Liūdna pasaka apie būsto banką

Neprabėgo nė pusė metų, kaip valdžia atsikratė jai nederančio bankininko vaidmens, o jau norima ir vėl ją ten sugrąžinti.

Žmonės vos pradėjo džiaugtis pirmais bankų konkurencijos vaisiais, o jau ruošiamasi ją pakirsti ir įteisinti privilegijas. Tiesa, niekas neragina perduoti bankų į valstybės rankas ir neagituoja prieš laisvą konkurenciją. Pokyčiai rengiami po gražiom vėliavom, kurias neša visas būrys gerbiamų ir svarbių asmenų. Kai vieną dieną tos vėliavos virs įstatymu, tempti jas turėsim visi.

Abejotinas taupymas

Iš pirmo žvilgsnio gražios vėliavos su užrašu „Padėti būsto neturinčiam žmogui!“ patinka visiems. Juk, nepaisant to, kad bankų konkurencija atneša neregėtą paslaugų įvairovę ir nuolat mažėjančias palūkanas, dar ne kiekvienas Lietuvos pilietis gali grįžti iš banko su išsvajota paskola būstui. Tai atlyginimas per mažas, tai pradinio įnašo nėra iš kur paimti, tai per daug šeimoje išlaikytinių. Kas pasirūpins visais šiais žmonėmis? Štai ir rengiami įstatymai, pagal kuriuos šalia komercinių bankų pradės veikti specialūs būsto bankai, duosiantys kreditus tiems, kurie negali jų gauti rinkoje ir kurie sutinka patys taupyti, o visą šį reikalą valstybė turės paremti subsidijomis. Bet vos tik nuleidęs šią vėliavą arčiau žemės ir „pačiupinėjęs“, su liūdesiu turi konstatuoti, kad privilegijuoti bankai pakirs konkurenciją Lietuvos bankininkystėje, nemažai kainuos visiems mokesčių mokėtojams, tačiau skelbiamo tikslo tikrai nepasieks. Jie nesuteiks žmogui realios galimybės įsigyti išsvajoto būsto, tačiau įpainios jį į abejotinos naudos ilgalaikius santykius su privilegijuotu banku. Paaiškinsiu, kodėl.

Pagal įstatymo projektą, visi norintys gauti kreditą pirma turės įrodyti savo taupumą ir solidarumą. Jie privalės penkis metus iš eilės dėti uždirbtus pinigėlius į banko indėlį, kol pasieks nustatytą dydį, ir tik tada galės pretenduoti į būsto kreditą. Šitoks solidarumo principas gerai žinomas mums iš rusų tautosakos. Ar dar pamenat, kaip sušalęs, praradęs eketėj uodegą ir „bobų“ sumuštas alkanas vilkas nešė gudrią sočią lapę apgavikę, o ji, sėdėdama jam ant kupros, dainavo „Muštas nemuštą neša, muštas nemuštą neša!“ Kad ir kaip gražiai žmonėms aiškintų, kad jie turi prisidėti prie tautos taupymo ir užsitarnauti banko pasitikėjimą, esmė lieka ta pati – neturintys pinigų žmonės ne tik kad negaus kredito, kai jis reikalingas, bet dar kredituos pinigų turintįjį – banką. Tai pirma, bet ne vienintelė nemaloni staigmena svajojantiems nusipirkti būtą ar pasistatyti namą.

Antroji yra ta, kad kredito dydis yra „pririštas“ prie sukaupto indėlio dydžio. Surinkai per kelerius metus dešimt tūkstančių litų – turi teisę gauti tokio pat dydžio paskolą. Bet ne daugiau – apdairus įstatymas tai riboja. Kitaip sakant, jeigu tu kreditavai banką dešimt tūkstančių litų, jis tau vėliau patikės lygiai tokią pat sumą. Tačiau juk butui, o juolab namui, šitiek pinigų nebus gana. Net jei labai gerai uždirbi ir dvigubai daugiau pajėgsi sukaupti, rezultatas vis tiek nuvils. Tuo jau įsitikino tūkstančiai Lenkijos ir Čekijos piliečių, kaupę būsto indėlius visą nustatytą laikotarpį ir pagaliau gavę išsvajotą kreditą. Paaiškėjo, kad gavęs kreditą žmogus vidutiniškai turi rankose apie dvidešimt-penkiasdešimt nuošimčių būsto kainos – prie kredito sumuojant ir paties žmogaus sukauptą indėlį, palūkanas ir subsidijas. Vadinasi, jam tenka sukti galvą toliau, kaip įsigyti būstą. Padėtį apsunkina tai, kad, nepaisant menkos kredito sumos, būtent būsto bankas pasiims užstatu butą arba namą. Ką žmogus turės pasiūlyti kitiems kreditoriams, kad juo patikėtų ir duotų trūkstamą dalį, įstatymas nutyli.

Subsidijos gadina žmones

Suprantama, jeigu kuris nors bankas norėtų sukurti tokį kreditavimo modelį ir atsirastų juo patikėjusių klientų, nieko čia blogo – tai jų susitarimo reikalas. Kodėl gi šiuo atveju prireikė įstatymo? Tam, kad būtų įteisintos subsidijos, kurias valstybė privalėtų mokėti už tai, kad žmogus taupo, o bankas moka jam mažesnes palūkanas, nei yra rinkoje. Bankininkai be reikalo teisinasi, kad jie iš to nieko neišlošią, nes kreditus irgi teiks mažesnėmis nei rinkos palūkanomis. Net ir tuo atveju, kai skirtumas tarp gaunamų ir išmokamų palūkanų bus toks pats, kaip ir atliekant kitas banko operacijas, bankas laimės, subsidijos dėka pritraukdamas daugiau klientų nei konkuruodamas rinkoje. Tiesa, gali būti ir taip, kad rinkoje konkuruojančių bankų sąlygos vis dėlto žmonėms bus palankesnės nei subsidijuojamo. Taip istorijoje ne kartą yra nutikę. Ir vis dėlto mentalitetas „duoda-imk“ paskatins daugelį klientų eiti ten, kur kažką dalina „veltui“. Subsidija tikrai nemenka – dvidešimt procentų sukaupto indėlio, bet ne daugiau kaip penki šimtai litų per metus. Ar tai pakankama suma, kad pritrauktų pakankamai naivuolių, sutinkančių, kad už šiuos pinigus iš jų pasityčiotų ir nudirtų kailį?

Teisinamasi, kad subsidijomis norima padidinti taupymą, „kuris Lietuvoje neadekvačiai mažas“. Šitaip mąstydami, rizikuojame netrukus išgirsti: „Kodėl aš turiu tuoktis, virti cepelinus, ravėti daržą, gimdyti vaikus, jei valstybė šito neremia?“ Norite, kad žengčiau žingsnį – skatinkite, mokėkite. Ir visai jau gėda priminti, ypač ekonomistams, jog tam, kad valstybė galėtų duoti subsidiją, ji turi tuos pinigus paimti – mokesčiais arba kreditu. Vadinasi, už subsidijuoto taupymo didėjimą visuomenei teks sumokėti savo nuskurdintomis privačiomis kišenėmis, sumažėjusiu privačiu skolinimusi ir investicijomis.

Verta prisiminti ir anekdotišką Čekijos ir kitų šalių patirtį: žmonės, visai neplanuojantys įsigyti būsto, laikė indėlius būsto bankuose tik dėl to, kad gautų subsidijas. Atsiėmę pinigus kartu su „nemokama“ mokesčių mokėtojų dovanėle, jie pirko automobilius, darėsi operacijas, leidosi į keliones aplink pasaulį. Kaip jau minėjau, sukauptų indėlių dydis panašiems dalykams tinka kur kas labiau, nei tikram būstui įsigyti. Įžvalgūs Lietuvos politikai gali pasigirti, kad jie ne veltui važinėja po pasaulį ir su šia problema gerai susipažinę. Todėl subsidiją siūlo išmokėti tik tam, kuris realiai paims būsto kreditą. Tačiau girtis čia nėra kuo. Kvailos sistemos lopymas nedaro jos protinga, užtat papildo blogų naujienų sąrašą. Vadinasi, bankas sėkmingai disponuos kasmet priskaičiuojama valstybės subsidija, kol ateis laikas išduoti kreditą. Tačiau kol tas laikas ateis, gali atsitikti įvairių dalykų. Pavyzdžiui, viską apskaičiavęs, žmogus gali nutarti, kad neverta imti kredito, nes būsto už jį nusipirkti neišeina, o daugiau pasiskolinti nėra kur (pagal statistiką, dažnam taip ir nutiks). Arba žmogus gali pasižvalgyti aplink ir pastebėti, kad kitur gali gauti didesnį ir pigesnį kreditą. Gali atsitikti ir taip, kad pats bankas nutars, jog žmogus nebegali pretenduoti į jo kreditą – pavyzdžiui, gimus vaikui, biurokratų kalba šnekant, padidėjus išlaikytinių skaičiui, vienam iš sutuoktinių praradus darbingumą arba sumažėjus atlyginimui. Visais šiais atvejais žmogus nebegalės atgauti jam pažadėtos ir priskaičiuotos subsidijos. Tačiau juk jis kelerius metus laikė pinigus banke mažesnėmis, nei rinkos, palūkanomis, tokiu būdu dovanodamas skirtumą bankui! Nereikia ilgai mąstyti, kad suprastum, jos daugiausiai šansų negauti kredito po ilgo taupymo periodo turi mažiau pasiturintys žmonės, vadinasi, muštas dar sykį neš nemuštą.

Nauji privilegijuotieji

Ne vien tik specialusis bankas gali pretenduoti į laimingą „nemušto“ kategoriją. Kaip aiškina įstatymas, sudaręs sutartį asmuo gali gauti kreditą ir anksčiau nustatyto minimalaus indėlio kaupimo termino, jeigu pagal apskaičiuojamą paskirstymo indeksą patenka į nustatytą klientų grupę. Štai kur Eldoradas! Tuo metu, kai vargšeliai uoliai dės pinigą prie pinigo ir neš juos į banką, patekusieji į nustatytą klientų grupę galės gauti kreditą, vos sudarę sutartį ir ne kažin ką spėję į banką atnešti. Įstatymo rengėjai gali gražiai paaiškinti, kad šis klientų grupavimas yra objektyvus ir skirtas jų patikimumui nustatyti. Suprantama, kad subjektyvus vertinimas, suvarytas į griežtus rodiklius ir formules, dėl jų nepasidaro objektyvus. Bankas vis tiek geriau įvertins tą, kuris turi didesnes, o ne mažesnes pajamas, mažiau, o ne daugiau vaikų, t.y. išlaikytinių, dirbančią žmoną, o ne invalidę. Tai atveria duris vienų diskriminacijai ir įteisina favoritizmą. Be to, ankstyvą kreditą gavęs žmogus kartu apeis ir vieną nenaudingiausių sistemos apribojimų, pagal kurį kreditas negali viršyti sukaupto indėlio. Jis dar nieko nesukaupė, o jau gaus visą sutartyje numatytą sumą!

Jau girdžiu priekaištų, kad klientų grupavimas ir kredito suteikimas pajėgesniam – įprasti rinkos principai, kuriems kvaila prieštarauti. Taip, visiškai natūralu, kai šitaip vertinami kredito gavėjai rinkoje, tačiau sukūrus specialią instituciją, kurios paskirtis – duoti kreditus tiems, kurie negali jų gauti rinkos sąlygomis, numatyti šitokius principus atrodo amoralu. Jeigu jau kuriama sistema norima „ištaisyti“ rinkos netobulumus ir siekti gražių socialinių tikslų, reikia daryti tai nuosekliai ir nepainioti į šį reikalą rinkos, kurios vieną sykį išsižadėjai.

Visa tai suvokęs žmogus gali nuoširdžiai stebėtis – kaip gi kažkas išdrįso pasiūlyti tokį nevykusį modelį Lietuvai? Ypač kai žinoma, kad specialūs būsto bankai patyrė fiasko kitose šalyse, kad kai kur jie yra likviduojami, kitur – tampomi po teismus? Į šį klausimą valdžiai būtų sunku atsakyti, bet yra ir dar sunkesnių klausimų. Sutvirtėjus būsto paskolų teikimui rinkoje, iki šiol nežengiama kitų seniai laukiamų žingsnių – neįteisinama bankinių institucijų ir paslaugų įvairovė, neišleidžiami vertybiniai popieriai, paremti būsto užstatu. Būtent tai atvertų kelią būsto paskoloms ir gerokai jas atpigintų, o iš visuomenės nepareikalautų jokių subsidijų. Tereikia įstatymų leidybai skirtus išteklius naudoti kryptingai ir protingai. Tam būtina pasimokyti iš karčios ir apgailėtinos patirties, kai daugybės valstybės institucijų pastangos buvo ilgą laiką telktos šiam privataus banko inspiruotam projektui. Taip prarasta nemažai ribotų išteklių, svarbiausias kurių – netgi ne pinigai, o laikas. Pripažinti padarytas klaidas būtų svarbus ir sveikintinas dalykas. Tačiau tam, kad ateity nebūtų sugalvota vėl konkuruoti valstybės rankomis, kas nors valdžioje turėtų garsiai pasakyti – paskutinis bankas Lietuvoje privatizuotas, tad nuo šiol Lietuvos valstybė nebebus bankininku, o rūpinsis tuo, kas jai ir priklauso – protingų įstatymų leidyba.

Tiesa, tam reiktų prisiminti tautosakos pamokas. Juk anoj pasakoj lapė, paklausta vilko, ką ten dainuoja, drąsiai atsakė: „Muštas muštą neša“. Vilkas, liūdnai šyptelėjęs, pasakė: „Tiesa“. Ir ėmė žygiuoti sparčiau.