Įvaikinimas – ypatinga gyvenimo forma
Dešimtmetė Ivona, įvaikinta dar būdama kūdikis, apsilankė su mama pas akių gydytoją. Jis nustatė: „Tau reiks nešioti akinius“, ir, žiūrėdamas į mamą, pridūrė: „Tai tu paveldėjai iš mamos.“ Mama ir Ivona susižvalgė ir nusišypsojo. Jos neaiškino gydytojui, kad Ivona trumparegystę paveldėjo ne iš savo mamos. Ivona galvojo: „Mano mama galbūt įsižeistų, jei aš gydytojui atskleisčiau paslaptį. Bet buvo smagu kartu su mama šią paslaptį apsaugoti nuo svetimo vyro. Akimirką mes abi jautėmės taip tarsi mama mane būtų pagimdžiusi. Mes savo žinojimu buvome pranašesnės už akių gydytoją. Jis nieko nepastebėjo. Mūsų tikrovė minutę buvo paslaptinga, tai man patiko. Ir būtų net nemalonu kiekvienam sakyti, kad mano mama manęs nepagimdė.“ Ivonos mama galvojo: „Gydytojas niekuo dėtas, kad nesu mergaitės biologinė mama. Ar gerai, kad nieko nepasakiau? Gal buvau nesąžininga? Ar neatrodžiau tarsi sugauta? Gal būtų buvę geriau, jei būčiau tarp kitko pasakiusi, kad gydytojas klysta, nes Ivona yra įvaikinta. Taip vaikui girdint būtų atvirai elgiamasi su realybe. Ar teisinga, esant šalia vaikui, dalyvauti paslapties išlaikymo žaidime?“.