Šiaip ne taip Marius išsiropštė ant kranto. Šlapias, iškankintas, pavargęs. Bet poilsiui laiko nebuvo – reikėjo ieškoti kelio iš olos. Ačiū Dievams, nei burtininko, nei slibinų niekur nesimatė. Keista… Aplinkui tik stovėjo labai daug, tiesiog viens, du, trys… žodžiu, miškas keistų žydrų daiktų, kuriuos juokdarys vis tiek panoro apžiūrėti. Bet priėjus arčiau noras vos ne atšoko nuo žydrų paviršių – apvaliuose stikliniuose induose plūduriavo… merginos. Geltonplaukės, žydraakės, nuogutėlės, dailiomis krūtikėmis ir užpakaliukais. Dievulėli, jeigu ne tie žydri drebučiai, kuriuose jos buvo įdrėbtos… Marius...
Ar kada nors pagalvojote apie tai, ką anime herojai veikia tuomet kai jie lieka už kadro? Ar niekada nesusimastėte iš kur atsiranda migla, pro kurią išnyra paslaptingos personos? Jei taip, tuomet jums tiesiog būtina pamatyti šį serialą. Filmo siužetas yra toks įvairiapusiškas, jog nenuvils jokio žanro mylėtojų. Čia išvysite ir nelaimingos meilės liniją kuri tiesiog drasko širdį, ir ne vienam žiūrovui skruostu nuriedės šykšti juoko… aš turėjau galvoje - liūdesio ašarą, matant, kaip beviltiškai dužta naivios, pagr. veikėjos - pusiau merginos, pusiau drakono...
Dėmėtasis eublefaras (Eublefaris macularius) - vienas primityviųjų gekonų genties atstovų, mėgstamas dėl ramaus būdo, todėl dažnai laikomas nelaisvėje. Paplitęs Rytų ir Pietvakarių Azijoje. Aptinkamas Afganistane, Pakistane, net Vakarų Indijoje. Šie gyvūnai gyvena akmenuotose vietovėse, pusdykumėse, smėlynuose. Aktyvūs naktį. Užauga iki 22 cm ilgio ir didesni. Minta vabzdžiais, įvairiais bestuburiais, net graužikų jaunikliais. Subręsta 2-3 metų. Nelaisvėje gerai maitinami gali pradėti veistis 1 metų. Selekcijos būdu jie išvedami įvairiausių raštų ir spalvų - juodi, balti, oranžiniai, geltoni....
Tarp sustatytų keistų mėlynų daiktų pasirodė baltas pavidalas. Bet Marius nebuvo nusiteikęs laukti naujų netikėtumų – dabar pagrindinis noras buvo išsiropšti iš vandens ir jis metėsi plaukti. Deja, prilipę čiuptuvai, nors ir nebestangrūs, priminė apie save. “Šalin, bjaurastys”, Marius dar kartą pabandė sukandęs dantis juos nurauti. Skaudėjo, bet pavyko! Tik vandeniu nusidriekė kraujo pėdsakas. “O dabar laukan iš čia, laukan!”. Keletas galingų grybšnių – ir ežerėlio kraštas pasiektas! Bet grybšnius pastebėjo ir ant kranto šokinėjantis baltus drabužius dėvintis žmogus. Kažką surikęs jis sumostagavo...
Ar jums teko girdėti, kaip išnyko drakonai? Na, žinoma. Gigantiškas meteoritas trenkėsi į Žemę maždaug prieš 65 milijonus metų ir skeveldros užstojo saulę. Jūs manote, kad esate teisūs? Neskubėkite! Tik dabar sužinosite, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Visą tą laiką drakonai buvo gyvi ir tik laukė tinkamo momento, kol kas nors juos pažadins. Šių dienų Londone dvylikametis berniukas stebi savo mamos, profesionalios konstruktorės-inžinerės organizuotus miesto kasinėjimus, kurių metu sukeltas triukšmas prikelia ugnimi alsuojantį drakoną....
Vaizdas raibuliavo. Žyniai kažką vienodo niūnuodami rišo jį prie neštuvų stulpo. Bet dabar buvo vis tiek. Gal kažkur galvos kertėje ir braižėsi mintis “ką daryti?”, bet gėralo nuodai neleido jai veržtis į paviršių. Pakėlė. Aukštai, ant šešių galingų vyrų pečių. Rankos tarsi surakintos spaudė rugiagėles. Pro šalį plaukė besidžiaugiantys ir nuobodžiaujantys veidai, turtingų durtiniai ir vargšų sermėgos. Tolumoje driekėsi laukai, stūksojo miškų sienos, o virš visos gyvenimo šventės kaitriai tvieskė pavasario saulė. Ir pajuto Marius, jog jam dabar taip lengva, taip gera, kad...
Globėjui buvo duotas eliksyras, kuris leistų mums turėti visų aukų atvaizdus. Juos būtume panaudoję, kad visi pamatytų, kokius gražius vaikus aukojate. Būtume sukėlę nepasitenkinimo jumis kampaniją, ir anksčiau ar vėliau tai būtų privertę jus atsisakyti aukojimų, nes sąjunga su mumis jums būtina. Ir Dringis tai labai gerai supranta, garbė jam. Bet tai nebūtų sukėlę karo, kuriame jums reiktų kautis visiškai vieniems, kaip galėjo nutikti dabar, jeigu ne jūsų išmintingas, nors ir jaunas valdovas. Matai, Mariau, kaip viskas sudėtinga?...
Taukštelėjo skląstis. Juokdarys atsirėmė į sieną: na ir istorijon įmaklino. Vargšės mergaitės, tikrai tą niekšą papjauti reiktų… Bet jeigu jis prasitars bus liūdna. Oi, kaip liūdna. Žinoma, jis galėjo dar kartą viską papasakoti kunigaikščiui ar Aldrikiui, o ne bandyti pats sustabdyti pasiuntinių klastą, bet valdovas vieną kartą nepatikėjo, o antrą kartą iš jo šaipytis Marius neleisdavo niekam. Tai jo užsiėmimas – šaipytis ir linksminti, bet iš jo juoktis galima tik tada, kai pats to nori. Ne, apie miegoti dabar neteks, reikia gerai apgalvoti...
Jiems išėjus iš olos, laukai jau dangstėsi prietema, tik vakaruose geso rausvi gaisai. Aplinkui tvyrojo ramybė ir tyla – lakštingalos, net ir nesant žiemos, dar nečiulbėjo, tik toli, kaimuose, suskalydavo šunes. Mieste vienas po kito žiebėsi žiburiai, dunksojo kunigaikščio pilis. “Taika ir ramybė…”, pagalvojo Fervergonas, “va ko dabar reikia šitam kraštui. Bet nelemta. Ir aš jos neatnešiau…”...
Apsiprasdami su tamsa šventikai ėmė kuistis rūbų klostėse, ieškodami skiltuvo. Marius tylomis atsistojo ten, kur prieš tai stovėjo mergina. Netrukus žynys Globėjas vis dėlto įskėlė ugnį, uždegė deglą ir Raktininkas vėl ėmėsi knebinėti spyną…
Pagaliau sunkios durys užsidarė, kaukštelėjo išorinis skląstis, sušlepsėjo nutolstantys žingsniai. Sulaukęs visiškos tylos Marius pasirėmė alkūne, atsiklojo ir apsidairė. Akys pamažu apsiprato su tamsa. Aštuonios lovos su aštuoniom nuostabiausiom merginom. Pagunda nepakeliama. Deja, reikia laukti. Ir neužmigti. Nors jis stengėsi nenuryti žynių girdomo kvaišalo, bet vis tik keletas lašų teko....
