Pensijų reforma. Ką rengiamasi reformuoti?

Apie pensijų reformą buvo tiek kalbėta ir tiek žadėta ją pradėti, kad visai nenuostabu, jog kai kas net užmiršo, ką ir kodėl buvo rengiamasi reformuoti.

Primenu, kad dabartinė einamosiomis įmokomis finansuojama valstybinė privalomojo socialinio draudimo sistema yra finansiškai negyvybinga, nes „Sodros“ įmokos yra didelės, o išmokos santykinai mažos, ir šis santykis blogėja dėl Lietuvos demografinės padėties, be to, „Sodra“ yra perskirstanti sistema, todėl egzistuoja nuolatinė rizika, jog politiniais sprendimais didinant išmokas bus sugriautas sistemos finansų balansas. Kadangi ši sistema finansiškai negyvybinga, žmonės nemato paskatų joje dalyvauti ir stengiasi jos vengti. Tai ne tik blogina „Sodros“ biudžeto padėtį, bet ir demoralizuoja visuomenę – žmonės privalo mokėti įmokas sistemai, kuri jiems neduoda patenkinamos grąžos.

Tokia situacija susiklostė toli gražu ne tik Lietuvoje. Einamosiomis įmokomis finansuojamos pensijų sistemos yra problema visoms jas turinčioms šalims. Netgi „Sodros“ tipo pensijų sistemos pradininkė Vokietija po ilgų debatų nutarė šią sistemą susiaurinti, įvedant privalomąjį kaupimą. Nors socialinė sfera iki šiol nebuvo reglamentuojama ES lygiu, šiuo metu jau iškeltos iniciatyvos parengti ES teisės aktus, apibrėžiančius pagrindinius pensijų sistemų principus. Nenuostabu – Europoje visuomenė sensta ir pensijų finansavimas einamosiomis įmokomis tampa vis didesne našta įmonių konkurencingumui pasaulio rinkose. Pavyzdžiui, JAV, turėdamos didesnį (nors pačių amerikiečių vertinimais, nepakankamą) privačių pensijų svorį, ir čia mina Europai ant kulnų.

Kaip čia padarius, kad nieko nedarius

Šio pasaulinio vyksmo periferijoje – Lietuvoje – drįstu teigti, pensijų problemos mastas dar nėra suvoktas. Arba, (kas galėtų paneigti?) kol kas geriau suvokiami sunkumai, kuriuos reikės įveikti darant pensijų reformą. Tiesa, bet kokiai reformai reikia darbo: idėjų, žmonių ir pinigų – juk reikia pakeisti tai, kas įprasta. Kiekvienoje sistemoje, nepriklausomai nuo jos naudingumo visuomenei, yra žmonių, kuriems joje gyventi gerai ir kurie keisti ir keistis visiškai nenusiteikę. Kuo reformuojama sritis sudėtingesnė ir platesnė, tuo sunkiau sklandžiai pereiti iš senosios į naująją – juo labiau kad nei išeiti iš dabartinės socialinio draudimo sistemos, nei likti joje be nuostolių neįmanoma. Kuo sritis artimesnė žmonėms, tuo didesnis jų susidomėjimas ir tuo daugiau reikia skirti dėmesio žmonėms išaiškinti pakeitimų esmę. Žmogiškai suprantama, kad reformatorių dalia nėra labai viliojanti. Tačiau, koks tada yra politikų darbas, jei ne kurti/keisti teisinę aplinką taip, kad žmonės joje galėtų veikti sėkmingai šiandien, ryt ir po daugelio metų?

Ne taip seniai visos politinės partijos viešai reiškė pritarimą pensijų reformai. Tai kokiai reformai jie tada sakė pritarią, jei Baltojoje knygoje ji buvo aprašyta konkrečiai – dalį dabartinės „Sodros“ įmokos nukreipti į asmenines apdraustųjų sąskaitas privačiuose pensijų fonduose ir taip sustiprinti pensijų sistemos gyvybingumą, sumažinti perskirstymą, padidinti žmonių motyvaciją joje dalyvauti.

Šiandieninis socialdemokratų teiginys, kad reformą reikia pradėti nuo savanoriško kaupimo, tolygus teiginiui, kad savo pinigus, kurie lieka sumokėjus mokesčius ir „Sodros“ įmokas, žmonėms leidžiama ne tik išleisti, bet ir (!) pataupyti senatvei… Tai yra, apie jokią reformą čia nekalbama. Tik eilinį kartą politikai nurodo, kur žmonės turėtų leisti savo pinigus. Tikroji reformos poreikio kaltininkė „Sodra“ liktų kaip likusi – su nuolat didėjančia našta darbo rinkai, grėsme valstybės finansams ir žmonių supratimo apie draudimą drumstimu.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), jau seniai raginantis įsileisti į socialinę sferą nors truputį rinkos ir taip įpūsti jai gyvybės, o būsimiems Lietuvos mokesčių mokėtojams vilties, pilnai suvokia, kad ši reforma yra sudėtinga ir kad jai atlikti reikalingas ir maksimaliai teisingas modelis, ir kruopščiai parengta vykdymo programa, ir daug informacijos žmonėms, ir politinis tęstinumas. Šiandien stringama pirmame žingsnyje – atmetamas pats modelis.

Per prievartą efektyvus nebūsi

Pagrindinė siūlomos reformos bėda ta, kad žmonės vis tiek privalės dalyvauti valstybės pensijų sistemoje, t.y. jie negalės apsispręsti, ar mokėti įmokas, ar, tarkim, kaupti auksą sandėliuke, laikyti indėlius banke, įsigyti nekilnojamą turtą ar tiesiog naudoti pinigus dabar būsimų pajamų sąskaita. Kadangi manoma, kad žmones reikia versti rūpintis savo senatve ir kad tai daryti jie turi būtinai valstybės pensijų sistemoje, vienintelis įmanomas pasirinkimas belieka pačios pensijų sistemos ribose. Šiandien joje nėra jokio pasirinkimo: visi privalo mokėti socialinio draudimo įmokas „Sodrai“. Pagal siūlomą reformos modelį, daliai žmonių (30-50 metų amžiaus) atsirastų pasirinkimas dalį savo „Sodros“ įmokos (5 proc.) nukreipti kaupti į pensijų fondus. Žmonės iki 30 m. privalėtų pereiti į naująją sistemą (t.y. 5 proc. nukreipti į pasirinktą pensijų fondą), o žmonės, vyresni nei 50 m., privalėtų pilnai likti „Sodroje“.

LLRI nuomone, siekiant kiek galima labiau sumažinti prievolių ir padidinti žmogaus pasirinkimo galimybes ir jo asmeninę atsakomybę už savo paties ateitį, reikėtų visoms amžiaus grupėms suteikti galimybę pasirinkti, ar pilnai likti „Sodroje“, ar 5 proc. įmokos pervesti kaupimui. Tai nepadidintų reformos neapibrėžtumo, kadangi ir pagal dabar siūlomą reformos modelį, didžioji žmonių grupė (30-50 m.) pasirinkimo teisę turėtų, taigi skaičiuojant reformos išlaidas tektų remtis projektuojamais pasirinkusiųjų skaičiais.

Naudodamiesi skirstymais pagal amžiaus grupes, socialdemokratai savo retorikoje dažnai naudoja teiginį, kad bus įvestas privalomas kaupimas. Iš tiesų privalomas kaupimas pagal esamą reformos modelį nėra įvedamas. Įvedamas kaupimas esamos privalomos įmokos ribose, kuris būtų privalomas žmonėms iki 30 metų. Įgyvendinus minėtą instituto siūlymą, jis nebūtų privalomas jokioms amžiaus grupėms. Norintieji pasilikti privalomoje sistemoje be kaupimo, galėtų taip ir padaryti, o kiti – privalomos įmokos valstybiniam pensijų draudimui rėmuose galėtų pasirinkti jos dalį kaupti privačiame fonde.

Priėmus sprendimą, atsiras ir instrumentai

Kitas veiksnys, didinantis reformos neapibrėžtumą, yra tai, kad, nepaisant galiojančio Pensijų fondų įstatymo, dar nėra įsikūręs nė vienas pensijų fondas. Nenuostabu. Pradėjus siūlomą pensijų reformą, norinčių dalyvauti fonduose būtų gerokai daugiau nei šiandien. Todėl klausimas – kas pirmas – pensijų fondai ar pensijų reforma, sukurianti jiems rinką, – panašus į klausimą apie vištą ir kiaušinį. Jeigu reforma būtų vykdoma, tai atsirastų didelis postūmis fondams steigtis. Antra vertus, susikūrę pensijų fondai sumažintų neapibrėžtumą vykdant pensijų reformą ir ją gerokai palengvintų. Kadangi pensijų reforma yra ilgalaikis procesas, priėmus šiandien Seime esantį Pensijų sistemos reformos įstatymą, iki jo įsigaliojimo būtų pakankamai laiko rinkai į šią žinią sureaguoti ir fondams įsisteigti (žinoma, jeigu būtų panaikinti šiandien galiojantys nerealūs apribojimai fondų investicijoms). Tačiau šią riziką (spės ar nespės laiku įsisteigti fondai) taip pat galima sumažinti. Galima papildyti dabar siūlomą reformos modelį nuostata, kad žmonės 5 proc. savo „Sodros“ įmokos galėtų kaupti ne tik pensijų fonduose, bet ir pirkdami kaupiamąjį draudimą draudimo įmonėse, kurios šiandien visuomenei yra jau gana gerai pažįstamos.

Visi keliai veda į iždą

Paskutinis ir visas diskusijas nutraukiantis socialdemokratų (kaip ir visų valdančiųjų, prabilus apie ilgalaikes reformas) argumentas – nėra pinigų. Kaip ir žmogaus piniginėje, taip ir valstybės ižde laisvų pinigų niekada nėra. Žmogui visuomet smagiau ir lengviau išleisti pinigus naujam automobiliui, atostogoms ar kitam apčiuopiamam daiktui. Tai suprantama ir pateisinama, nes žmogus leidžia savo pinigus. Mokesčiais sumokėtų žmonių pinigų tvarkytojai taip pat labai mėgsta išleisti pinigus taip, kad efektas matytųsi greitai ir būtų apčiuopiamas. Siekiant apčiuopiamų rezultatų yra nuolatinė pagunda juos paskirti ne visų piliečių, o atskirų grupių naudai (pvz., įvesti privilegines pensijas, o ne padidinti eilines; kompensuoti už atskiras paslaugas, pvz., transporto, o ne padidinti pašalpas visiems jų gavėjams). Siekiant greitų rezultatų visada labiau linkstama išleisti šiandieniniams naudos gavėjams, o ne investuoti, kad naudą gautų ir kitos kartos, pvz., pinigų ruošiamasi rasti valstybiniam telekomunikacijų operatoriui, bet ne pensijų reformai vykdyti.

Kaip teigiama žurnalo „The Economist“ atlikto Pensijų tyrimo išvadose (2002.02.16-22), žala, kuri susidarys dėl išlaidų keičiant esamą sistemą ir naujai atsiradusių rizikų bus mažesnė nei žala, kuri atsiras nieko nekeičiant. Todėl tokia socialdemokratų pozicija, nors ir visiškai suprantama ir netgi racionali (partine prasme), nėra pateisinama, nes Lietuvos žmonėms yra visiškai nenaudinga.