Lietuvos Nepriklausomybei – 20. Ar stipri Lietuvos dvasia?

Kiekvienas drąsiai galėtų pasakyti, jog kova tarp katės ir pelės būtinai baigiasi didesniosios pergale. Lietuva, būdama tik mažytė valstybė priešais galiūnę Tarybų Sajungą, įrodė, jog ne visada svarbiausia dydis. Prieš dvidešimt metų mano gimtinė stojo priešais plėšrūnę ir tapo pirmąja pele, sėkmingai išlindusia iš po katės letenų. Neįmanoma tapo įmanoma. Savo stipria dvasia mes tapome nepriklausomi, bet per dvidešimt metų viskas taip pasikeitė, jog iš tos atkurtos nepriklausomos valstybės teliko tik gražūs žodžiai knygose. Bet ar tikrai viskas taip blogai ir mes praradome savo stiprybę?

Bene įspūdingiausias lietuvių dvasios stiprumo pavyzdys – Baltijos kelias. Tada ne tik Lietuva, bet ir Latvija su Estija susijungė į vieną šešių šimtų penkiasdešimties kilometrų ilgio grandinę, kuri priminė savotišką sieną, atskiriančią Tarybų Sąjungą nuo Baltijos šalių. Kas dar be tokio visuotinio žmonių poelgio gali aiškiau išreikšti, kokia tuo metu buvo Lietuva? Tada niekam nerūpėjo, ar tu esi svarbios įmonės vadovas, ar paprasčiausia valytoja. Visi ligi vieno susikibo rankomis ir parodė, jog nesvarbi tavo socialinė padėtis – tu vis tiek esi lietuvis. Žmonės skubėjo iš darbų, ūkininkai paliko savo gyvulius, o mamos jungėsi prie grandinės net stumdamos vežimėlius su savo mažamečiais vaikais. Ir kiekvienas iš tų patriotiškų lietuvių buvo dalelė ne žodžiais, o veiksmais išreiškiamo atsiskyrimo nuo Tarybų Sajungos dalimi. Man neteko matyti to savomis akimis. Bet vien regint su kokiu pasididžiavimu bei degančia akyse meile tėvynei apie tai kalba tėvai, aš kone galiu apčiuopti tą tikrąją, dar niekieno nesužalotą Lietuvos dvasią.

Kitas, ne ką prastesnis pavyzdys – Sausio tryliktosios dienos įvykiai, kuriuos dabar paminime kiekvienais metais kaip Laisvės Gynėjų dieną. Atrodė, jog žmonės stojo priešais galingus rusų tankus beginkliai. Nors tai nėra tiesa. Tarybų Sąjunga kovėsi šaltąja artilerija, o Lietuva – savo dvasine stiprybe. Būtent pasiryžimas bet kokia kaina išsaugoti tai, kas mums svarbu, neleido rusams mūsų nugalėti. O keturiolika žuvusiųjų yra Tarybų Sąjungos silpnumo įrodymas.

Bet kas nutiko, kai mes pagaliau tapome nepriklausomi? Kur prapuolė toji nepalaužiama stiprybė? Manau, jog Lietuvos dvasia buvo draskoma po truputį. Juk taip staiga niekas negali pasikeisti. Patriotizmas, vienybė, pakili nuotaika ir kiti dabar lyg iš pasakos skambantys žodžiai blėso ne sekundėmis. Tam prireikė ne vienerių metų ir tik po daug laiko lietuviai virto kažkuo, kas palyginus su senesniais žmonėmis, nebėra vertas žodžio „lietuvis“. Maironis ne šiaip sau yra parašęs tokią mintį: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę/ Bailiai kaip kūdikis apleis;/ Kursai pamins, ką bočiai gynė/ Per amžius milžinų keliais.“ Kad pase esi lietuvis, dar nereiškia, jog toks esi širdimi. Iš patriotų mes išaugome į tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio kažin ar pajudintų nors pirštą vardan savo tėvynės. Tik visa tai vyko taip nepastebimai, taip nesustabdomai ir taip pasalūniškai, jog žmonės pamatė, kad įkrito į duobę tik tada, kai jau sėdėjo jos dugne.

Tikriausiai, patį skaudžiausią smūgį patyrė Lietuvos kaimai. Kadaise buvę ramūs kampeliai, kuriuose atsispindėjo pati gražiausioji mūsų gamtos bei gyventojų dvasios dalis, jie neatpažįstamai pasikeitė. Ten buvo tarsi rojaus atspindys. Paukščiai nardydavo padangėse taip, jog joks profesionalus lakūnas neišdrįstų lygintis su sparnuotaisiais. Saulė taip nubučiuodavo kiekvieną žolės stiebelį, medžių lapelį ar gėles, jog šie spindėdavo iš džiaugsmo ir mėgindavo ūgtelėti kuo aukščiau – juk taip norisi dar daugiau saulės dėmesio. Tuometinį gamtos grožį puikiai iliustruoja Marius Katiliškis: „Patsai vasaros brendimas, patsai vidudienis, ir žemė kaip perinti paukštė plačiais sparnais apgūžusi trapias, besikalančias gyvybes. <…> Ir niekam nevalia įžengti į tuos slaptus ir pašvęstus pavėsius, kur piepsi geltoni, minkšti snapai ir kur kilsuoja pūkeliai. Brandi ir dalinga motinystės ranka pati apklostė suvystė ir pridėjo pirštą prie lūpų.“ Bet pats kaimas nebuvo nuostabus vien savo žmonių dar nesuniokota augmenija. Jame net kvapas skyrėsi nuo miesto. Juk mieste visi tiesiog kone dūsta nuo dulkių ir išmetamųjų dujų tvaiko. O kaimas kvepėjo ką tik nupjauta žole, lietumi ir šveižiai iškepta duona. Tiesa, ir dabar tai nepasikeitę, dar vis įmanoma įžvelgti nenusakomą kaimo grožį bei unikalumą. Bet žmonės pasikeitė taip, jog dauguma nebeįžvelgia nieko džiuginančio ir neįtikėtinai gražaus tokiame kaimiškame kraštovaizdyje. Augalai tik nedaugeliui dar atrodo gyvi. Tik vienas kitas dar stebisi akrobatiniais paukščių manevrais ir vos keli sugeba užuosti tą gyvybę aplinkui. Tiesiog seniau žmonės ūkininkavo, juos džiugindavo aplink esanti gamta, o ne kokio alkoholinio gėrimo butelis. Kodėl žmonių galvose dar nebuvo įsirangiusi alkoholizmo gyvatė? Manau, jog žmonės pradeda gerti iš neturėjimo ką veikti ar nevilties. Ir nors iš pradžių Tarybų Sąjungos sugalvoti kolūkiai vertė žmones atidirbinėti tiesiog už dyka, ilgainiui padėtis gerėjo ir gyventojams neteko patirti nei bado, nei nedarbo. Žlugus Tarybų Sąjungai, žlugo ir kolūkiai. Kaimo žmonės liko be darbo, dėl pasėtos nevilties ėmė plisti alkoholizmas. Ir ką matome dabar? Kaimai prasigėrę, dvasinis gyvenimas visiškai smukęs. Tie žmonės, kurie kadaise kone nematė vargo ir džiaugėsi gyvendami nuostabioje gamtoje, dabar nebemato pasaulio grožio. Žaliuojančios pievos, kurios ritmingai šoka pagal vėjo dūdelę, jau nebeatrodo tokios gyvos ir nešančios džiugesį kiekvieno kaimiečio širdžiai. Nebeliko ir to šiltumo, sklindančio iš žmonių. Jų akys tapo atšiaurios, paskendusios mintyse apie alkoholį. Dabar tik dideli ūkininkai, valdantys didelius žemės hektarus, dar sėkmingai ūkininkauja. O kiti vos suduria galą su galu. Jų akyse viskas tarsi neteko spalvų ir apsitraukė tirštu rūku. Žmonės, netekę savo turto ir tiesiog dėl apnikusio jausmo, jog nieko nebegalima pakeisti, patraukia net pačiu žiauriausiu, bet kartu trumpiausiu keliu.

Būtent kaimuose užregistruojama daugiausiai savižudybių, kurių mastas Lietuvoje yra neįtikėtinai didelis. Pirmauti dažnai yra smagu, bet kai sėdime pirmoje vietoje kaip šalis, kurioje nusižudo daugiausiai vyrų visame pasaulyje bei daugiausiai moterų visoje Europoje, tikrai nebesinori didžiuotis tokiais skaičiais. Svarbiausia tai, jog mąstymas apie gyvenimo nutraukimą, vis labiau plinta. Pavyzdžiui, 1994 metais apie savižudybę nors sykį buvo pagalvoję 34 procentai Lietuvos paauglių, o 2004 metais tokių buvo jau 62 procentai. Atrodytų, jog viską lemia tik pinigų nebuvimas, bet tai tik viena iš priežasčių. Vis dėlto 2004 metais mūsų dar nebuvo užklupusi krizė, todėl teigti, kad lietuvių galvose vien mintys apie didesnę algą ir geresnį darbą, yra gan klaidinga. Tiesiog patys gyventojai susvetimėjo, nebeliko tos dvasios, kuri visus suvienijo Baltijos kelyje. Žmonės nustojo suprasti vienas kitą, nes įsivyravo nepasitikėjimas vieni kitais ir materialinė nelygybė. Mes tiesiog žlugome kaip vieninga tauta, o toks dalykas skaudžiai paveikia kiekvieną. Bet pats žlugimas nėra toks skaudus kaip gyvenimas, kai iš jo pasitraukia artimas draugas ar giminaitis. Tokiems žmonėms tenka kovoti ne tik su baime, jog neturi ateities, bet ir su skausminga širdgėla, verčiančia dar dažniau paklausti savęs, kokia gi toji gyvenimo prasmė, jei aplinkui vien materialinės bei moralinės netektys. Kaip rašė Alberas Kamiu: „Kiekvienas nešioja marą savyje ir nėra pasaulyje žmogaus, kurio jis nebūtų palietęs. Ir reikia nuolat saugotis, kad išsiblaškęs nekvėpteltum kitam į veidą ir neužkrėstum jo. <…> Garbingas žmogus – tas, kuris nieko neužkrečia, tai žmogus, kuris mažiausiai blaškosi.“

Dažnas pasakytų, jog mes tiesiog nebe tokie stiprūs kaip anksčiau. Bet mano nuomone, visos negandos, visi patirti smūgiai, mus tik dar labiau sustiprino. Atrodytų kvaila taip teigti, kai esame pagarsėjusi kaip savižudžių tauta. Bet pakelti ranką prieš save reikia kur kas stipresnės valios, nei pakelti ranką prieš kitus.

Vis dėlto Lietuvoje įvyksta nemažai žmogžudysčių. Kaimuose įvykdomi baisūs nusikaltimai, nors anksčiau niekas nebūtų galėjęs pagalvoti, kad tokiose ramiose vietose tai įmanoma. Juk kažkada žmonės net nerakindavo savo namų durų, visi sugyveno draugiškai ir niekam nerūpėjo žudymas vos dėl kelių litų. O dabar tapo natūralu užsirakinti devyniomis spynomis. Kaimuose nakvoti nebeatrodo itin saugus užsiėmimas, tą teko suprasti savo pačios kailiu, mat Alantoje, kur gyvena mano močiutė, dvare, buvo žiauriai nužudyta nieko blogo nepadariusi moteris. Ji buvo tarsi kaimo šviesa, viena iš tų nedaugelio, kurie dar stengėsi apkrėsti aplinkinius optimistišku mąstymu ir patriotizmu. Tai moteriai nerūpėjo didesnė alga, kurią būtų gavusi didmiestyje. Ji buvo nuostabus to tikrojo, geraširdžio kaimo žmogaus pavyzdys. Bet dabar šis šviesulys ilsisi po žeme, kur atsidūrė tikrai per anksti. Ir tuo „pasirūpino“ vos dvidešimt trejų metų amžiaus vaikinas, kurio protą aptemdė ne vien alkoholis, bet ir pinigų troškimas. Ar žmogaus gyvybė verta tik 2000 litų, kuriuos su savo sėbrais žudikas pavogė iš moters banko kortelės? Tad ir tenka kiekvieną sykį drebėti, jog kažkas užpuls dėl kelių litų, net iš pažiūrios ramumu dvelkiančiame kaime.

Bet miestas yra dar labiau netekęs saugumo, nei kaimas. Nežinau, kaip gyvena kaimo paaugliai, bet mieste jie nuolat susiduria su negatyviomis galimybėmis, kurios patraukia kiekvieną silpnesnę asmenybę. O tie paaugliai, kurie nenori žudyti savo nervinių ląstelių ar nuodyti plaučių, yra priversti atsiskirti nuo dalies jaunimo. Atrodytų, kad nėra net ką galvoti, kai tau pasiūlo išgerti ar parūkyti. Bet iš tiesų paaugliai jaučiasi kaip Buridano asilai, mat iš pirmo žvilgsnio ant svarstyklių padėti atsisakymas ir sutikimas atrodo visiškai lygūs. Pasirinksi atsisakymą – tavo „kietumas“ žaibiškai kris draugų akyse, kelis gal net prarasi. Nuolankiai sutiksi daryti ką veikia dauguma paauglių – rizikuosi sužlugdyti sau gyvenimą bei paminsi tau brangius įsitikinimus. Bet atidžiau pažvelgus į visą tai, aš jau seniai suvokiau, kad atsisakymas visada laimės prieš šokimą nuo skardžio drauge su kitais. Nors tiesiog juokinga, kai atsisakant dalyvauti gimtadienyje būtent dėl išgertuvių, išgirsti, kaip pasipiktinusios vištos kudakuoja „Tu ką, mus alkoholikėm laikai?!“. Juk tokiems, save baisiai kietais laikantiems, dar neapsiplunksnavusiems padarėliams negali pasakyti, jog nenori nusiristi iki jų lygio. Tada tik iškapotų akis, nes jie niekada nepripažins, kad blaivūs paaugliai yra kur kas brandesnės asmenybės už tuos, kuriems vėliau „švelniai“ kišama žarna į skrandį, kad jis būtų praplautas. Bet atsidurimas ligoninėje, tikriausiai, jiems yra savotiška pramoga.

Iš tiesų, po Nepriklausomybės gavimo, žmonių jungtis tarsi pranyko. Apsukrieji prisigrobė tiek pinigų, jog dabar yra milijardieriai, o kiti liko tuščiomis kišenėmis. Taip ir prarandi apetitą, kai išgirsti, kaip Viktoras Uspaskich giriasi, jog turi tokią krūvą pinigų, kad vienai vakarienei išleidžia tiek, kiek žmonės gauna dirbdami už minimumą visą mėnesį. Ar tokia turi būti valdžia, kuri medų krauna sau, o tautai pakiša degutą? Seimo nariai, besigirdami savo turtais, pamiršta apie tai, kaip sunkiai gyvena žmonės, kuriems jie turėtų padėti.

Tad ne nuostabu, jog visuomenė tapo apatiška politikos atžvilgiu. Visiems atrodo, jog nesvarbu, kas sėdės valdžioje – padėtis nepasikeis. Nors iš tiesų mes dar turime kažkokią vilties taurę, kuri kaskart išslysta iš rankų ir sudūžta į šipulius. Kad ir šoumenų atėjimas į politiką: lietuviai manė, jog atėję į valdžią, tokie žmonės dirbs vardan jų ir kažką pakeis. Vis dėlto buvo naivu tuo tikėti, nes žvaigždės moka tik gražiai spindėti, o ne apšviesti kitus.

Paviršutiniškai pasižiūrėjus į visas problemas, kurios talžo mūsų nepriklausomą Lietuvą, atrodo, jog jos dvasia visai išblėso. Bet aš nemanau, kad tai yra tiesa. Aplink mus pilna iš pažiūros visai nereikšmingų, bet tikrai mus vienijančių dalykų. Žmonės nėra tokie skirtingi. Visi piktinamės valdžia ir puolame ginti savo teisių į saldesnį gyvenimo kąsnį. Tai mus vienija ir sujungia į bendrą, užsidegusią bei svajojančią esybę – tautą. Nesvarbu, jog tokie dalykai yra mažyčiai ir dar labiau „susitraukia“ priešais visus skaudžius peilius, badančius mūsų dvasią. Ne visada tai, kas iš pažiūrios yra didelis ir baisus, gali laimėti prieš mažą ir bejėgį. O lietuviai tokia jau tauta: trypk, niokok, drąskyk iš vidaus, bet ji neišnyks, lyg kiekvienas lietuvis būtų uola. Tuo galima įsitikinti nors truputį pasidomėjus istorija. Kovingumas ir meilė savo kalbai bei tėvynei įaugę į mūsų kraują. Tėvynė be mūsų yra niekas, bet ir mes be tėvynės nebūtume žmonėmis. Žinoma, dabar tuo negalima įsitikinti taip, kaip buvo galima prieš dvidešimt metų. Juk niekas nebenori mūsų pakeisti, padaryti kitos valstybės dalimi. Bet dvasios stiprybę galima įžiūrėti ne tik tokiomis kraštutinėmis aplinkybėmis kaip kariavimas.

Pats ryškiausias mūsų tautos vieningumas matomas krepšinyje. Vos krepšininkai iškovoja pergalę, visur taip ir girdisi šūksniai „Mes laimėjom!“. Būtent tas žodelis „mes“, turi subtiliai užslėptą mintį, jog žmonės save vis dar laiko tauta ir kiekviena lietuvių pergalė ar pralaimėjimas suvirpina visų širdis. Juk taip ir turi būti, jei dar turime tą pačią paveldėtą, bet kiek miegančią patriotinę dvasią.

Net tie išvykę studentai taip lengvai nepamiršta savo šalies, kurioje praleido visą vaikystę. Jie kone su ašaromis akyse skaito gautus laiškus iš, atrodo, taip arti esančios, bet dėl pinigų stygiaus nepasiekiamos, Lietuvos. Emigrantai stebi viską, kas dedasi gimtinėje lyg pro stiklą: mato, bet paliesti negali. Nors jie išvykę, meilė niekur nedingsta. O ir tėvynė nepasikeičia. Juk gyvendami kitur, jie nenustoja būti dalimi savo tautos. Net jei mėgina pritapti prie norvegų, anglų, ispanų, danų ar kokios kitos tautos, jie niekada nebus tikrąja jos dalimi. Ir didžioji dalis išvykusių žmonių su didžiule viltimi laukia tos dienos, kai galės vėl būti tarp savų. Nesvarbu kiek metų jie išgyvens svetur. Jų lietuviškos dvasios šaknys nebus išrautos iš Lietuvos.

O mūsų senoliai, sukandę dantis, kenčia nepriteklių ir keikia valdžią, bet jie nekeikia pačios Lietuvos. Koks žmogus galėtų prakeikti tai, už ką kovojo, ką taip mylėjo, puoselėjo ir pastatė ant naujų pamatų? Tik beširdis išdrįstų galutinai išsižadėti tėvynės. Nors ne, ne beširdis, o beprotis parduotų tėvynę dėl pinigų lyg kokią prekę. Taikliai yra pasakęs rašytojas J. Hašekas: „Tėvynė, kaip ir mylimoji, – žmogui tik viena.“

Ir jei kažkoks žmogus man pasakytų, jog Lietuva liko bedvasė, aš tik pasijuokčiau iš jo neišmanymo kas yra tikroji dvasia. Kitos tautos iš pirmo žvilgsnio gal ir atrodo nuostabios, bet slepia tuštumą. O mūsiškė, iš pažiūros atrodanti apdrąskyta, sulamdyta ir purvina, viduje slepia patį gražiausią, niekieno nesunaikinamą, deimantą.

2010m