Knygos

Salman Rushdie, įkvepiančios biografijos indo-mauro (mažyčiai binladenai paskelbė mirties nuosprendį už jo "Šėtoniškas eiles", diskredituojančias islamą; kaip negražu), karšta, sunkiasvorė šeimos saga, įtrinta painių, išlaikytų metaforų prieskoniais, gana neatsakingai, bet išradingai sintetinamų likimų simbolika. Stebina universali pasaulėžiūra, kuriai ištreniruoti tikriausiai reikia daug metu: religija, Betmenas, Šyva, Jėzus, masturbacija, homoseksualumas, senatvė. Šito vaikino ranka pakankamai greito tempo, ir žodžių jis nešlifuoja, todėl kai kurios vietos suskystėjusios, bet vaizdavimo jėga išties gniaužia kvapą.

"Ligoninėje niekas nemiegojo. Aš pasijutau toks saugus, kad vos neapsivėmiau". Kaip rašo viršelyje, knyga su "juodu" humoru. Humoras greičiau juodai baltas (1955 m.), bet veža. Plaukiojanti opera - romano, gyvenimo, pasaulio metafora. Taip pat požiūrio į gyvenimą. Tai advokato Tod (ar Todd? Vienas iš šių vardų reiškia mirtį vokiškai) Andrews istorija pirmu asmeniu, kurioje jis prisiima vis skirtingus vaidmenis, arba kaukes, kaip jis pats vadina, tam tikras filosofines pozicijas: "šventasis", "cinikas".

"Šlovės erškėtspygliai tuoj pat susmigo į taurias keliauninkų kaktas". Anotacijoje lietuviško sąmojo grandas ir šitos knygos vertėjas Jurgis Gimberis prisiekia, kad ji puiki, ir prisiekia teisingai. Bet nors neduočiau rankos nukirsti, reikia būti bent šiek tiek paragavus tarybinių viduramžių, kad pilnai gėrėtumeis tokiu veiksmu ir tekstu. Tai labai sveiko proto ir įtempto sarkazmo opusas apie Ostapą Benderį, kurio vardas man visada gerklėj stovėjo, ankstyva situacijų komedija. Išsityčiojama iš visko: žmogaus, santvarkos, mentaliteto, socialistinio absurdo ir kapitalistinių sentimentų. Knyga, aišku, popsas, bet labai gerai nuslenkantis. Veiksmas ir dialogai intensyvūs, neišsikvepiantys, siužetas rangosi aplink juos dinamiškai ir pranašiškai, meistriškai, ne, tiesiog meistriškai ir margaritiškai, nes gali užuosti Bulgakovo stilių, toną, pasakojimo tėkmę, tik nėra metaforos, metafizinio-meninio pagrindimo.

Margi šito veikalo lapai padalinti į daug segmentų, panašių į apsakymus, kurie paskui persipina ir atkartoja kai kuriuos veikėjus ir istorijas. Tapytojas Margalapis tapo popsą ir pardavinėja jį kaimiečiams, paštininkams ir akliems senukams, kuriems ten įrodo už širdies griebiančius peizažus. Bet tai tik viena linijų. Gana švelnus stilius, švelni ironija, ir labai teisingo rašymo įspūdis. Pasidėjau į savo aukso fondą ir duodu 10 balų.

Šito vyruko galva, man rodos, turėjo būti kamera, į kurią jis įrašinėjo savo knygą eidamas juodai industriniais peizažais ir tuneliais, smegenų vingiais: labai kinematografiškas stilius, labai greitas kalbėjimas, skaitymas, kurio fone netyčia girdi Dust Brothers dūžius - turbūt klystu, nes pažiūrėjau filmą prieš knygą. Parulskis dėjo ant kūrinio už neoriginalias, atgyvenusias anarchijos idėjas, bet pavadinus jas antiglobalistinėm viskas atrodo geriau; iš tiesų Palahniuk'as dangoraižius sugriovė anksčiau už binladenus. Šiaip ar taip, man rūpėjo ne tai, o naujas, gerai užvestas, užkabinantis stilius, struktūra, tematika. Siužetas ištemptas tarp dviejų to paties vaizdo/veiksmo atspindžių: dangoraižio stogas, Tailerio pistoletas įkištas į herojaus gerklę; herojus neištaria balsių; herojaus pistoletas, įkištas į jo paties gerklę.

Nereikia susiraukti: poezija. Regis, antra trisdešimtmečio giganto, kurį Jakimavičius vadina liet. poezijos viltim ir ateitim, knyga. Epitetai, pirmiausiai ateinantys į galvą: industrinis, barokinis, liaudinis, visoks. Pritariu Gedai, kuris apie Šimonį sako: juk nerašysi šitaip visą gyvenimą. Čia labai daug literatūros (ir ne vien) parodijos, nuo kurios galiausiai darosi koktu. Jokių banalybių ar sentimentų, negali pasitikėti nė vienu žodžiu, daug įmantrių (genialių?) galvosūkių, kurių iškart "nepagausi" (vieno Šimonio gabalo priedainis). Ir vis dėlto mintis lankstoma magiškai. Paspausčiau ranką, jei apimčiau. Sodrūs įvaizdžiai, postmodernistinis tonas.

Kai įkala, šitas barzdotas jaunuolis gerai varo per mikrofoną, mačiau Druskininkuose. Visada juokiuosi ir ploju. Čia - rimti, bet lengvi tekstai, primenantys užsisvajojimą, bet su potekstine misija ir šalia vertimais į anglų kalbą, kas neva yra labai novatoriška. Medinė knyga neėda laiko ir neapkrauna smegenų, tik atsiduoda rudeniu ir įspūdžiu, kad plauki aukštielninkas upės dugnu ir debesies kraštu. Pliusas (nors mūzų malūno R. Gerbutavičius, prisimenu, turėjo savo viziją šiuo klausimu).

Jei neklystu, tai buvo vadinama lūžiu lenkų prozoj; ir iš tikrųjų, stilius tikro bestselerio, tik tos tarakonų potvynio fobijos labai primena Stephen King… Knyga padalinta į dvi besikeičiančias linijas: frigidiškos lavonės (komoje) kliedesius ir jos bukoko vyro psicho-detektyvinę paiešką. Skaityti greita ir įdomu, bet ar ką nors įdeda į galvą? Vis vien jaučiasi tas post-tarybinis tragedijos-iš-nieko prieskonis, arba, tiksliau, tragedija labai paprastai sukonstruota: liga, koma, smurtas vaikystėj. Taigi dar ir kalifornietiškas Los Angeles kalvų modelis. Baisus sadistas die-vas? Tiek to, pliusas už šitą idėją.

Perskaičiau, nes kažkada liepė liet. k. mokytoja, be to, labai kompaktiškas leidinys, ir tam, kad visiems pasakyčiau: neimkiet ir neskaitykiet. Turbūt tai vaikams, bet pažinojau ir kelis suaugusius vyrukus iš stuomens ir liemens, kuriuos šita knyga paėmė. Tai paistalai apie laikiną kūną ir reikšmingą dvasią… apie paukščius, kylančius aukštyn… jei tai ištveriate, esate minkštųjų širdžių didvyriai.

"Valio! Medžioklės metai baigėsi. Štai jau keturias savaites ir penkias dienas palaikau prasmingus santykius su brandžiu vyriškiu, tuo aiškiai įrodydama, jog nesu tokia nevykėlė meilės srityje, kaip buvau maniusi". Atsiprašau, damos, bet bus truputis šlykštaus šovinizmo. Ši citata turbūt turėjo būti panašiai juokinga, kaip ir visas romanas, kurio ji įtikino mane neskaityti. Mano apgailėtina erudicija kalta dėl to, kad "moterų literatūra" (nes normali literatūra negali būti skirstoma į vyrišką ir moterišką) man siejasi su plepalais, moterų žurnalais ir TV laidomis, kuriose atleidžiama ir paskatinama. Kaip "Prozaco kartoje", Elizabeth Wurtzel toniniame opuse: jautiesi apvyniotas telefono viela, įkalintas tiesiog stebuklingai smulkmeniškoje ir beprasmiškoje vieno gyvenimo istorijoje: kaip kažkokia sudvisus mergelė savaitę negalėjo atsikelti iš lovos, nes jai buvo depresija. Arba lieknėjimas storėjimas, arba "tie vyrai", arba dar kažkas. Atleiskit. Tai iš tų neįkainojamų vertybių, kurios man nesuvokiamos.

Filme pagal šitą veikalą vaidino ex-supermenas, dabar virtęs liūdna statula Ch. Reeves ir lietuvių kilmės, bet extra meksikietiškų bruožų Ch. Bronsonas - tai apakimo priepuolių kamuojamas ruonių medžiotojų laivo kapitonas, pusiau terorizuojantis, pusiau globojantis laive atsidūrusius paukštelius - džentelmeną ir ledi. Džentelmenas apsėstas kvailų pseudo-humanistinių XIX a. idėjų, todėl kapitonas priverstas jį mokyti praktiškai ir teoriškai, kad tikrovėje galioja brutalios jėgos įstatymas. Na, mūsų didvyriai dar nežino apie visagalius niekelius - finansus, informacijos amžių, internetą ir nokia. Ir tuo metu, kai jie taip pat buvo "neegzistuojantys", o pasaulyje tebuvo vienas LTV kanalas su besibalotiruojančiomis Orwell'o kiaulių galvomis bei amžinas kefyro ir troleibusų ruduo, šitas klasikinis nuotykių-jūrose-su-lobiais + love story opusas, tobulas produktas su Londono (Baltoji iltis juodoji ausis?) parašu buvo nepamainomas. Po Vinetu, aišku.

"Kiekvienas menas visiškai nenaudingas". Ir: "Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas". Tikriausiai vieno iš didžiausių gėjų, bent jau iš XIX a. ir bent jau literatūroje (arba talentingiausias iš sėdinčių šioje kėdėje, sakytų Jimi Hendrix), paradinis romanas išleistas dar kartą. Fantastinio prieskonio pasakojimas apie gražiausią iš grėjų - Dorianą, berniuką džentelmenams, turintiems skonį, t.y., dailininkui Beziliui, kuris yra baiminga vienuolė, primenanti Hesse herojus, ir lordui Henriui, įkūnijančiam viską, kas nepadoru, nusikalstamai drąsu ir anti-banalu, greičiausiai reprezentuojančiam paties Wilde'o pasaulėžiūrą. Pirmasis nutapo mūsų didvyrio nuotrauką, antrasis įvilioja į gyvenimo būdą be "etinių simpatijų", diktuojamą egocentrizmo, perpinto su narcisizmu, ir išprovokuoja Grėjų sudeklamuoti entuziastingą užkeikimą: tuomet jis tampa nemirtingu mcLeod, o senti už jį ima portretas. Romane galima susekti gėjalumo ir genialumo užuominų, meistrišką dialogų apipavidalinimą, humorą ir urmu srūvančias tiesas, skirtas turbūt aforizmų maniakams. Jas apibrėžia pats Wilde'as: "įnoringi paradoksai". Dvelkia XIX a., bet dramatizmas ir aistra - super.