Įžymūs žmonės

Literatūros istorijoje yra vardų, žinomų kiekvienam, ir yra vardų, žinomų nedaugeliui. Vienas iš jų, regis, yra Alfonsas Gricius, Vytauto Mačernio žemietis ir bendraamžis, trijų poezijos rinkinių autorius. Gricius gimė 1924 m. birželio 1 d. Paežerės kaime, už dviejų kilometrų į pietus nuo Telšių. Taigi visa jo vaikystė ir ankstyva jaunystė prabėgo prie saulėto Masčio ežero, artimoje Telšių miesto kaimynystėje. Greičiausiai Telšiuose A.Gricius baigė keturių skyrių pradžios mokyklą ir 1933 m. rudenį įstojo į Telšių vyskupo M.Valančiaus valdžios gimnazijos pirmąją klasę. Deja, nepavyko rasti konkrečios medžiagos apie gimnazijoje praleistus metus, bet galima numanyti, kad dvi šviesios asmenybės bus jam padariusios nemažą įtaką. Tai lituanistas mokytojas F.Kudirka (1901–1967) ir tikybos mokytojas kapelionas P.Patlaba (1909–1986).

Kunigas, mokytojas, prozininkas. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, kurią baigė teologijos magistro laipsniu. Vyskupo M.Valančiaus sekretorius, 1860-63 Varnių kunigų seminarijos rektorius. Pasižymėjo kaip geras pedagogas ir rūpestingas klierikų tėvas (šelpė Petrapilio dvasinėje akademijoje studijavusius A. Baranauską ir Kl. Kairį). Buvo griežtai nusistatęs prieš rusų administraciją. Nors 1863 sukilimui nepritarė, nedalyvavo, buvo neteisingai apkaltintas slėpęs seminarijoje sužeistus sukilėlius ir palaikęs santykius su sukilimo vadovybe. Rusams reikalaujant, atsisakė rektoriaus pareigų. Vyskupo M.Valančiaus buvo paskirtas Varnių katedros vikaru, bet buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą.

Kunigas, 1863 sukilimo dalyvis. Mokėsi Panevėžio bajorų mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje. Baigė 1861 ir dirbo vikaru Čekiškėje. Manoma, kad dalyvavo kautynėse ties Čekiške ir žuvo, arba svetima pavarde pabėgo į užsienį. Savaitę prieš kautynes pasakė pamokslą – “Pamokslas kunega Witarta kamndoriaus Czekiszkio bacznices”.

Tai įvairiausiais pasakojimais apipinta asmenybė. Jo motina Olga buvo caro rūmų freilina. Buvo kalbama, kad ji turėjo artimų ryšių su caru ir nuo jo ėmė laukti kūdikio. Todėl spėjama, kad Bogdanas – ne Irenėjaus Oginskio, o paties caro Aleksandro II sūnus. Pasakojama, kad jis į carą net ir panašus buvęs. Pavadinę jį taip pat neįprastai: Bogdanu (Bogom danyj – Dievo duotas). Kai Olga ėmusi laukti savo pirmagimio, buvę pradėta ieškoti jai kilmingo jaunikio. Irenėjus Oginskis carui buvo prasikaltęs, nes dalyvavo 1831 m. sukilime. Sutikdamas vesti Olgą Kalinovską, jis gavęs ne tik turtingą žmoną, bet ir caro užtarimą. Olgos kraitis buvo 7 dvarai Rusijoje ir apie du milijonai aukso rublių. Kitas Olgos sūnus buvo Mykolas, gimęs 1849 m. ir tapęs Plungės valdytoju.

Kiek vėliau profesorius J. Skvireckas M. Vaitkų pasikvietė į Kauną redaguoti„Bažnytinės apžvalgos”. Atūžus Pirmajam pasauliniam karui, jis apsigyveno Smolenske, rūpinosi pabėgėlių dvasios reikalais. Jo gyvenimas buvo kupinas meilės, užuojautos, pagalbos artimui. Pasibaigus karui, M. Vaitkus sugrįžo į Kauną ir apsigyveno Rotušės aikštės kamputyje, pradėjo dirbti Šv. Kazimiero draugijos knygų leidyklos centre. Per jo – redaktoriaus rankas praėjo daugiau kaip 3000 knygų rankraščių. Kartu jis redagavo mėnesinį laikraštį „Ganytojas” ir pasauliečiams skirtą mėnesinį laikraštį „Žvaigždė”. Daugelį metų M. Vaitkus dėstytojavo Kauno meno mokykloje – dėstė tikybą. Dar ilgiau dirbo Kauno kunigų seminarijoje – dėstė visuotinę literatūrą, lietuvių, vokiečių, rūsų kalbas, skaitė estetikos kursą. 1938 metais buvo pakeltas Kauno metropolijos kapitulos garbės kanauninku. Bolševikų ir vokiečių okupacijos metais ėjo Kauno kunigų seminarijos profesoriaus pareigas.

Kunigas, religinių raštų rengėjas. Mokėsi Raseinių mokykloje, Vilniaus akademijoje gavo filosofijos daktaro laipsnį, baigė Varnių kunigų seminariją, nuo 1784 Varnių klebonas ir konsistorijos narys, Žemaičių vyskupijos kapitulos narys, kanauninkas, prelatas, vyskupijos oficiolas, nuo 1813 generalinis vikaras, kuriam dažnai sergąs vyskupas J.A.Giedraitis pavedė visų vyskupijos kunigų valdymą ir kilnojimą. Taip B.Gailevičius įgijo didžiausią įtaką vyskupijoje, kuria kiti kunigai nusiskųsdavo. Tačiau B.Gailevičius buvo neambicingas, kuklus, atsidavęs vyskupijos reikalams, tos savo įtakos blogam nenaudojo, net daug kunigų apsaugojo nuo svetimai įtakai lengvai pasiduodančio vyskupo fantazijų. Didelio populiarumo įgijo per 1831 choleros epidemiją, kai paskelbus karantiną aplink Varnius, kad neišplistų epidemija, tik B.Gailevičiaus dėka Varnių varguomenė, ypač žydai, išliko gyvi. Užrašė Varnių bažnyčiai 6300 auksinų ir prieš mirtį dovanojo visas skolas skolininkams, ypač žydams. Priklausė Telšių apskrities T. Kosciuszkos sukilėlių įsteigtai tvarkos palaikymo komisijai.

Kunigas, pamokslininkas. 1785 Joniškio klebonas, nuo 1793 Varnių altarista ir katedros pamokslininkas. Rankraštyje paliko lietuviškų ir lenkiškų pamokslų rinkinį.

Gimė apie 1895 m. Kretingoje, žuvo 1941 m. birželyje prie Skuodo. Karininkas, Lietuvos partizanas. Karinio meno mokėsi kadetų korpuse Rusijoje. Buvo baigęs kavalerijos karo mokyklą. Dalyvavo I-ajame pasauliniame kare. 1918 m. sugrįžo gyventi į Lietuvą ir 1919-1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (I-ame husarų pulke), buvo kulkosvaidžių eskadrono vadas. Po to, kai išėjo į atsargą, daugiausia gyveno Kretingoje. 1941 m. birželio mėn. įsijungė į Lietuvos partizanų gretas ir Kretingos apylinkėse kovojo prieš bolševikus, buvo vienas iš lietuvių partizanų vadų. 1941 m. vokiečiai per apsirikimą K. Tiškevičių netoli Skuodo nušovė. Palaidotas Kretingoje.

Butkų Juzė (tikroji pavardė – Juozas Butkus) gimė Pažvelsio kaime, Kulių valsčiuje, Kretingos apskrityje (tuomet – Telšių apskritis) 1893 m. liepos mėnesio 15 d. neturtingo valstiečio, turėjusio vos vieną hektarą žemės, šeimoje. Kad ir varge, nepritekliuje gyvendami, Juozuko tėvai buvo šviesūs žmonės. Jų namuose dažnai lankydavosi knygnešiai, o ir patys tėvai už lietuviškų knygų platinimą buvo sėdėję kalėjime. Juozukas, eidamas septintuosius metus, jau pats buvo išmokęs skaityti, ir tuo pelnęs Juozo Tumo Vaižganto, kuris tuo metu apsilankydavo Kuliuose, prielankumą. Pastarasis Butkui vis siųsdavo „Vilniaus žinias”. Juozas Butkus nuo pat vaikystės buvo gana aktyvus. Pats kiek pramokęs laisvomis nuo ganiavos valandėlėmis ėmėsi lietuviškai mokyti kaimo vaikus – ir taip iki penkiolikos metų, kol išvyko į Liepoją. Štai kaip pats poetas, jau būdamas suaugęs, aprašo šią savo kelionę: „Tik penkiolika metų sukakęs, persiskyriau su kaimo daraktoriaus pareigomis ir arkliais su prekių vežėjais išvykau per Palangą pajūriu Liepojon.. Toji beveik trijų dienų kelionė taip pagavo mane, kad nutariau tapti rašytoju, poetu. Bet visas mano mokslo ir gyvenimo kelias buvo toks painus ir vargingas, kad aš vis negaliu pilna žodžio prasme savo pažadų ištesėti”.

Kunigas, rašytojas. Baigė Varnių kunigų seminariją, 1850 įšventintas kunigu, paskiriamas Kėdainių vikaru. 1852-53 Pušaloto administratorius, 1856-1860 Obelių vikaras, 1861-62 Kriaunių administratorius, 1862-63 Kaunatavo filialistas, 1864-90 Žemalės klebonas, nuo 1891 Plungės altaristas. Išspausdino “Deszyms uvogų” ir “Antonevičiaus Trumpi pamokinimai”.