Lietuva: administraciniai barjerai

Balandžio 12-30 dienomis Pasaulio Banko Užsienio investicijų konsultacinės tarnybos (Foreign Investment Advisory Service -FIAS) misija Lietuvoje buvo atlikti Administracinių barjerų investicijoms studiją. Studija buvo atliekama Lietuvos finansų ministro prašymu. Pagrindinis FIAS kolega iš Lietuvos pusės buvo Europos reikalų komitetas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (koordinuojantis didelę stojimo į ES darbų dalį), tačiau komanda dažnai derino darbą ir su Lietuvos Plėtros agentūra (LPA). Šią misiją finansavo USAID ir Švedijos Kredito fondai per Pasaulio Banką.

Per pirmąją misijos dalį daugiausia buvo susitinkama su įvairiais investitoriais (tarp jų ir su užsienio, ir su vietiniais, su įvairiomis firmomis, o taip pat verslo partneriais, teisininkais, finansininkais, nekilnojamojo turto agentais, architektais, ekspedicinėmis agentūromis, muitinės tarpininkais ir kt., kurie atstovauja investitorius arba jiems dirba). Išklausiusi privatų sektorių, FIAS komanda susitiko su daugeliu vyriausybinių agentūrų, kurios bendrauja su investitoriaus. Be Vilniaus, komanda aplankė firmas ir vyriausybines įstaigas Kaune ir Klaipėdoje. FIAS komanda dėkoja visiems, kas dalyvavo projekte ir teikė informaciją.

Finansų ministerijos prašymu FIAS paruošė administracinių barjerų investicijoms Lietuvoje studiją.

Studijos tikslas ketveriopas:

1. Sudaryti išsamų investavimo tvarkos gidą nuo 1999 m. balandžio mėnesio, kuriame nuosekliai pateikiama išsami informacija apie visus reikalavimus, kuriuos turi įvykdyti investitorius, kad taptų pilnateisiu veiklos dalyviu;

2. Nustatyti esamus trukdžius ir trūkumus bei pateikti rekomendacijas, kaip geriausiai juos pašalinti, atsižvelgiant į Lietuvos reglamento reikalavimus stoti į Europos Sąjungą (ES);

3. Išanalizuoti kitus veiksnius, turinčius įtakos investavimo sprendimams, galinčius kilti dėl teisinės aplinkos;

4. Palyginti Lietuvą su kitomis šalimis, konkuruojančiomis dėl investicijų.

Kaip ir daugelio kitų pereinamojo laikotarpio ekonomikos šalių, Lietuvos reformų programa ėjo pirmyn labai greitai. Todėl tikėtina, jog ataskaitos dalys “investavimo gidas” per gana trumpą laiką pasens. Priešingai daugeliui besivystančių šalių paruoštiems panašiems “investavimo gidams”, kurie aprėpia tik momentą laike ir skatina reformą, ši ataskaita privalo būti kur kas toliau į priekį numatanti ir skirta padėti Lietuvos Vyriausybei išdėstyti reformas ambicingoje darbotvarkėje pagal svarbą.

Bendrai, Lietuva reformų srityje daro pažangą, ir investicijų pritraukimo rezultatai gerėja. Kai kurie investavimo proceso aspektai (pvz., kai kurie firmų ir mokesčių registravimo aspektai) vieni geriausių regione. Pažanga pastebima daugelyje svarbių reformų (pvz., žemės nuosavybės ir imigravimo procedūros). Tačiau daugeliu aspektų Lietuva toli atsilieka reformų programose (pvz. stojimo į ES). Lyginant su kitomis Baltijos ir Centrinės Europos šalimis. Remiantis diskusijomis misijos Lietuvoje metu ir peržiūrėtais dabar veikiančiais įstatymais bei reglamentais, tyrimo metu suformuluotos tokios pagrindinės temos:

Verslas Lietuvoje vis dar labai stipriai reglamentuojamas. Iš viso, pasirodo, kad verslas Lietuvoje susiduria su palyginti kur kas daugiau taisyklių, apribojimų ir reglamentų negu kitose Baltijos šalyse (Estijoje ir Latvijoje) ir daugelyje Centrinės Europos šalių (pvz., Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijos Respublikoje). Sritys, kurios atrodo ypatingai perdėtai reglamentuojamos – tai galimybė naudotis žeme, darbas bei prekių pardavimas ir judėjimas (daugiausia dėl mokesčių laikymosi, kaip išdėstyta žemiau). Daugelis investitorių ir teisininkų skundėsi dėl įstatymų ir reglamentų pertekliaus šalyje, kurie, jų nuomone, neaiškiai suformuluoti, painiojantys ir dažnai prieštaringi. Dažnai priimami nauji įstatymai ir pakeitimai bei papildymai, mažai išankstinių pranešimų verslo bendruomenei apie naujus įstatymus, žymiai mažiau galimybių prisidėti prie jų kūrimo, nors yra ženklų, kad padėtis taisosi.

Antra vertus, daugelis investitorių (ypač stambūs arba užsienio investitoriai) apibūdina tuos valdininkus, su kuriais susiduria, kaip gana supratingus ir lanksčius. Nors žemesnio lygio biurokratai nepaslankūs ir nepadedantys ar rodo priešišką verslui nusiteikimą, daugelis stambių verslininkų paskubėjo pridurti, jog aukštesnio rango pareigūnai dažnai labai padėjo spręsti problemas. Tie patys investitoriai sakė, kad korupcija nėra žymi kliūtis plėtoti verslą šalyje. Kai kurie verslo atstovai nurodė, jog, kaip įprasta, davė kyšius (pvz., muitininkams, paprastai nelabai stambias sumas); kiti sakė niekada nemokėję. Daugelis sutiko, kad geri teisininkai dažnai gali įtikinti arba įbauginti Vyriausybės pareigūnus. Pasirodo, jog daug paslaugų teikėjų (pvz., muitinės tarpininkai) reguliariai moka nedidelius kyšius pareigūnams ir įtraukia tas išlaidas į savo atlyginimą, imamą iš klientų (kurie savo ruožtu gali tvirtinti, kad niekada neduoda kyšių).

Stulbinantis požiūrių skirtumas, lyginant su mažų ir vidutinių įmonių sektoriumi. Pastarieji sakė, jog didžioji dalis Lietuvos biurokratų yra surambėję, paperkami ir dažnai užgaulūs. Netgi stambūs investitoriai grupės susitikimuose pastebėjo, kad “mažos ir vidutinės įmonės, ko gero, patiria kur kas daugiau sunkumų negu mes”. Daugelis interviu davėjų ir iš valstybinio, ir iš privataus sektoriaus sutiko, jog Lietuvos Vyriausybė atrodo šališkai palanki stambiam verslui, nepaisant, kad egzistuoja kelios oficialios “smulkaus ir vidutinio verslo programos”. Daugelis Vyriausybės pareigūnų skirs laiką ir išteklius tenkinti palyginti didelių ir / arba žymių įmonių (tarp jų užsienio investitorių) poreikius, bet neatrodo, kad greitai atsilieptų į mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) prašymus. Stambios įmonės traktuojamos kaip kapitalo ir užimtumo galimybių šaltiniai; tuo tarpu nepanašu, kad kaip reikiant būtų įvertinta gyvo MVĮ sektoriaus (ypač darbo vietų kūrimo ir pridėtinės vertės kūrimo aspektais) svarba.

Pasirodo, jog problemą dar labiau gilina tai, kad sudėtingos taisyklės ir reglamentai – kur kas sunkesnė našta MVĮ, kurių daugelis negali sau leisti profesionalaus teisininko ar finansininko patarimo. MVĮ taip pat negali sau leisti taip lengvai duoti kyšius kaip kad daro daugelis didesnių įmonių, ir jas žymiai lengviau įbauginti. FIAS misija išklausė daug pasakojimų apie mokesčių inspektorius, ekonominę policiją ar muitinės pareigūnus, kurie reikalauja nepagrįstų dalykų iš MVĮ atstovų. Galiausiai, pasirodo, jog daugelis Vyriausybės pareigūnų MVĮ traktuoja kaip mokesčių vengėjus ir kontrabandos tiekėjus (kas daugeliu atvejų gali būti ir teisybė, bet, žinoma, negarantuoja kaltumo prezumpcijos) ir elgiasi su jais atitinkamai. Tai savo ruožtu verčia kitais atžvilgiais teisėtas mažas įmones užsiimti slapta veikla.

Galiausiai, Vyriausybė dažnai ėmėsi nederamai grubių, bet neveiksmingų priemonių surinkti mokesčius, nepaisant Pasaulio Banko rekomendacijų pereiti prie politikos, skatinančios savanoriškai laikytis mokesčių įstatymų. Nors atrodo, kad daugelis Finansų ministerijos technokratų nuoširdžiai suinteresuoti vystyti naują politiką, ankstesnio Ministro Pirmininko kabinetas pradėjo seriją “žiaurių akcijų” prieš kontrabandą, vengimą mokėti mokesčius, nelegalias darbo sutartis ir t.t. Daugelis jų pasirodė besą visiškai neveiksmingos, geriausiu atveju trikdančios, blogiausiu – naujos galimybės korupcijai. Naujausias pavyzdys – reikalavimas, kad muitinių inspektoriai atliktų fizinį visų Lietuvos sieną kertančių krovinių patikrinimą (išskyrus Carnet TIR tranzito krovinius). Ši priemonė nedelsiant prailgino sienos pervažiavimo sunkvežimiams su krovininiais laiką nuo 1-2 valandų iki 3-4 dienų. Per keletą savaičių muitininkai palaipsniui sugrįžo prie įprastinės tvarkos, ir ilgi delsimai sutrumpėjo iki normalaus laiko, bet tie nuostatai (1999 balandžio 30 d.) dar galioja. Taip pat atrodo, kad specialiai suinteresuotieji dažnai atleidžiami nuo šių kampanijų metu taikomų procedūrų.

Žemiau pateikiamas išsamesnis kai kurių išankstinių FIAS išvadų ir rekomendacijų sąrašas.

Atvykimo į šalį tvarka: Investitoriai pastebėjo, kad su atvykimu į Lietuvą ir tinkamu imigracinių tarnybų pritarimu pradėti verslą susiję procedūros gana tiesios ir lengvos. Iš tikro, Imigracinė tarnyba tik pareikalauja dokumentų, įrodančių firmos sukūrimą, kad galėtų išduoti darbo leidimą iki dviejų metų. Imigracinė tarnyba naudojasi mokesčių inspekcijos informacija patvirtinti ir stebėti ar investitorius vykdo veiklą, nurodytą firmos steigimo dokumentuose. Tai Lietuvai palanki sąlyga, lyginant su kitų šalių investitorių atvykimo į šalį tvarka.

Rekomendacija: Turėtų būti peržiūrėtas nesenas pasiūlymas imigracinėms tarnyboms prailginti pareiškimų peržiūrėjimo laiką. Jei bus nustatytas naujas laikotarpis atlikti išsamesnį patikrinimą, politikos formuotojai turėtų pastebėti, kad dabartinė pareiškimų patikrinimo tvarka sukeldavo labai mažai problemų, kaip pastebėjo imigracinės tarnybos pareigūnai. Siūloma, kad Migracijos departamentas imtųsi visų galimų priemonių užtikrinti status quo, o užsienio investitorių pareiškimų apsvarstymo laikas neviršytų 30 dienų.

Nors procesai, susiję su ekspatriantų samda dirbti, nėra per daug sudėtingi, tačiau buvo gauta kai kurių nusiskundimų. Investitoriai Lietuvoje užregistruoja skundą, su kuriuo įprastai susiduriama visose pereinamojo laikotarpio ir besivystančiose šalyse, kad vyriausybė (šiuo atveju Darbo birža) ne visada leidžia firmoms atsivežti darbo jėgą iš užsienio toms darbo vietoms, kurių, firmos nuomone, negali užimti vietiniai darbuotojai. Darbo birža iš tikro turi oficialią kvotą užsienio darbininkams, tačiau, pasak pareigūnų, šis apribojimas dar nebuvo niekada taikytas.

Rekomendacijos: Neaišku, kodėl reikalinga kvota, turint omeny dabartinės darbo vietų ir pareiškėjų patikrinimo sistemos griežtumą. Pasak pareigūnų, kvota atvykstantiems darbuotojams dar nepasiekė ribos ir kas metai auga. Rekomenduojama panaikinti esamą kvotų sistemą. Leidimą dirbti ir specialią vizą derėtų sujungti į vieną bendrą darbo leidimą, kurį patvirtintų ir Darbo birža, ir Migracijos departamentas. Investitoriams turėtų būti leista pateikti pareiškimus darbuotojų ekspatriantų vardu vienoje iš šių dviejų agentūrų, priklausomai nuo vyriausybės pageidavimo.

Registracija/Firmos kūrimas: Daugelis investitorių neturėjo nusiskundimų dėl šio proceso, nors paminėjo keletą problemų. Visoje Lietuvoje yra 57 įstaigos užregistruoti firmą, tarp jų skyrius užsienio investitoriams Ekonomikos ministerijoje. Kai kuriems investitoriams pasirodė, kad Ekonomikos ministerijos darbuotojai patyrę ir dirba efektyviai. Kitiems investitoriams pasirodė, kad skyrius per daug smulkmeniškas dėl nuostatų kalbos, bet kur kas mažiau priekabus, tikrindamas nuostatus, jei juos pateikia skyriaus darbuotojams žinomi teisininkai.

Vienas unikalus firmos įkūrimo aspektas yra reikalavimas, kad savivaldybė, kurios jurisdikcijoje dirbs ta firma, prieš registruodama pritartų firmos veiklos pobūdžiui. Šį žingsnį vyriausybė, savivaldybės ir investitoriai vienodai apibūdino kaip gryną formalumą, tada kyla klausimas, koks tokio reikalavimo tikslas. Pasak investitorių, kai kuriais atvejais savivaldybėse gali būti sunku surasti reikiamus žmones gauti sutikimui, todėl galimas uždelsimas. Taip pat yra atvejų, kai šis reikalavimas gali sukelti biurokratinį kazusą, nes firmai gali prireikti fizinio adreso, kad gautų savivaldybės pritarimą, o jo, savo ruožtu, reikia prieš užregistruojant firmą, tačiau registracijos pažymėjimas reikalingas, norint gauti leidimą pirkti žemę. Rekomendacija: Rekomenduojama atitinkamus įstatymus pataisyti ir papildyti, kad būtų panaikintas reikalavimas gauti savivaldybės pritarimą įmonei užsiregistruoti.

Mokesčių registracija ypač lengva, nes daugelis mokesčių, išskyrus socialinį ir priedinės vertės mokesčius, registruojami, paprasčiausiai pažymint langelius vienoje formoje. Priedinės vertės mokesčiui taip pat naudojama labai trumpa registracijos forma.

Kas dėl intelektinės nuosavybės registravimo, didesnio mokesčio ėmimas iš užsienio investitorių už prekės ženklą ir patento registravimą negu iš vietinių investitorių nesiderina su vyriausybės nediskriminavimo politika. Tai, kad mokestis ES firmoms už prekybos ženklo registravimą aukštesnis negu Lietuvos firmoms taip pat neatitinka ES įstatymų, nebent tai vienaip ar kitaip galima būtų pateisinti (pvz., papildomos vertimo išlaidos ar kita našta vyriausybei dėl užsienio firmos buvimo).

Rekomendacija: rekomenduojama, kad Lietuva liautųsi taikiusi praktiką imti dvigubai didesnį mokestį iš užsienio firmų už intelektinės nuosavybės registravimą.

Vieta: Pagrindinė kliūtis investicijų augimui Lietuvoje iki šiol buvo tai, kad praktiškai daugelis užsienio arba Lietuvos firmų negalėjo valdyti žemės. Nepaisant pastraipos 1996 metų konstitucinėje teisėje, pagal kurią žemės plotą gali valdyti nuosavybės teise Lietuvos firmos ir užsienio investitoriai, labai nedaug pardavimų įvyko, nes įgijimo tvarka buvo patikslinta tik labai neseniai.

Pasirodo, Lietuvos Vyriausybė pripažįsta žemės nuosavybės svarbą ir neseniai ėmėsi veiksmų šį kliuvinį panaikinti. Svarbiausias – tai neseniai patvirtini Vyriausybės sprendimai, apibrėžiantys tvarką įsigyti žemę, aukciono rengimą bei konkrečius apskrities ir savivaldybės vaidmenis. Investitoriams šis išaiškinimas – ir jo dėka procedūros supaprastinimas – yra nepaprastai svarbus, kadangi dabar jie laksto iš savivaldybės į apskritį pirmyn atgal, rinkdami įvairius patvirtinimus ir dokumentus, kurių reikia ilgalaikei žemės ir pastatų nuomai.

Žemės restitucija – dar labiau komplikuojanti žemės klausimą – tai gausybė pastaraisiais metais pateiktų ieškinių grąžinti iki 1940-ųjų priklausiusius pastatus ir žemės sklypus. Prieš išnuomojant arba parduodant šiuos sklypus, potencialus investitorius turi gauti iš savivaldybės patvirtinimą, kad norimai nuosavybei nėra neįvykdyto įsipareigojimo. Keletas verslininkų žemės restitucijos klausimą pateikė, kaip problemą pirmiausia dėl dviejų priežasčių: 1) daugelio nesutvarkytų ieškinių Vyriausybės pareigūnai nepatikrino, taigi, investitoriai abejoja ar verta toliau siekti įsigyti žemę, kad neatsirastų ankstesnis savininkas, ir 2) tvarka dėl valdymo ir / arba kompensacijos savininkui pastato, kuris stovi ant naujai atgautos žemės, nėra viešai gerai žinoma, todėl daugelis verslininkų bijo, kad “naujasis” žemės savininkas jų gali paprašyti atlaisvinti vietą. Nuo šių metų sausio 1-os dienos Vyriausybė nepriėmė naujų ieškinių, tačiau ji dar turi didelį skaičių nesutvarkytų ieškinių, kuriuos reikia sureguliuoti.

Ilgalaikė žemės nuoma – tiek investitorių, tiek procese dalyvaujančių Vyriausybės pareigūnų nuomone, ilgalaikė valstybės žemės nuoma – gana formalus procesas, reikalaujantis daugybės dokumentų ir pakankamai daug laiko (iki šešių mėnesių, jei reikia sudaryti detalų žemės sklypo planą). Toliau ilgalaikės nuomos procesas prailgėja dėl aukciono skelbimo ir rengimo; kaip reikalauja įstatymas, visa nauja valstybės žemė ilgalaikei nuomai gali būti įsigyta viešame aukcione.

Rekomendacijos: Potencialiam investitoriui nepaprastai svarbu galimybė įsigyti žemę laiku ir be didelės rizikos. Vyriausybės, kurioms labiausiai pasisekė pritraukti užsienio investitorius, žemės įsigijimo klausimą sprendė pirmenybės tvarka. Tokiose šalyse kaip Vengrija, vyriausybė, tikėdamasi sulaukti užsienio investitorių, atlaisvino tinkamus sklypus. Rekomenduojama, kad Lietuvos vyriausybė pirmenybės tvarka radikaliai supaprastintų esamą žemės įsigijimo procesą.

Aukcionai yra skaidrus metodas parduoti žemę, tačiau panašu, kad ilgas laikas, kurio prireikia Lietuvos pareigūnams paruošti ir surengti aukcionus, atbaido daug potencialių investitorių.

Procesas visoms firmoms gauti apskrities leidimą įsigyti žemę turėtų tapti skaidresnis, o reikalavimai, kuriuos firmos turi patenkinti, turėtų būti geriau apibrėžti. Leidimo procesas turėtų būti palyginti automatiškas, ir firma leidimą gauna, jei tenkina konkrečius, objektyvius reikalavimus. Antra vertus, jei pagrindinis rūpestis – apsisaugoti nuo neproduktyvaus spekuliavimo žeme, dažnai pakanka tinkamo turto mokesčio. Turėtų būti sudaryta komisija su įgaliojimu pagreitinti žemės restitucijos ieškinių tvarkymo darbą ir išspręsti bet kuriuos su žemės restitucija kilusius ginčus.

Visi užsieniečiai turėtų galėti pirkti žemę Lietuvoje, o ne vien atskiri asmenys ar firmos iš tų šalių, kurios yra NATO, EEBO, Europos Sąjungos ar Europos bendrijos asociacijos narės.

Žemės įstatymas turėtų būti pataisytas, kad leistų pirkti tam tikrų kategorijų žemę, tokią kaip žemės ūkio, rekreacinės paskirties žemę bei miškus, kurios šiuo metu firmoms įsigyti negalima. Šio pataisymo reikės firmoms iš ES, kad atitiktų Europos Sąjungos praktiką.

Registracija – šiuo metu užregistruota tik apytikriai 700 000 iš apskaičiuotų 2,5 mln. sklypų, o Valstybės kadastro įstaiga, tvarkanti žemės nuosavybės registracijos dokumentus, iki 2001 metų tikisi turėti užregistruotus visus 2,5 mln. sklypų. Žemės registracija (pirmiausia žemės ūkio sklypai), ilgalaikė nuoma (sklypai, išnuomoti ilgesniam nei 3 metai laikotarpiui) ir pastatai – tai gana tiesus procesas, kurį galima užbaigti per keletą dienų. Firmos registruoja savo žemę, pastatus ir ilgalaikę nuomą (ir žemę, ir pastatus) Kadastro agentūroje.

Rekomendacijos: Kadastro įstaiga turėtų pasistengti užregistruoti visus sklypus kaip galima greičiau, kadangi įregistravimas laiku ypatingai svarbus žemės įsigijimo procese. Žemės nuosavybės nustatymas – vienas pradinių žingsnių, įsigyjant žemę; jei dominantis žemės sklypas nebuvo užregistruotas, žemės įsigijimo procesas ilgam užsidelsia.

Leidimai statybai – kad gautų leidimą statybai ar stambesniam pastatui ar palyginti paprastam atnaujinimui, firma turi nugalėti gausybę biurokratinių kliūčių. Vidutiniškai, reikia gauti mažiausiai 10 skirtingų vyriausybinių institucijų pritarimą. Kad dar labiau viskas susipainiotų, pakartotini šių įstaigų patvirtinimai reikalingi skirtingais statybos etapais. Kaip sako architektai ir statybos firmos, reikalavimai leidimui skiriasi, priklausomai nuo agentūros, ir dažnai yra konservatyvūs bei prieštaringi (tokie, kokių reikalauja Lietuvos Neįgaliųjų draugija ir Kultūros paveldo departamentas).

Rekomendacijos: Visame pasaulyje, leidimo statybai gavimo procesas užima gana nemažai laiko. Lietuvoje šis procesas dar sudėtingesnis, kadangi investitoriai dažnai nežino tikslių procedūrų ir įstatymų, reglamentuojančių statybos procesą. Kad informacija būtų lengviau prieinama, derėtų suformuluoti ir išspausdinti tikslią išsamią tvarką ir su statybos procesu susijusius nuostatus. Užtikrinti, kad būtų atsižvelgta į investitorių interesus statybos proceso metu, turėtų būti paskirtas parlamento kontrolierius arba sudaryta neutrali komisija su įgaliojimais išklausyti skundus, susijusius su leidimo statybai procesu.

Turėtų būti išnagrinėtas leidimo statybai procesas, kad būtų nustatyti būdai supaprastinti pritarimo procesą ir pašalinti nereikalingus ar dubliuojančius etapus. Ypatingai reikia patikrinti apskrities vaidmenį įvairiuose leidimo išdavimo etapuose, kad būtų nustatyta, ar jos pareigas galima panaikinti ar perduoti savivaldybei.

Patvirtinimai (licenzijos, leidimai ir išankstinis patikrinimas): Lietuvoje yra daugybė licenzijų, kiekviena jų su savo mokesčiu, galiojimu laiku ir patikrinimais. Licenzijų gavimo skalė – nuo paprastų ir be problemų iki labai sunkiai gaunamų. Viena ypatingo nerimo sritis yra per daug brangūs licenzijų mokesčiai. Licenzijos importuoti degalus ir alkoholinius gėrimus kaina viršija 100 000 JAV dolerių. Bent jau kai kuriais atvejais yra didžiulis neatitikimas tarp licenzijos gaminti (kurios mokestis paprastai gana protingas) ir licenzijos importuoti (kuris gali būti kur kas didesnis, galbūt su protekcionistine motyvacija). Taip pat įprasta, kad užsienio investitoriai turi mokėti didesnius licenzijų mokesčius negu vietiniai investitoriai; investitoriai iš užsienio į kai kurias pramonės sritis neįleidžiami. Tokios diskriminacijos daugelyje Baltijos ir Centrinės Europos šalių jau nėra. Produktų sertifikacija daugeliui importuojamų prekių taip pat minima tarp ryškių trukdžių.

Rekomendacijos: Lietuvai būtų naudos keliose srityse, greičiau priimant Europos Sąjungos sertifikavimą importuojamiems produktams vietoj vietinių sertifikatų. Toliau rekomenduojama, kad Lietuva liautųsi laikiusi licenzijų mokestį pajamų šaltiniu ir vietoj to derintų jį su pareiškimų patikrinimo ir patalpų apžiūros išlaidomis. Rekomenduojama, kad visos vyriausybinės agentūros liautųsi imti skirtingus licenzijų mokesčius iš užsienio ir vietos investorių. Galiausiai, rekomenduojama liberalizuoti užsienio investicijas, panaikinant arba sumažinant skaičių sektorių, kur gali investuoti tik vietiniai investitoriai. Iš tiesioginių užsienio investicijų naudos ypač turėtų chemijos ir farmacijos sektoriai.

Bet kuri firma, jei pirkdama kitos firmos akcijas viršija tam tikrą ribą, turi gauti Konkurencijos tarnybos pritarimą. Rekomenduojama padidinti pardavimų ir / arba susiliejimų arba įsigijimų minimalią ribą, kad būtų sumažintas skaičius bereikalingų patikrinimų, kuriuos turi atlikti Konkurencijos tarnyba.

Operacijos (importas/eksportas, mokesčių ataskaitos, reguliarios inspekcijos): Daugelis su importu/eksportu, mokesčių ataskaitomis susijusių administracinių procedūrų – tai įvairių inspekcijų atstovų vizitai.

Mokesčių inspekcijos, plačiąja prasme, atstovauja vieną reikšmingiausių reglamentavimo problemų, su kuria susiduria verslas Lietuvoje. Reikalavimai dokumentams bereikalingai apsunkinantys ir žymiai sudėtingesni negu tie, kurių reikalaujama kitose Baltijos šalyse ir Centrinėje Europoje. Pavyzdžiai:

· Reikalinga speciali sąskaitos-faktūros forma visiems komerciniams sandoriams, kuri gaunama tik Vyriausybėje (7,5 JAV dolerio už 100 lapų);

· Reikalinga speciali sąskaita-faktūra visiems prekių pervežimams, taip pat pagal specialią formą, kuri gaunama tik Vyriausybėje (ta pati kaina);

· Reikalinga saugoti visas kasos aparato juosteles, pradžioje ir pabaigoje pasirašytas firmos direktoriaus, plius visų sandorių ir transportavimo važtaraščių kopijas, visus dešimt metų;

· Mokesčių inspekcijos politika tikrinti visas akcines bendroves kas trys metai tokiu lygiu, kuris taikomas daugelyje OECD šalių tik stambesnės suktybės tyrimo atveju.

Rekomendacijos: Mokesčių inspekcija dar turi daug atlikti, kad įgyvendintų Pasaulio Banko rekomendacijas, pateiktas ataskaitoje: “Lietuva: ekonominės sėkmės galimybė”. FIAS ataskaita atnaujina daug Pasaulio Banko ataskaitos duomenų mokesčių administravimo srityje ir pateikia kai kurias papildomas rekomendacijas. Ypač pagerintų antagonistinius Mokesčių inspekcijos ir mokesčių mokėtojų santykius bei sušvelnintų prietaringai žiaurų elgesį su smulkiomis įmonėmis suderintos pastangos įdiegti Lietuvoje savanorišką mokesčių įstatymų laikymosi strategiją. Dideliu prioritetu turėtų būti laikomas visų Audito automatizacijos programos sudedamųjų dalių įdiegimas. Ir Lietuvos Vyriausybė, ir donorai turėtų stengtis užtikrinti, kad šiai programai reikalingi ištekliai būtų gauti.

Reikėtų panaikinti “žiaurios akcijos” metodą, taikomą mokesčių surinkimui. Jis visiškai nesiderina su Savanoriško mokesčių įstatymų laikymosi strategija ir panašu, kad atneša daugiau žalos negu naudos. Pastebėtas pragaištingai žiaurus elgesys su smulkiomis įmonėmis visokeriopai verčia visais atžvilgiais teisėtas įmones trauktis į pogrindį, kur tikrai mažiau tikimybės, kad jos mokės mokesčius ir labiau tikėtina, kad vengs kitų įstatymų bei nutarimų. Nesenas sprendimas reikalauti 100% fizinio patikrinimo muitinėje (neseniai anuliuoto) sukėlė tokius uždelsimus ir padarė tiek žalos, kad Lietuvos reputacija pasaulinėje prekyboje bei tranzito sektoriuje ženkliai nukentėjo.

Reikėtų panaikinti reikalavimą, kad visos firmos naudotų tik vyriausybės išleistas sąskaitų-faktūrų formas pardavimui ir pervežimams. Jis visiškai neveiksmingas padedant išreikalauti mokėti PVM, nes mokesčių inspektoriai per daug remiasi jomis, o iš tikro šias formas lengvai galima padirbti. Visos kitos ES ir besiruošiančios stoti į ES šalys sugeba surinkti pakankamas PVM sumas be tokio reikalavimo. Dar svarbiau, kad reikalavimas naudoti tik vyriausybės (monopolija) išleistą formą bereikalingai padidina verslo išlaidas. Turėtų visiškai pakakti bendresnio reikalavimo naudoti nuosekliai sunumeruotus dokumentus su kopijomis. Transporto sąskaitas-faktūras daugeliui atvejų galima visiškai panaikinti.

Reikalavimus vesti apskaitą derėtų žymiai sumažinti, ypač smulkiems sandoriams grynaisiais pinigais. Lietuvos mokesčių inspekcija turėtų perduoti naštą užtikrinti, kad būtų tinkamai vedami dokumentai ir apskaita, privačiam sektoriui (būtent, akcinėms audito firmoms).

Reikėtų pagreitinti PVM grąžinimą. Reikėtų sušvelninti fizinio patikrinimo reikalavimą prieš PVM grąžinimą profesinę eksporto patirtį turinčioms firmoms. Joms turėtų pakakti patikrinimų retkarčiais, įsitikinti, ar laikomasi nuostatų. Užsienio firmų filialai turėtų galėti užsiregistruoti kaip PVM mokėtojai, ir jiems turėtų būti taikoma nuostata grąžinti PVM.

Reikėtų sumažinti SODROS vaidmenį firmų uždarymo atveju. Ypač, turint omeny mokesčių sudėtingumą, socialinę apsaugą ir darbo nuostatus, nerealu tikėtis, kad visi verslai (ypatingai smulkieji) kaip reikiant laikysis visų Lietuvos įstatymų finansinės krizės metu. Reikėtų leisti firmoms užsidaryti be SODROS pažymos. Derėtų suformuluoti alternatyvius socialinių garantijų mokėjimų išreikalavimo metodus.

Reikėtų pastebėti, kad dabartinė 0% mokesčio norma nepaskirstytam pelnui, kuris investuojamas į amortizuojamą pagrindinį kapitalą, sukėlė tam tikrų komplikacijų mokesčių ataskaitose. Vyriausybė taip pat planavo panaikinti pelno mokestį. Šį žingsnį energingai remia didžioji verslo visuomenės dalis, o finansų/audito profesijos atstovai, Pasaulio Bankas ir TVF bei daugelis profesionalų Finansų ministerijoje žiūri su pasibaisėjimu. Vienas rimtas su šiuo pasiūlymu susijęs pavojus – kad Vyriausybė nepasiruošusi prarasti pajamas, o taip įvyks (kadangi firmos išmoksta slėpti dividendus – kurie vis dar bus apmokestinti – ir daugelis darbuotojų tampa savo įmonėse dirbančiais rangovais). Remiantis veikla praeityje, tikėtina, jog Vyriausybė nepaprastai sugriežtins verslo apskaitos ir darbo vietų kontrolę, bandydama sustabdyti įplaukų nuostolius.

Muitinės procedūros per pastaruosius keletą metų lėtai, bet pastoviai gerėjo, tad Lietuva buvo palankiau vertinama, lyginant su artimiausiomis kaimynėmis Latvija ir Lenkija. Vidutinis laukimo laikas kroviniams daugelyje muitinės postų buvo tik keletas valandų; faktinės muitinės procedūros kroviniui su tinkamai sutvarkytais dokumentais trukdavo 20-40 minučių (išskyrus 1999 m. balandžio mėnesį, kai buvo reikalaujama atlikti išsamų fizinį patikrinimą, kaip aprašyta anksčiau).

Rekomendacijos: 1998 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas, didžiąja dalimi atitinkantis Bendrijos, muitinės įstatymas. Tačiau dar nepatvirtintos kai kurios įstatymo taikymo sąlygos, todėl susidaro tam tikrų spragų. 1998 m. liepos 1 d. įsigaliojo muitinės tarifų įstatymas, atitinkantis ES integruotus tarifus. Baltijos šalys kartu pasirinko bendrą muitinės kompiuterių sistemą, kad būtų užtikrintos bendros tranzito procedūros, tačiau nėra tinklo, jungiančio visas Lietuvos muitines, ir kompiuterio duomenų bazė nepakankama. Ją reikės sukurti ir apmokyti darbuotojus. Taip pat rekomenduojama, kad Muitinė į mokymo programą įtrauktų mokymą aptarnauti klientus. Taip pat rekomenduojama, kad būtų priimtas įstatymas, padidinantis muitinės pareigūnų atsakomybę už patikrinimo metu prekėms padarytą žalą. Tai padidintų pareigūnų atsargumą, tikrinant pardavimui skirtas prekes.

Darbo jėga: Daug investitorių skundėsi, kad Lietuvos darbo įstatymai nelankstūs ir didina gamybos kaštus. Jų nuomone, dažnai nepaprastai sunku ir brangu priimti į darbą ar atleisti darbuotoją, kaip reikalauja verslo sąlygos. Darbininkų apsauga nuo darbo praradimo darbdaviams kelia riziką ir didina išlaidas, todėl visų pirma jie nenori priimti naujų darbuotojų.

Rekomendacijos: bendrai, Lietuva turėtų palyginti savo politiką darbo santykių srityje su kaimyninių Baltijos ir Centrinės Europos šalių ir atsižvelgti į darbo įstatymus, taikomus ES. Bereikalingus darbo pagal sutartis apribojimus (pvz., sezoninėse pramonės šakose, kaip statyba) reikėtų panaikinti, kad būtų sudaryta daugiau įsidarbinimo galimybių. Išeinamųjų pašalpų, viršvalandžių ir atostogų kainas reikėtų suderinti su kaimyninių šalių. Tose srityse, kur ES darbo politika tampa ypač sunkia našta verslui, suderinimą galima atidėti tol, kol reikės stojant į ES. Reikėtų sušvelninti “darbo saugos mokymo” ir pažymėjimo reikalavimus. Daugelyje pramonės šakų firmos vadovui skirti dvi dienas standartiniam darbo saugos mokymui – laiko švaistymas. Tokio mokymo ir pažymėjimo derėtų reikalauti tik ten, kur jo reikia (t.y. darbuotojams ir vadovams, kurie susiję su potencialiai pavojingomis darbo situacijomis), o mokymą turėtų teikti ne vien vyriausybinės institucijos, bet ir diplomuoti privataus sektoriaus instruktoriai.

Patikrinimai: daugelyje pereinamojo laikotarpio šalių patikrinimai susiję su problemomis, ypač dėl korupcijos. Viena vertus, kai kurie verslininkai bando papirkti inspektorius, kad šie ignoruotų aiškius įstatymų pažeidimus (pvz., netinkamas pavojingų atliekų pašalinimas). Antra vertus, kai kurie inspektoriai bando išgauti kyšius iš firmų, grasindami imtis prieš jas veiksmų, net jei ir nėra pagrindo.

Rekomendacijos: Kad abiejų rūšių problemos būtų sušvelnintos, patikrinimo sistemos turi būti labai skaidrios ir atskaitingos. Visuomenei turėtų būti lengvai prieinami įstatymai ir kiti dokumentai, o inspektoriai turėtų laikytis aiškių instrukcijų (taip pat prieinamų visuomenei) verslo, kurį reikia tikrinti, atžvilgiu, ko turėtų ieškoti ir kokių veiksmų imtis: a) jei nustatomi pažeidimai ir b) jei pažeidimų nerasta. Jei pažeidimų nerasta, tai turėtų būti parašyta ataskaitoje su kopija tikrintajam ir kopija inspekcijos bylai. Jei nustatomi pažeidimai, ataskaitoje turėtų būti parašyta, kokie toliau reikalingi veiksmai (kaip numato atitinkami įstatymai, reglamentai ir instrukcijos). Inspektorių ataskaitos turėtų būti reguliariai peržiūrimos (pvz., kas ketvirtį) kiekvienoje inspekcijoje ir šiek tiek rečiau (pvz., kas metai) Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijoje patikrinti ar nėra prieštaringų traktuočių, neįprastų ar bereikalingų patikrinimų.

Neturėtų būti leidžiama taikyti “spąstus” (t.y., užsimaskavęs vyriausybės pareigūnas primygtinai kviečia verslo atstovą pažeisti įstatymą). Remiantis vienetiniais visuomenės nusiskundimais dėl verslo, nederėtų organizuoti patikrinimo (nebent skundas susijęs su nedelsiamu ir rimtu pavojumi). Prieš tikrinant konkretų verslą, turėtų būti surinktas tam tikras skaičius panašių skundų. Po tokio patikrinimo iš firmos, jei nerasta prieš ją įrodymų, neturėtų būti reikalaujama sumokėti už patikrinimą.

Stojimas į ES. 1995 m. gruodžio mėnesį Lietuva kreipėsi į Europos Sąjungą dėl narystės. 1997 m. liepos mėn. ES Komisija pateikė oficialią nuomonę dėl pareiškimo kartu su pasiūlymu Dienotvarkė – 2000. Komisija nustatė, kad Lietuva tenkina politines narystės sąlygas, tačiau, prieš pradedant oficialias derybas, jai reikia toliau pažengti, ypatingai ekonomikos reformų srityje, priimant ir įdiegiant ES įstatymus ir taisykles bei viešajame administravime. Taigi, Lietuva priskirta grupei vadinamos “antrosios bangos” šalių.

Stojant į Sąjungą, tikimasi, kad šalys pareiškėjos bus priėmę ir įdiegę “acquis”, t.y., detalius įstatymus ir taisykles, priimtus ES steigimo sutarčių pagrindu. Pirmoje 1998 m. lapkričio mėnesio ataskaitoje Komisija padarė išvadą, kad Lietuva iš tikro padarė pažangą šiuo atžvilgiu, palyginti su Dienotvarkė-2000 vertinimais. Tačiau reikia tolesnių pastangų, ypač kovos su korupcija ir teismų sistemos reformų srityse. Be to, reikia kreipti dėmesį, kad būtų užtikrintas veiksmingas naujų įstatymų įgyvendinimas ir taikymas.

Apibendrinanti rekomendacija iš studijos būtų Vyriausybei pradėti “žiaurią akciją” prieš per didelį reglamentavimą. Pagrindiniame ataskaitos tekste yra ilgas rekomendacijų sąrašas, patariant panaikinti kontrolę ir apribojimus arba žymiai juos supaprastinti, kad būtų sumažinti barjerai investuoti, o taip pat einamosios išlaidos verslui apskritai. Nors buvo daug pavyzdžių liberalizavimo kryptimi (pvz., žemės nuosavybė ir licenzijų verslui suteikimas), tačiau gausybė “žiaurių akcijų” linkę sukti priešinga kryptimi – įvesti naujus reguliavimus verslui. Valstybės tarnautojų “lankstumas” (įskaitant ir “supratingumą” atskirų valstybės tarnautojų lygyje, ir oficialų konkrečių grupių atleidimą nuo įvairių patikrinimų), kurį gyrė kai kurie stambūs investitoriai, gali iš tikro paaštrinti problemą. Tai sukuria palankią dirvą korupcijai ir daro įtaką smulkiai prekybai ir akivaizdžiai neteisingas negaunantiems paramos, kurių dauguma priklauso MVĮ sektoriui. Būtent pati teisinė ir kontrolės sistema turi būti “protinga” ir teisinga visiems šalyje esantiems verslams. Įstatymų įgyvendinimas turėtų būtų būti nešališkas ir teisingas.

Dr. Jacqueline Coolidge