„Abonentas“ sugrįžo
|

„Abonentas“ sugrįžo

Vos Aukščiausiasis teismas paskelbė, kad negali pasiųsti į kalėjimą „abonento” Artūro Zuoko, nes Generalinė prokuratūra nepasirūpino, kad jam būtų atimta Seimo nario teisinė neliečiamybė, ir po kelių dienų A.Zuokas sugrįžo valdyti Vilniaus. Beje, įdomi detalė, kad nors Generalinė prokuratūra pasirūpino, kad teisinė neliečiamybė būtų atimta Seimo nariams „darbiečiams” V.Uspaskich ir Gabšiui, tačiau padaryti tą pačią procedūrą A.Zuokui pamiršo. Ar tai atsitiktinis veiksmas, nors „abonento” byla tampoma po Vilniaus teismus jau daugiau nei penkerius metus, ir LL šaltinių duomenimis, kiekviename teismo hierarchijos lygyje atsakovams kainuoja šimtus tūkstančių litų. Juk ko vertas vien 1-os apylinkės teismo teisėjo Olego Zaicevo išteisinamasis nuosprendis. Dar 2005 m. teisėjas O.Zaicevas nutarė, kad visi kaltinamieji (A.Zuokas ir visi „Rubicon group” vadovai) nepadarė nusikalstamų veikų, turinčių nusikaltimų požymius. Ar generalinis prokuroras A.Valantinas toks idiotas, kad skundė Aukščiausiajam teismui A.Zuoką, tačiau pamiršo panaikinti jam teisinę neliečiamybę? Vargu bau, tuo labiau, kad iškarto po šio sprendimo Generalinė prokuratūra paskelbė, kad “A.Zuoko byloje padėtas taškas”.

Ar Abonentas žinotų, ką veikti Kaune?
|

Ar Abonentas žinotų, ką veikti Kaune?

Gera iniciatyva atėjo į laikraštį: konkursas “Idėja Kaunui”. Nuolat gausu įdomybių, siūlomų pačių miesto gyventojų. Ir paskaityt pravartu, ir pats gali prisijungti su savo “negatyvais” ir “pozityvais” (komentaruose reikalaujantys miestą aprašinėti vien pozityviai, nepagalvoja, jog taip jis amžinai ir liktų šiandieninio pozityvumo, todėl kritika konstruktyvesnė nei pagyros). Neteko girdėti, kad tokie konkursai būtų skelbiami Vilniuje, panašu, kad ten idėjas miestui sėkmingiau įgyvendina tie, kuriems tai ir priklauso, tad nėra poreikio kreiptis į visuomenę pagalbos. Bet tegu ir visuomenė pagalvoja, pilietiškumo bus daugiau, kaip ir idėjų, gal neliksiančių dūlėti ant popieriaus. Visokių idėjų Kaune pamatysi. Nuo medinės skrybėlės Kazimiero mugėje, iki pasiūlymų pirkti gatvių duobes. Gal tom skrybėlėm tas duobes uždenkim, kad gražiau atrodytų? Bet ką čia grožis, greit imsim viską deginti, net dzūkai grybų likučius čia veš, o suvalkiečiai vyšnių kauliukus. Idėja, kad bus sukūrentas visas Lapių sąvartynas, atrodo labai ambicingai, tik pats jo pergabenimas užmena mįslių. Be to, vargu ar Kaunas nesiplės šiukšliakrosnės kryptimi, jau ir taip iki pat tos vietos išsiplėtęs. Kai papūs vėjas iš ten “Urmo” bazės link, visi užuosim, kokio pobūdžio šiukšlės liepsnoja. Tikriausiai tai nebus savivaldybės posėdžių protokolai, net ir tie, kuriuose patvirtinamas Kauno šiukšlių kelias į Kauno dangų. Pati savivaldybė vėl dairosi pastato, į kurį galėtų susibėgti iš dabar užimamų pakampių.

Fluxus menininko Artūro Zuoko kūrybinės veiklos apžvalga
|

Fluxus menininko Artūro Zuoko kūrybinės veiklos apžvalga

Artūras Zuokas – 7-ame XX a. dešimtmetyje susikūrusio tarptautinio menininkų judėjimo Fluxus įdėjų propaguotojas ir tęsėjas. Menininkas savo kūryboje daug eksperimentuoja įvariomis išraiškos priemonėmis, ieško galimybių sujungti skirtingas disciplinas, siekia atsitiktinumo, nuotykio, pokšto. Menininkas savitai ir įdomiai interpretuoja vienus pagrindinių Fluxus principų atmesti heroizmą, su menu siejamą verslą, priešinimąsi komercializmui ir instituciniam menui. Savo darbuose Zuokas dažnai naudojasi ,,pasidaryk pats” (angl. d.i.y) principais. Žaismingais ir ironiškais darbais Artūras Zuokas išsiskiria iš kitų Lietuvos menininkų neįprastu vitališkumu. Jam būdingi plataus turinio daugiasluoksniški kūriniai, išsiskirantys savo forma bei santykiu su kūrinio suvokėju. Kūrėjo darbuose subtiliai nagrinėjamos visuomenei ir postmoderniam menui aktualios korupcijos, spekuliacijos, melo, žmogaus teisių, humanizmo temos. Zuokas atsakingai tiria lokalius aplinkos suvokimo procesus, universaliai vartojamus reiškinius vizualizuodamas pačia akivaizdžiausia, todėl niekuomet nematoma briauna. Savo kūrybinę veiklą menininkas pradėjo XX a. dešimtame dešimtmetyje, kartu su kolegomis iš užsienio sukūręs dvi architektūrines instaliacijas. Pirmojoje instaliacijoje ,,United Colors of Benneton” (1994 m.) ryškėja menininko aistra kinui – instaliacija įkurdinta buvusio ,,Vilniaus” kino teatro patalpose.

Kas genialiai nereikšminga ir reikšmingai svarbu?
|

Kas genialiai nereikšminga ir reikšmingai svarbu?

Turėjau kaimyną, pro kurio stogą košėsi saulutė, o jis prie kamino tvirtino TV anteną. Jo manymu, lietaus debasėlis tik retkarčiais užkliūva, o geras vaizdo ir garso signalas TV ekrane yra naudingas kasdien ir ištisą parą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 2 d. nutarė toliau plėtoti Ermitažo – Gugenheimo muziejaus projektą (“XXI amžius”, 2009 m. nr. 89). Šio projekto pleištą miestui varo A.Zuokas, G.Kirkilas ir J.Imbrasas. Už penkis milijonus dolerių Vilniaus savivaldybė iš Jono Meko įsigijo Jurgiui Mačiūnui priklausiusius “Fluxus” tipo daikčiukus, o jiems sudėti reikia muziejaus. Statyba pareikalaus 260 mln. litų. Tai kiauras stogas ir antena prie kamino – daug milijonų naujam muziejui, o kiti Vilniaus miesto reikalai teduoda kelią pretenzingoms keistenybėms. Kas yra “Fluxus” ir J.Mačiūnas? “Jurgis Mačiūnas – nereikšmingumo “(? – V.V.) genijus, savo sukurtu “Fluxus” judėjimu padaręs didžiulę įtaką šiandieninei Vakarų kultūrai (…)”, – taip kalba vienas Jono Meko atstovas (“Draugas”, 2010 m. sausio 20 d.). “Nereikšmingumo genijus”, “Fluxus” judėjimas, didžiulė įtaka šiandieninei Vakarų kultūrai… Bet mažai kas susigaudo apie nereikšmingumo genialumą, apie “Fluxus”, ir mažai kas girdėjo apie J.Mačiūną bei jo didžiulę įtaką Vakarų kultūrai. Ar tai nebus dūmais rašoma savireklama? O gal net kokios nors ligelės ženklai? Neatrodytų, kad laikas jau spaustų Vilnių statyti muziejų “nemeniškam menui”. Tokių rodinių juk visur matome, juos liečiame, paspiriame.

Ar reikalingas mums Jono Meko muziejus?
|

Ar reikalingas mums Jono Meko muziejus?

Su pono Jono Meko kūryba teko susipažinti pagal programą ,,Antiholivudinis kinas” dar mokantis kinematografijos institute Maskvoje. Sužinojau, kad J.Mekas lietuvis, o bendramoksliai klausinėjo, ar ne lietuvis ir (regis graikas) Džonas Kasavitis, nes ir tas priklausė tai pačiai draugijai. Išgaravo iš atminties tie, į mūsų saviveiklos kūrinius panašūs filmai, išliko nuotrupos apie baltaodės ir negro vestuves, daugybę svečių ir šlamštu užverstus koridorius. Vėliau sužinojau, kad J.Meko būta Vilniuje, kad čia sovietmečiu išleido savo poezijos rinktinę. Ją nusipirkau, tačiau pelnytai greit pamiršau. Tik kai išleidęs keletą pašto vokų su minimo dailininko atvarzdu, pradėjau domėtis J.Meko ,,kūryba” ir pačiu asmeniu, aptikau įdomių faktų. Kodėl jis apsigyveno Niujorke, o ne Čikagoje, kur didelė, tautiškai susipratusi lietuvių bendruomenė? Pasirodo, tipiškam kosmopolitui, globalizmo gynėjui, besipriešinančiam bet kokiems Lietuvos laisvės siekiams, atsisakiusiam dalyvauti užsienio lietuvių Lietuvos laisvinimo veikloje, Čikaga netiko. Tapo suprantama ir anuometinės komunistinės Lietuvos valdžios meilė poetui, kad net jo poeziją išleido LTSR leidykla. Paaiškėjo ir dar daugiau. ,,Karjerą” J.Mekas pradėjo Niujorke į jį panašių draugų kompanijoje kaip ,,Kmo filmų gamintojų kooperatyvas” steigėjas, vėliau kooperatyvas keitė pavadinimus į ,,Naujos bangos kinas” ar dar kitokius, žiūrint kiek kartų jį suimdavo už pornografinių filmų gamybą.

|

Guggenheimo muziejus

Skaitau vakar apie Gugenheimo muziejų delfyje ir negaliu patikėti savo akimis, kas apie tai rašoma. Tiesa, panašią informaciją prieš keletą savaičių jau buvo spėjusi pateikti LTV laida, nepamenu tik tiksliai kuri, ar „Redakcija“ ar „Teisė žinoti“. Esmė ta, kad šis modernaus meno muziejaus projektas gali tapti šalies didžiausiu pinigų plovimo planu. Tačiau ar nenuostabu, kai tarp iniciatorių yra visais įmonomais neigiamais būdais išgarsėjęs Artūras Zuokas. Negi gali staiga imti žmogus ir pasikeisti ir pradėti nei iš šio nei iš to rūpintis Vilniaus miesto kultūros politikos gerinimu? Akivaizdu, kad žmogus tobulėja ir siekia vis didesnių dalykų, tačiau tokie žmonės tobulėja savo srityje, nešvarioje srityje. Todėl pagrįstai ir kyla tokie įtarimai. Pilnas projekto pavadinimas yra toks – “Hermitage/Guggenheim Vilnius”(HG). Atrodo, kad visai netyčia čia atsidūrė ir vienas lietuviškas žodis. Tai daugiafunkcis kultūros centras – Jono Meko vizualiųjų menų galerija ir muziejus, plius rusų Ermitažo ir Amerikos Guggenheimo muziejų lydynys vienoje vietoje. Ar gali meno specialistai nekalbant apie eilinius žmones atsakyti į klausimą, kokia gali būti tokio muziejaus koncepcija, jeigu joje jungiami itin skirtingi estetine, finansine, ideologine ir laiko prasme skirtingi menininiai dariniai. Aš tai pavadinčiau kultūros trigalviu slibinu. Nes iš visų pusių šis projektas primena „Leo LT“ kūrimąsi. Pinigų „išgryninimo“ laikotarpis muziejaus pavidalu puikiai sutampa su šalies ekonominiu nuosmukiu.

|

Šokis aplink Gugenheimo projektą

Gruodžio 2 dieną Vilniaus miesto savivaldybės taryba po pateikimo pritarė siūlymui toliau plėtoti Ermitažo-Gugenheimo muziejaus projektą. Sostinės politikai palaimino idėją, kuria siūloma pritarti anksčiau atliktai šio objekto galimybių studijai ir pavesti specialiai savivaldybės darbo grupei koordinuoti ir kontroliuoti projekto įgyvendinimą. Jono Meko vizualiųjų menų centras turėtų vykdyti projekto užsakovo funkcijas. Užėjo už varčios ir vėl iš pradžios… Jau ketvirtas Vilniaus meras šokdina savivaldybės komandą aplink Lietuvos kultūrai ir Vilniaus architektūrai svetimkūnio – Gugenheimo – projektą. Už 5 mln. JAV dolerių Vilniaus savivaldybė yra įsigijusi visą Jono Mačiūno, prilygstančią kosmopolitiniams pokštams, kolekciją – 2600 eksponatų. Tie darbai esą skirti „Film-Makers Cinematheque“, „Film Cuture“ žurnalui. Muziejaus statyba turėtų pareikalauti 260 mln. litų. Be viešojo konkurso, nedalyvaujant Lietuvos architektams, išskyrus „žinovus“ G. Kirkilą ir J. Imbrasą, nuspręsta, kad geriausią projektą Gugenheimo muziejui Vilniuje pateikė irakiečių kilmės architektė Zaha Hadid. Kiek kainavo merijos klerkų kelionės po užsienius, konkursas bei premijos dalyviams, projekto stūmėjas Artūras Zuokas nutylėjo. Ką bendra su tautine kultūra turi Gugenheimo muziejus ir jame numatomi demonstruoti FLUXUS kūriniai? Tik tiek, kad tokio tipo pokštų autoriai yra lietuvių kilmės Jurgis Mačiūnas ir Jonas Mekas.

|

Atviras laiškas dėl Guggenheimo muziejaus filialo Vilniuje

Prieš kurį laiką buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas sukvietė menininkus, kultūrininkus į Vilniaus miesto rotušę ir pristatė Guggenheimo muziejaus filialo Vilniuje idėją. Tada vykusiose diskusijose menininkai nepritarė šio muziejaus statybos planams, ypač kai išgirdo iš buvusio mero, kad muziejus bus statomas iš miesto ir valstybės biudžeto lėšų ir gali kainuoti apie 300 milijonų. Susitikime dalyvavęs dailininkas Kazimieras Varnelis tada pasakė, kad jo, penkiasdešimt metų gyvenusio Amerikoje, paveikslas eksponuojamas Guggenheimo muziejuje, tačiau jis yra įsitikinęs, kad tokio muziejaus Lietuvai nereikia. Vilniuje daug kraujuojančių nacionalinio meno žaizdų, kuriomis pirmiausia reikia susirūpinti. Dauguma susitikime dalyvavusių ir kalbėjusių menininkų nepritarė Guggenheimo muziejaus statybai, tačiau buvęs meras tai nutyli. Vykdoma nuosekli ir agresyvi Guggenheimo muziejaus Vilniuje reklamos kampanija. Neseniai atidarytas Jono Meko vizualiųjų menų centras (Guggenheimo muziejaus ekspozicijos lietuviškoji dalis), įruošta ekspozicija, kainavusi 200 tūkst. litų. Žiniasklaidoje rašoma, kad Fluxus judėjimo narys Jonas Mekas pardavė savo kolekciją už 5 milijonus eurų. Ši suma buvo sumokėta iš Vilniaus miesto biudžeto. Visuomenei neatskleista, kas tie ekspertai, kurie nusprendė miesto lėšas išleisti specifinio skonio meno vartotojų poreikiams tenkinti, o ne apgailėtinos būklės Vilniaus darželių, mokyklų renovavimui, naujų mokyklų statymui.

Abonentinė Lietuva per prievartą
|

Abonentinė Lietuva per prievartą

Pirmą kartą prievartos gaida nuskambėjo pernai iš premjero lūpų, kai komentavo daugiabučių namų prievartinės renovacijos planus. Atseit, tie, kurie ignoruoja renovaciją, turės mokėti už šildymą pagal didesnį tarifą. Atrodo, tokių patyčių rezultatus jau turim ir ypač įsitikinom iš šildymo sąskaitų už sausio mėn. Manau, kad didžiąją pabrangimo dalį galima priskirti valdžios politikai. Nes tuo atsainumu atleido šilumos tiekėjus ir kartu Valstybinę kainų komisiją nuo baimių daugiau pasipelnyti. Savivaldybės neturi jokios įtakos tam procesui, apart lengviausios pareigos – pritarti vagių ir plėšikų klanui. Melu ir veidmainyste kvepia kiti klano gundymai. Atseit, pagal naują Aplinkos ministerijos parengtą tvarką, kredito ir šilumos kaina neviršys dabartinių sumų, sumokamų už šildymą. Pusė tiesos blogiau už melą. Turint galvoje, kad už šilumą mokame 5-6 mėn., o kreditą visus metus, visus 25 metus. Negaliu suprasti, kas trukdo sakyti visą tiesą: žmogau, tokia paslauga neatsipirks ir po 40 metų, tačiau būtina. Ar tau kada nors atsipirko batai ar rankinė, ar koks surūdijusių vamzdžių ar supuvusios santechnikos keitimas. Valstybė nevaldoma..Valstybės niekas nenori valdyti, o ūkio reguliuoti. Tai tik dabar pastebėjo Bronislovas Lubys. Tai vyksta jau seniai. Pozicija ir opozicija rungiasi tik dėl turto išpardavimo – kas pigiau, arba veltui. Kur tos investicijos? „Dalkia“ neinvestavo nei lito. Šimtai milijonų, atseit investicijos, sukauptos iš šilumos tarifų.

|

Trys požiūriai į Gugenheimo muziejų

Jonas Mekas: Jeigu Gugenheimo projektas pasidarys realybe, manau, Lietuvai tai bus labai didelis laimėjimas. Numatomos dvi funkcijos, kurias šitas muziejus-centras turės: Lietuva pamatys daugiau, kas dedasi pasauliniuose menuose. Arba dėjosi… Ir iš kitos pusės – per tą centrą, per Gugenheimą, ir Lietuvos menininkai bus pristatyti pasauliui. Dabar jei kokioje galerijoje ar muziejuje dabartiniai Lietuvos menininkai, skulptoriai ir rodomi – Vakarai važiuos čia pažiūrėt nebent Čiurlionio. Bet neis pažiūrėt kitų, nes jiems tai nelabai svarbu. Bet jeigu bus Gugenheimo muziejus, tai jie eis ir matys. Lietuvos menininkams atsidarys langas į pasaulį per šį Gugenheimo muziejų. Manyti, kad tai klaida, yra tiesiog absurdas. Kažkoks žurnalistas priėjo prie manęs Turino mugėje ir sako: „Ką tu manai, ar mums, Lietuvai, reikia dalyvaut šitokioje mugėje? Čia toli, Italija, kodėl mes…“ Ir jis, matyt, reprezentavo kažkokius žmones Lietuvoje, kurie irgi mano, kad nereikia dalyvauti pasaulinėse ar Europos knygų mugėse. Vis norime sėdėti sau kaimely, mums nereikia tų kitų, mes geriausi, mes gražiausi, mūsų menas, mes geri, mes dideli, o kam mums reikia tų visokių… Jeigu jie nemato šitų dalykų prasmės, tai kuo greičiau jie išmirs, tuo geriau bus Lietuvai. Ačiū tau, mirtie. Išpjauk su dalgiu visus akademikus, visus taip primityviai (ne kaimietiškai, nes ir aš esu iš kaimelio), taip kaimelietiškai mąstančius žmones. Miesčioniškai mąstančius…