūloma sunaikinti kaip žmogų, žinantį apie šio teksto egzistavimą. Taip pat patartina regeneruoti šventojo imperijos licenciatoriaus Prano Šarpnickio smegenis, kadangi šis asmuo redagavo žemiau pateiktus tekstus. Oficialiuose pranešimuose, kuriuose bus kalbama apie Šv. Jono liudijimus, turi būti skelbiama, jog juos surado automatinis bioerdvėlaivis Šventasis pilotas.

| |

Keturi

Juodoje kosmoso nykynėje iš inercijos – maždaug 3 000 m/s greičiu – skriejo erdvėlaivis. Būtų galima nurodyti jo tikslias koordinates, jei tai turėtų kokią nors prasmę. Jo keleiviams neturėjo…Jei pažvelgtume į šią skardinę dėžutę iš Dievo minties skrydžio – na, tarkim, iš kokių nors niekingų 1 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 000 kilometrų, pakeltų n-tuoju laipsniu – galėtume tarti, jog erdvėlaivis apskritai neegzistuoja. Kaip didingai skamba – “edvėlaivis”. Ne, didingiau – “žvaigždėlaivis”. Ne – “kosminis laivas”. Kaip didingai! Nes tai žmogaus rankų tvarinys. Nors erdvėlaivyje buvo daug įvairių kajučių – miegamųjų, bibliotekų, baseinų, saunų, valgomųjų, tačiau nelaimingoji ketveriukė mėgo tūnoti apžvalgos aikštelėje, su dideliu panoraminiu langu – penkių metrų aukščio ir dvidešimties metrų pločio. Tai buvo bene geriausias amžiaus išradimas – meteoritų nepramušamas, skaidrus kaip oras stiklas. Jokių elektronikų, jokių tarpininkų tarp akies ir erdvės.

| |

Trys išminčiaus mįslės

Šiaurėje mus supa uolos, aštriomis it obsidiano peiliai, pjaustančiomis rūką, o pietuose – juoda bedugnė. Į ją mesdavome akmenis, bet taip ir nesulaukdavome, kol šie bumbtelės į dugną. Mūsų šalis akies formos. Ji labai didelė – ištisą dieną sugaišti kol, pasieki kurį nors pakraštį. Čia labai gražu – auga pušelės, raudonai ir geltonai žydi gėlės, burbuliuoja šaltinėlis. Tiesa, vienoje vietoje iš viršaus uolomis krenta vanduo, bet jis ne mums skirtas. Dievai jį siunčia piktosioms dvasioms į bedugnę, kad šios paskęstų. Taip manome mes, bet ne atėjūnai. Jie aiškina, kad tai krioklys. Ir apskritai jie pasakoja, jog už kalnų plyti žalios lygumos, akimis neaprėpiamos girios. Gryniausia nesąmonė. Mūsų miškas – vienintelis pasaulyje. O pasaulyje – tik kalnai ir mūsų šalis. Atėjūnai mus vadina urvažmogiais. Na, ir tegul, juk gyvename urvuose.

| |

Tunelis Fantastika, o gal ir ne…

Geso gražus vasaros vakaras. Danguje dar vis raudonavo aukšti plunksniniai debesys, nors saulė jau buvo nusileidusi. Viskas atrodė dvelkė ramybe ir jaukumu, tačiau tuo pat metu ore, žemėje ir sieloje tvyrojo kažkokio pavojaus, kažkokio nerimo nuotaika, kuri visiškai nesiderino su tylia vasaros vakaro vėsa. Kažko trūko šioje ramybėje, o gal atvirkščiai – tos ramybės buvo pernelyg daug – tik dabar pastebėjau, tiksliau sakant suvokiau kad negirdžiu nė vieno paukščio, niekur neloja šunys, net nezyzia uodai. Norėjosi slėptis kažkur į uždarą patalpą ar bent jau po antklode, kaip darydavau vaikystėje slėpdamasis nuo vaiduoklių. Labai aiškiai ėmiau suvokti, kad turi atsitikti kažkas labai baisaus. Baisaus ne tik man, ne tik mano kaimeliui, ne tik… Pavojus grėsė Žemei, visai gyvybei Žemėje. Pavojaus nuojauta darėsi vis aiškesnė, tik niekaip nesupratau, kas gi turėjo atsitikti ir kodėl būtent aš tą pavojų jutau vis aiškiau.

| |

Lukas Vangelis – Iki ir po sapno

Ji mokėjo taip dailiai, su lengvu nepasitenkinimu patempti lūpytes, kaip kadaise mokykloje tik Lina galėjo. Taip, aš ir dėl to ją pastebėjau ir, jau labai ilgą laiką, karts nuo karto sutikdavau autobuse. Žavesys mane tiesiog priblokšdavo, aš apsidairydavau aplink, – kodėl keleiviai nepastebi jos nežemiško grožio. Vieną kart mačiau, kaip ji lauke vedžiojo šunį, – ji ir gyveno visai netoli manęs, tik tiksliai nežinojau kur. Ji buvo rusė. Vien jau dėl to niekada nebūčiau išdrįsęs prieiti. Nors mergaitė, greičiausiai pastebėjo, kad aš vis žiūriu į ją… – tikras visatos modelis! Ji apkabino mane atsargiai, stengdamasi nežiūrėti į akis. Aš bijojau net įkvėpti. Ir ką aš, po galais turėjau pasirinkti? Ar įmanoma buvo čia ką nuspręsti?!

| |

Lukas Vangelis – 13 17 40 II dalis

Galiausiai, aš priėjau prie Jos. Tą momentą man netgi pasirodė, kad nesu pasimetęs. Deja, aš apsigavau – iš tikrųjų jau buvau praradęs žadą. Ji kantriai klausėsi mano apokaliptiškos kalbos. Aš “klaidžiojau” ne prasčiau už pirmuosius kartus… Tik vieną dalyką buvau rimtai įsikalęs į galvą, todėl iškart pareiškiau: įteikti Hessės knygelę aną sykį – buvo visiška kvailystė. Niekaip neprisiminčiau kokiais žodžiais, tačiau šiaip taip įstengiau užsiminti, kad sutikti Ją ne “trolių” draugijoje – štai kur būtų tikra svajonė; juk sunku ”ką nors gyvenime” nuveikti, kai susitinki tik stotelėje.

| |

Lukas Vangelis – 13 17 40

Čia – lyg ir tikras aprašymas, bet jis nėra tikslus, nes niekaip negalėjau atsisakyti pretenzijų į kūrybą.Nesu fantastikos mėgėjas, bet tikriausiai panaudojau jos elementus; ir tai,- pirmasis “netikslumas”. Tik mano “fantastika”, per daug naivi, o “tikrovė”,- ne visai įtikinama. Savęs iki galo netapatinu su “lyriniu aš”, ypač su tuo “netikruoju”. Atleiskit už iškraipymus: galėjau netiksliai užrašyti Jūsų žodžius, nekalbant jau apie nuotaikas, žvilgsnius bei kitus nepasiekiamus dalykus. Mano pasakojimas pilnas asociacijų, “žodžių triukų”, jis virto viena neišbaigta metafora. Todėl, atleiskite, kad Jus mitologizuoju, tai turbūt neišvengiama, kai tampate herojumi. Nežinodamas Jūsų vardo, pavartojau daug epitetų Jums aprašyti,- tikiuosi labai nesupyksite.Vis dėlto, tai, ką skaitysite, nėra bandymas geriau išaiškinti Jums savo veiksmus, nors, daug kas čia, žinoma, yra tikra.