Pensijų Sistemos Krachas?

Dabartinėje visuomenėje pensijos atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Žmogus dirba, išdirba 30 metų, sulaukia pensinio amžiaus ir išeina į užtarnautą poilsį, nesibaimindamas, nes gaus valstybės pensiją. Visgi, yra nemažai prielaidų, kad tokie užtikrintumo laikai gali ateiti į pabaigą, ir tam pagrindo tikrai yra.

Vakarų civilizacija, skirtingai nei Rytai, neturi populiacijos didėjimo problemos. Tai lemia didesnės apsisaugojimo galimybės, taip pat abortai (ir tai, kad jie Vakaruose nėra tokie smerktini, skirtingai nei Rytuose), taip pat Vakarų kultūra (nėra tokio papročio turėti daug vaikų) bei, žinoma, ekonominė situacija (į vaikus nėra žiūrima kaip į tėvų išlaikytojus, bent jau JAV, Kanadoje ir Vakarų Europoje). Visgi Vakarai, skiringai nuo Rytų, turi kitą problemą. Galima sakyti, priešingą. Ta problema yra geriau žinoma populiacijos senėjimo pavadinimu.

Dabar pasaulyje labiausiai dominuoja einamojo finansavimo (angliškai – „Pay-as-you-go”) pensijų mokėjimo principas. Tai reiškia, jog pensijos yra mokamos iš valstybės biudžeto (arba atskiro tam tikros institucijos, atskaitingos vyriausybei, nuosavo biudžeto, kuris surenkamas iš mokesčių, pavyzdžiui, sodra). Įvairios pensinės reformos, kurios skatino didinti pensijas ir kitas socialinės apsaugos sritis, tapo labai populiarios po Antrojo Pasaulinio, tiksliau maždaug 6 dešimtmetyje. Buvo priiminėjami įvairūs įstatymai, įvairūs pakeitimai, buvo suteikinėjamos įvairios garantijos ir privilegijos pensinį amžių sulaukusiems žmonėms. Tiesa, tokios iniciatyvos savo prigimtimi tikrai nėra blogai. Tai yra labai pagirtina, nes iki pat industralizacijos amžiaus (19-ojo amžiaus), senyvo amžiaus žmonės buvo priversti pasitikėti savo atžalomis, kad šie juos išlaikys. Dabar senyviems žmonėms nebūtina vien tik pasikliauti savo atžalomis.

Tam, kad užtikrinti tokį pensijų mokėjimo stabilumą, reikia keleto dalykų, iš kurių svarbiausias yra nulatinės ir pastovios pajamos. Būtent jos ir sukelia daugiausia problemų, nes Vakarų pasaulyje dirbančių žmonių mažėja.

Dirbančių žmonių skaičiaus mažėjimo problema būdinga nemažai išsivysčiusių valstybių (pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Italija, Vokietija ir kitos), kurios yra susidūrusios su tokiu reiškiniu, vadinamu „kūdikių bumu”. Tai vyko po Antro Pasaulinio karo, tiksliau, tarp 1946-ųjų ir 1964-ųjų metų, kuomet gimstamumo padidėjimas buvo didžiausias. Kiekvienas kūdikis, gimęs išsivysčiusioje šalyje tuo laikotarpiu yra laikomas kūdikių bumo kartos atstovu. Ilgus metus tas didelis skaičius jaunų žmonių padėjo ekonomikos augimui ir stabilumui užtikrinti, tačiau dabar jau ateina laikas, kai tie žmonės pradės eiti į užtarnautą poilsį, pradės išeidinėti į pensijas. Tarkim, žmogus, gimęs 1946 metais. Jeigu tai moteris, tai ji Lietuvoje į pensiją įšeitų lygiai po 60 metų, tai yra 2006 metais. Nuo to laikotarpio jau nebe ji padėtų išlaikyti valstybę, tačiau jau jai pačiai valstybė būtų įsipareigojusi mokėti pensiją. Tiesa, kitos šalys, kuriose buvo tas kūdikių bumas, neišleidžia į pensiją taip anksti, kaip tai daro Lietuva. Kūdikių bumo kartos atstovai išeidinėti į pensiją pradės nuo maždaug 2011 metų (kai kur šiek tiek anksčiau, kai kurie – vėliau). Nuo tada valstybės susidurs su didelėmis problemomis socialinės apsaugos srityje. Kaip tas kūdikių bumas radikaliai pakeitė situaciją? Šiek tiek faktų: Jungtinėse Amerikos Valstijoje 1950-aisiais vienam pensininkui teko 16 paprastų darbininkų. Tai yra, paprastų darbininkų buvo 16 kartų daugiau, nei pensininkų, todėl 1 pensininką išlaikyti turėjo 16 darbininkų. Dabar šis skaičius yra atitinkamai 1 ir 3,2. Dabar JAV 1 pensininką išlaiko 3,2 darbininkai… Manau, situacija aiški, ar ne?

Visgi, kūdikių bumo atstovų reiškinys nėra vienintelė problema Vakarų pasauliui. Kita ne ką mažesnė problema yra populiacijos senėjimas. Kalbant labai apibendrintai, Vakaruose valstybėse (išskyrus JAV, ten taip pat didelė imigracija) žmonių miršta daugiau, nei gimsta. Su šia problema, skirtingai nei su prieš tai minėta kūdikių bumo atstovų, susiduria ir Vidurio ir Rytų Europos šalys (tarp jų ir Lietuva), taip pat ir Rusija. Tam, kad populiacijos prieaugis nebūtų minusinis, t.y., kad jis būtų 0%, reikia, kad kiekviena pora turėtų bent po 2 vaikus. Kitaip tariant – 2 vaikai kiekvienai Merginai. Tiksliau, šiek tiek daugiau, nei 2 vaikai. 2,1 vaiko, nes tos Merginos turi „atsigriebti” už tas, kurios vaisingo amžiaus, deja, nesulaukė… Na, žinoma, niekas negali turėti 2,1 vaiko. Tai yra statistinis skaičius, kuris reiškia, kad iš 10 Merginų, 9 turės turėti 2 vaikus, o 1 – 3. Gautųsi 21 vaikas dešimčiai Merginų. Lietuvoje šis skaičius yra kur kas mažesnis. 1,23 kūdikio vienai Merginai. 0,87 kūdikio mažiau, nei būtina vien tam, kad populiacija bent nebenemažėtų… Kad maždaug suprastumėte, ką šie skaičiai reiškia, vėlgi šiek tiek faktų. Dabar Europos Sąjungoje vieną pensininką vidutiniškai išlaiko 2,6 darbinminko (skaičius dar mažesnis, nei JAV), tačiau jau iki 2040 metų tas skaičius nuo 2,6 nukris iki 1,4…

Visgi, mažas gimstamumas tėra tik viena senėjančios populiacijos medalio pusė. Tuo pat metu, kai mažėja gimstamumas, įvairios naujausios technologijos, medicininiai atradimai, vaistai ir sveikatos apsauga didina vidutinę gyvenimo trukmę, ir didina ją labai greitai. Štai Jungtinėje Karalystėje tuo laikotarpiu, kai buvo imta kurti socialinę apsaugą (apie 1900-uosius metus), vidutinė gyvenimo trukmė buvo 47 metai. Dabar – jau 77 metai. Panašiai ir daugelyje kitų Vakarų valstybių, apie kurias eina kalba.

Viską sudėjus į vieną vietą, manau Jūs puikiai suprantat, kokia Vakaruose yra situacija su socialine apsauga. Jei tokia tendencija išliks, tada tokia socialinė apsauga, tokios pensijos, kokias mes jas žinome dabar, greičiausiai nebeliks, ir yra pranašaujama, kad nebeliks ganėtinai greitai. Yra teigiama, kad tie kūdikių bumo atstovai bus paskutiniai pensininkai tos gausiosios pensijos, kokią ją žinome dabar. Tap pat teigiama, jog pensijų sistema galutinai sužlugs iki 2030-ųjų metų. Situacija tikrai optimizmo nesuteikia. Tačiau ką daryti?

Atsakymas: taupyti. Negalima pasikliauti vien valstybe savo išlaikymui, kai būsite senas. Prognozės toli gražu nėra džiuginančios.

Tam, kad išėjus į pensiją gyvenimo kokybė nesuprastėtų, pajamos turi būti bent ¾ buvusio atlyginimo. Na, tarkim, jei prieš įšeidamas į pensiją tavo atlyginimas buvo 2000 eurų, tai reiškia, kad tu privalai būti apsirūpinęs taip, kad tavo pajamos, išėjus į pensiją, būtų ne mažesnės, nei 1500 eurų. Manau, sutiksite, kad iššūkis nemenkas. Kaip taupyti?

Taupymas – subtilus dalykas. Manau, tikrai kiekvienas iš Jūsų žino, kaip taupyti, kaip neišleisti visų pinigų. Atrodo, kiekvienais metais atsidėti po kokį 1000 eurų, ir viskas bus gerai. Visgi, to neužtenka… ir tam yra kelios priežastys.

Pirmiausia, norint taupyti efektyviausiai, negalima slėpti pinigų į kojines. Taip pinigai nukentės nuo infliacijos (apie ją šiek tiek vėliau). Norint taupyti efektyviausiai, BŪTINA investuoti. Investuoti galima įvairiais būdais. Yra įvairūs investavimo metodai, kurie skiriasi. Pagrindiniai investavimo metodų skirtumai yra pavojingumo lygis ir procentų dydis. Saugiausia investuoti yra į valstybės obligacijas. Be jų dar yra ir bankai, kurie taip pat yra pakankamai saugūs, ypač dar ir dėlto, jog indėlius galima ir apsidrausti.

Yra dar vienas dalykas, kuris yra labai, labai svarbus taupant pinigus. Kaip ir galėjote nuspėti, tai – infliacija, kuri, kad ir kaip valstybės besistengtų, vistik išliks ir niekur nedings… Infliacija būtent ir yra tas didžiiausias indėlių priešas, per ilgą laiką labai gerai apkarpantis juos net ir su palūkanomis. Ar Jūs prisimenate dvigubėjamąjį laiką, apie kurį buvo kalbama straipsnyje „Aritmetika, Populiacija ir Energija”, daugiausia to straipsnio pirmojoje dalyje? Tai yra laikas, per kurį objekto vertė padidėja daugiau, nei 100%. Jis apskaičiuojamas skaičių 70 (kai kur teigiama, kad 72) dalijant iš pastovaus augimo procento. Prieš krizę vidutinė infliacija Vakarų Europoje buvo 3%. Aš imsiu 4 procentus, dramatiškumui pakelti. Jei per tą laiką, kai Jūs taupote pensijai, tarkim, kokius 36 metus, kiekvienais metais infliacija buvo 4 procentai, tai vidutiniškai kainos padvigubėdavo per 18 metų (72 (ne 70 kad būtų lengviau skaičiuoti) : 4 = 18 ). Per tuos mūsų pavyzdžio taupomuosius 36 metus buvo 2 dvigubėjamieji laikai, vadinasi tai, kas kainavo 100 eurų prieš 36 metus, po jų kainuos 400 eurų… Manau, čia situacija vėlgi yra aiški ir pripažinkime, optimizmo tai TIKRAI nekelia…

Na, tai ką gi mes turime? Turime pensijų sistemos krachą per artimiausius 2, geriausiu atveju – 3 dešimtmečius. Turime infliaciją, kuri per 36 metus gali nuvertinti mūsų pinigus 4 kartus ir turime ateitį, kuri yra kaip niekad miglota. Situacija, atrodo, yra be išeities…

Visgi, išeitis yra pasiūlyta. Tam, kad palengvint savo dalią, reikia imtis abiejų. Pensijų sistemos, kurią žinome ir įsivaizduojame dabar, nebeliks. Visgi, tikrai liks kažkokia socialinė apsauga, tačiau ji bus kur kas mažiau dosni, nei ji yra dabar, nėra manoma, kad jos užteks patogiam gyvenimui. Štai čia santaupos ir protingos investicijos, kad ir kokios apmažėjusios jos bebūtų, ir suvaidins lemiamą vaidmenį.

Yra pasiūlytas taupymo modelis, kuris yra gan optimalus ir nereikalauja didelių pastangų. Jis tikrai nėra kažkas stebuklingo, labai lengvai išmąstomas ir paprastai, visgi nematau reikalo jo nepaminėt… Jis bus aprašytas punktais:

1. Užsidirbti santaupų. (santaupų taupymo trukmė – 1 metai). (jei santaupų turima, iškart keliaujama į antrą punktą)
2. Padėti santaupas į banką už didžiausias siūlomas palūkanas vieniems metams.
3. Per tuos metus, kai banke kaupiasi pinigai, taupymą tęsti toliau.
4. Po metų, kai santaupos + palūkanos bus laisvos, 1-ų metų santaupas + palūkanas, bei 2-ų metų santaupas, tas, kurios buvo kaupiamos tuo metu, kai kitos santaupos buvo banke, vėl padėti į banką, kuris siūlo didžiausias palūkanas.

Ir taip toliau ir taip toliau ir taip toliau. Nieko stebuklingo, ar ne? Visgi, tai pakankamai efektyvus taupymo metodas.

Kad ir kaip ten bebūtų, kam jau kam tikrai ne man Jus mokyti, kaip taupyti, ar dar daugiau – aiškinti, kaip reikia gyventi. Aš esu įsitikinęs, kad Jūs surasite savo taupymo būdą ir suprasite ne per vėlai, kad taupyti REIKIA. Linkiu Jums sekmės ir išlaikyti galvą ant pečių. Sekmės darant svarbius gyvenimo sprendimus. Gyvenkim savo galva.

Keletas įdomybių.

Štai čia – gyvenimo trukmės kalkuliatorius. Tik įdomumo dėlei. Yra nemažai klausimų, į kuriuos atsakius jis pateiks… iki kiek Jūs guvensit. Registruotis nereikia, nors taip ir atrodo. Į laukelius galima parašyti bet ką (išskyrus gimimo datą, žinoma), ir Jūs galėsite pasiekti patį skaičiuotuvą.
http://calculator.livingto100.com/calcul ator

O čia Jūs galite paskaičiuoti tai, kaip augs Jūsų indėliai, galima paprognozuoti ar net… Pažaisti, jei nėra ką veikti.
http://moneycentral.msn.com/pers…me.as px#Results

Na žinoma, tais skaičiuotuvais negali būti tikima 100 procentų. Vargu, ar 50 procentų. Visgi, tai yra neblogas būdas bent jau pabandyti paplanuoti.