Žmogus kariamas nepripranta – apie buhalterinę apskaitą patentininkams
Nuo 2002 metų birželio 1 dienos įsigaliojo nauja buhalterinės apskaitos tvarka privalomuosius patentus įsigijusiems asmenims. Finansų ministerijos atstovai ir verslininkai patentininkai jau seniai svarstė tai, kokius reikalavimus nustatyti patentus įsigijusiems asmenims supaprastintai buhalterinei apskaitai tvarkyti. Atrodytų, patvirtinta tvarka kompromisinė ir turėtų tenkinti abi puses. Tačiau praėjus dešimčiai dienų smulkiausieji verslininkai susirinko išreikšti savo nepasitenkinimo piketuodami prie Seimo. Tarp reiškiamų priekaištų – ir nauja biurokratinė privaloma buhalterinė apskaita.
Kokią apskaitą turi tvarkyti patentininkas?
Vadovaujantis patvirtintu nutarimu iš patentininko reikalaujama:
inventorizuoti prekių likučius, sudaryti nustatytos formos inventorizavimo aktą ir jį pateikti mokesčių inspekcijai, jei asmuo turi patentą prekybai;
kasdien pildyti piniginių įplaukų ir išlaidų apskaitos žurnalą, kuris turi būti sunumeruotas, įregistruotas ir užantspauduotas;
išrašyti prekių ir paslaugų pirkimo–pardavimo kvitus pirkėjo pageidavimu, o jei pirkėjas – kitas patentininkas, tai daryti privalu ir be pirkėjo pageidavimo. Pastarieji kvitai privalo turėti nustatytus rekvizitus, kurie yra gana išsamūs ir detalūs;
pateikti pusmetines pajamų deklaracijas.
Nors tai ir supaprastinta apskaitos tvarka, palyginti su taikoma įmonėms, jos reikalavimai yra nemaži, ypač įvertinant tai, kad patentininkas yra ne buhalteris, o kirpėjas, vertėjas, pardavėjas, batsiuvys ir t.t. Apskaitos vedimas jam – ne pagrindinis užsiėmimas. Šioje srityje jis neturi žinių, patirties, įgūdžių, galiausiai jis tam neturi laiko, nes savo laiką skiria darbui.
Kam reikėjo apskaitos?
Dažnai teigiama, kad nustatytoji apskaitos patentininkams tvarka bus naudinga patiems patentininkams, leis jiems geriau žinoti savo finansinę padėtį. Tačiau jei šis argumentas būtų teisingas, tai verslininkui nereikėtų jokių privalomų reikalavimų, savo pinigėlius jis susiskaičiuotų pats – nebūtinai sunumeruotame ir antspauduotame žurnale. Akivaizdu, kad nustatytoji tvarka patiems patentininkams reikš tik papildomas laiko sąnaudas (o laikas jam – pinigai, nes kiekviena valanda skirta popieriams pildyti yra valanda, neskirta batams taisyti, plaukams kirpti, tekstams versti ar pan.). Privaloma apskaita – tai ir rizika padaryti klaidas, už kurias gali būti pritaikytos gana didelės baudos, nes aplaidus buhalterinės paskaitos tvarkymas – rimtas administracinis nusižengimas, o pajamų „nuslėpimas“, pamiršus įrašyti kokias nors gautas pajamas – piktybinis mokesčių teisės pažeidimas. Taigi, patentininkams tokios apskaitos nereikėjo.
Grindžiant būtinybę griežtinti patentininkų apskaitą teigiama, kad tai reikalinga mokesčiams apskaičiuoti. Vėlgi su šiuo argumentu sunku sutikti. Juk patentas – tai ypatinga pajamų mokesčio sumokėjimo forma, kai mokestis mokamas absoliučia suma iš anksto, jo dydis nepriklauso nuo gautų pajamų ir išlaidų. Tai nėra tipiškas pajamų (pelno) mokestis, kai pajamų ir išlaidų fiksavimas yra būtinas, siekiant nustatyti apmokestinimo bazę ir nuo jos apskaičiuoti procentą pajamų mokesčio. Patento privalumas ir buvo tas, kad, „išsipirkus“ nuo pajamų mokesčio vienu ypu, avansu, vėliau nebereikia sukti galvos, kiek mokėti, kaip apskaičiuoti pajamų mokestį ir pan. Tuo tarpu privalomos apskaitos įvedimas šį patento pranašumą panaikina. Dažnai girdint nepasitenkinimą dėl patentus įsigijusių asmenų veiklos neskaidrumo, aplanko mintis, kad galbūt tai ir yra valdžios surastas būdas de facto išgyvendinti patentus, nekeičiant juos nustačiusių teisės aktų.
Argumentas, kad pajamų fiksavimas padės nustatyti, kad asmuo jau peržengė pajamų sumą, virš kurios turi registruotis PVM mokėtoju, taip pat nėra įtikinantis. Juk PVM mokėtoju gali tapti ne tik patentą įsigijęs asmuo, o ir bet kuris asmuo, kurio tam tikros pajamos viršija nustatytą 100 tūkst. litų sumą. Vadovaujantis šia logika, privalomą pajamų apskaitą turėtų vesti kiekvienas Lietuvos gyventojas, o tai apskritai būtų netoleruotinas biurokratijos įsigalėjimas.
Apibendrinimai
Analizuojant patentininkams nustatytos apskaitos prasmę, vis labiau ryškėja jos ydingumas. Juk net jei tokia tvarka ir leistų užfiksuoti vieną kitą pažeidimą (ko gero, dažniausiai dėl nustatytosios tvarkos reikalavimų pažeidimų, o ne dėl mokesčių vengimo), tai toks administravimas būtų itin brangus ir neefektyvus fiskaline prasme. Negana to, šioji tvarka gali į šešėlį stumti ir tuos sau darbo vietą susikūrusius žmones, kurie šiandien sumoka patentą, sveikatos draudimo įmokas bei įmokas valstybiniam socialiniam draudimui. Jei asmuo neprisiims rizikos būti šešėlyje, gali nutikti dar blogesnė valstybės finansų politikos požiūriu padėtis – toks asmuo taps valstybinių pašalpų vartotoju. Taigi iš akivaizdaus finansinio pliuso biudžetui – akivaizdus minusas. Ir žmogui blogai, ir valstybei blogai, ir politinių dividendų nėra, nes tai nepopuliarus sprendimas. Ar tik nebus taip, kad visas šitas „vėjas“ kilo ne dėl visų patentininkų, o tik dėl tų, kurie įsigiję prekybos patentus ir sukuria „nelygias“ konkurencijos sąlygas kitiems prekybininkams? Ne vieta ginčytis dėl tokių ketinimų pagrįstumo. Tačiau jei tai iš tikrųjų buvo pagrindinis motyvas, tuomet toks sprendimas yra dar ydingesnis. Jis panaikina galimybę fiksuoti priežasties ir pasekmės sąryšį. Ir jei kada nors patentai prekybai būtų panaikinti (o tokių siūlymų esama), privaloma buhalterinė apskaita visiems kitiems liktų kaip priminimas apie gyvenimą kreivų veidrodžių karalystėje.
