Obelų formavimas ir genėjimas jaunuose soduose

Pagrindinė verpstiško vainiko dalis yra iki pat viršūnės einantis tvirtas liemuo, apaugęs horizontaliai (ar bent jau panašiai) augančiomis šoninėmis šakomis. Be to, viršutinės šakos daug trumpesnės negu apatinės. Natūraliai augantis žemaūgis vaismedis negali suformuoti tvirto liemens dėl savo ankstyvo ir gausaus derėjimo. Vos tik pradėjus tokiam vaismedžiui derėti, viršūnė nusvyra nuo sunkios vaisių naštos ir paprasčiausiai prapuola. Kad taip neatsitiktų, verpstės formos vainikui formuoti yra būtinos tvirtos atramos. Kamienas turi būti ne trumpesnis kaip 60 cm.

Verpstiškas vainikas turi daug modifikacijų, iš kurių labiausiai paplitusios šios: paprastoji verpstė, siauroji verpstė ir superverpstė.

Paprastosios verpstės vainiku formuojamos obelys su vidutinio augumo ir pusiau žemaūgiais poskiepiais. Jo plotis apačioje būna iki 3 metrų, per vidurį – apie 1,5 metro, o viršūnėje susiaurėja iki 0,5 metro. Formuoti baigiama medeliui užaugus iki 2,5-3 metrų aukščio. Su šio augumo poskiepiais į sodą sodinama 700-1 000 medelių viename hektare. Sodą sodinant tankiau (su žemaūgiais ir nykštukiniais poskiepiais), verpstiniam vainikui suteikiama vis siauresnė ir lieknesnė forma. Taip atsirado siauroji verpstė ir superverpstė. Tokios formos vainikas apačioje turi vieną šakų žiedą, kurio skersmuo tėra 1-2 metrai, o viršuje ant liemens išsidėsčiusios tik smulkiosios vaisinės šakutės.

Kai į sodą sodinami išskirtinai stiprūs šakoti vienamečiai ar dvimečiai medeliai, iš pradžių jie genimi mažai. Pasodinus nupjaunami ūgliai, esantys žemiau negu 70 cm nuo žemės paviršiaus. Pašalinamos ir šakos konkurentės, išaugusios smailiu kampu (jeigu to nebuvo padaryta medelyne). Vainikui formuoti atrenkamos gerai išsidėsčiusios ir kiek galima didesniu kampu išaugusios 3-5 šoninės šakelės, kurios vėliau atlenkiamos į horizontalią padėtį ir pririšamos prie liemenėlio ar kuoliukų. Antrasis pumpuras nuo viršūnės nugnybiamas (kad iš jo neišaugtų konkurentas). Jei viršūnė labai ilga, ji patrumpinama 40-50 cm aukščiau viršutinės šoninės šakos. Jei šoninių šakų yra mažai (2-3), tai viršūnė trumpinama daugiau (20-30 cm virš viršutinio šoninio ūglio).

Kai sodas pasodintas iš neišsišakojusių vienamečių sodinukų (jie turi būti stiprūs, pirmosios rūšies), pirmaisiais augimo sode metais medeliai trumpinami, paliekant 70-80 cm aukščio kamieną ir virš jo 7 pumpurus vainikui auginti. Pradėjus medeliui augti, šoninės šakutės ant kamieno paprasčiausiai nubraukiamos rankomis, o virš vainikėlio zonoje pradėjusių augti ūglių (kai jie pasiekia apie 5 cm ilgį) įsegami skalbinių segtukai, nukreipiantys ūglius augti horizontaliai. Jei segtukų nesegsite, tai du ar trys ūgliai su liemeniu sudarys smailų atsišakojimo kampą ir juos reikės vėliau išgenėti.

Atlenktus ūglius rišant virvutėmis, apatinis virvutės galas užkabinamas už kuolelio arba tiesiog rišamas ant kamieno. Viršutinis virvelės galas rišamas, atidėjus vieną trečdalį ūglio ilgio, skaičiuojant nuo jo pagrindo. Kilpą ant šakutės reikia rišti laisvai, taip, kad neužsiveržtų. Negalima šakos atlenkti taip, kad ji išsiriestų lanku.

Dažnai pasitaiko, kad po sodinimo patrumpinti vienametukai nelabai išsišakoja (išauga tik 1-2 šoninės šakutės). Tada antraisiais metais nupjaunama medelio viršūnė (pjaunant dvimetę medieną), o jos vietoje paliekamas ūglis konkurentas. Taip genint sužadinamas ūglių augimas ne tik iš patrumpinto metūglio, bet ir iš dvimetės medienos miegančių pumpurų.

Jei į sodą sodinami išsišakoję medeliai, tai antrųjų metų pavasarį pagrindinis vainiko šakų žiedas jau turi būti suformuotas. Pavasarį išgenimi ūgliai, augantys smailiu kampu nuo liemens. Ūglių, augančių horizontaliai (stačiu kampu nuo liemens), trumpinti nereikia. Atpalaiduojamos pririštos šakutės.
Jei praėjusios vasaros viduryje šoninės šakutės nebuvo atlenktos, šakos konkurentės nebuvo išpjautos, šį darbą reikėtų atlikti pavasarinio genėjimo metu, geriau vegetacijos pradžioje.

Medeliams intensyviai augant, vienokį ar kitokį vainiką galima suformuoti per trejus – ketverius metus. Vainiko viršutinėje dalyje negalima leisti augti jokiems ūgliams, sudarantiems smailų kampą su liemeniu ir galintiems jiems tapti konkurentais.

Reikia stengtis, kad kiekviena aukščiau auganti šaka būtų plonesnė ir trumpesnė už žemiau esančią. Taip pat šoninė šaka neturi būti storesnė už aukščiau jos esančią vainiko liemens dalį. Formuojant vainiką, dažnai atsitinka, kad viena ar kita šaka pradeda labai augti, sudarydama tarsi antrąjį liemenį. Tokias šakas būtina išgenėti. Be to, reikia nupjauti vertikaliai augančius ūglius ir metūglius, išaugusius ant atlenktų šakų.

Nuolat reikia stengtis išlaikyti ir stiprinti kūginę vainiko formą. Žemiausiai esančioms vainiko šakoms leidžiama laisvai augti iki susidūrimo su kaimyninio medžio vainiku. Gausiai besišakojančioms veislėms retinami ūgliai apatinėje vainiko dalyje, kad vienas ant kito negultų ir nesikryžiuotų tarpusavyje.
Suformuotų ir gausiai pradėjusių derėti vaismedžių genėjimo tikslas – palaikyti apibrėžto dydžio ir formos medžius, reguliuojant jų vainikų tankumą, kad būtų galima gauti geros kokybės vaisius. Genėjimas paprastai prasideda konkuruojančių su liemeniu šakų pašalinimu. Tokių šakų visada priauga viršutinėje vainiko dalyje, kur geras apšvietimas skatina ūglių augimą. Apatinėje vainiko dalyje išgenimos šakos, kurios nuo vaisių svorio nulinko pernelyg žemai.

Genint visą vainiką, būtina prašviesinti arba atnaujinti, arba padaryti ir viena, ir kita. Prašviesinama išgenint šakas, kurios auga pernelyg arti viena kitos, viena kitą dengia arba kryžiuojasi. Tik reikia stengtis nenuplikinti šakų pagrindų. Visur, kur tik patenka pakankamai saulės šviesos, reikia palikti smulkesnių šoninių šakučių.

Vaismedžiams labiau senstant, reikia senas šakas pakeisti naujomis, ypač verpstiškus vainikus turintiems žemaūgiams vaismedžiams. Senesnės tokių medžių šakos būna labai gausiai apaugusios vaisinėmis šakelėmis, todėl vaisiai sunoksta prastesnės kokybės. Padėtį galima ištaisyti, praretinant vaisines šakeles ar išskinant pačių vaisių užuomazgas. Tačiau paprastesnis būdas yra visą seną šaką pakeisti nauja. Tam kasmet išpjaunamos 2-3 skeletinės šakos, kurias pakeičia naujai išaugusios. Labai gerai, kai šalia šalinamos šakos auga jaunesnė šakelė. Visos didesnės negu 2 cm skersmens genėjimo metu padarytos žaizdos užtepamos sodo tepalu.

Algimantas BANDARAVIČIUS
LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO KONSULTAVIMO TARNYBA