Kur link suka sveikatos apsaugos reforma
Valdžia sveikatos apsaugos sistemą reformuoja jau penkerius metus, bet iki šiol reformos vaisiai kelia tik nepasitenkinimą
Sveikatos apsaugos sektoriuje dirbantys žmonės, o svarbiausia šio sektoriaus teikiamomis paslaugomis besinaudojantys gyventojai, atrodo, jau mažai pasitiki metų metus šiame sektoriuje vykdomų pertvarkymų nauda. Nors menama reforma pradėta daugiau nei prieš penkerius metus, iki šiol valdiškų sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų kokybė ir paslaugos nedaug tepakito, jų administravimo išlaidos nuolat didėja, biurokratija ir korupcija klesti. Ir nors pastaruoju metu vis populiaresnis privatus sveikatos draudimas ir kokybiškas paslaugas teikiančios privačios sveikatos priežiūros įstaigos, vis dėlto jų paslaugomis kol kas gali naudotis tik nedaugelis.
Tai, kad tariama reforma neduoda lauktų rezultatų, rodo nūdienos aktualijos. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje plačiai kalbama apie nelaimingus įvykius valdiškose ligoninėse bei apie kompensuojamų vaistų trūkumą vaistinėse, kuris atsirado dėl išaugusių valstybės įsiskolinimų už kompensuojamus vaistus vaistinėms. Ši problema, beje, įgauna vis didesnį mastą. Per trejus paskutinius metus valstybės įsiskolinimai vaistinėms padidėjo daugiau nei keturis kartus. Tai daro neigiamą įtaką ne tik gyventojams, kurie negali įsigyti norimų vaistų arba priversti už juos mokėti daugiau, bet ir vaistų verslu besiverčiančioms įmonėms. Negaudamos valstybės pažadėtų pinigų, bet norėdamos tęsti savo veiklą, vaistinės įsiskolino vaistų tiekėjams. Šie po pusmetį neatgaudami pinigų už pateiktus vaistus jau iškėlė bylas kai kurioms vaistinėms dėl to, kad šios nevykdo įsipareigojimų. Deja, šių ir daugelio kitų problemų negalima vadinti nei atsitiktinėmis, nei tikėtis, kad jų bus išvengta ateityje, mat valdžia, atrodo, ir toliau neketina imtis esminių reformų.
Girnos sukasi, miltų nėra
Suprantama, teigti, kad nieko nėra daroma, negalima. Tačiau priimamus sprendimus vargu ar galima pavadinti tinkamais, kadangi jų turinys neleidžia tikėtis, kad ateityje sveikatos apsaugos sektorius veiks veiksmingai.
Praėjusių metų pabaigoje priimtas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, pagal kurį privatūs bendrosios praktikos gydytojų kabinetai nuo šiol gali būti steigiami tik ten, kur leis valdininkai. Galima drąsiai teigti, kad toks sprendimas iš anksto apriboja konkurenciją sveikatos priežiūros rinkoje, sumažėja gyventojų galimybės gauti kokybiškesnes sveikatos priežiūros paslaugas ir sudaro prielaidas korupcijai. Ir nors šį įstatymą vetavo net Prezidentas, Seimo dauguma įstatymą vis vien priėmė, nesusimąstydama apie jo neigiamas pasekmes gyventojams.
Vėlgi galima suabejoti, kad buvo imtasi būtent tokių veiksmų, kurie leistų valstybės įsiskolinimo už kompensuojamus vaistus problemą išspręsti. Pavyzdžiui, kaip drausminama priemonė gydytojams buvo įvestos receptų knygelės. Viena vertus, galbūt ji iš tikrųjų sumažins valstybės išlaidas kompensuojamiems vaistams, antra vertus, vargu ar dėl to sumažėsiančios išlaidos padengs laiko ir pinigines sąnaudas, kurių prireiks papildomam gydytojų darbui ir jų kontrolei.
Sistemą reikia gydyti
Sunku tikėtis gerų rezultatų iš tokios sveikatos apsaugos sistemos, kurioje, iš vienos pusės, nėra veiksnių, skatinančių veiksmingą ir kokybišką sveikatos paslaugų teikimą, iš kitos pusės, vartotojai neturi suinteresuotumo pasirinkti kokybiškas paslaugas už mažiausią kainą. Deja, dėl daugelio priežasčių galima teigti, kad būtent tokia sistema yra Lietuvoje.
Pirmiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į ydingus sveikatos draudimo finansavimo principus, pagal kuriuos pinigai yra “pririšti” ne prie žmogaus, o prie sveikatos priežiūros įstaigos. Tokiu būdu paslaugos vartotojui praktiškai nepaliekama galimybių pasirinkti efektyviausią paslaugos teikėją, o paslaugos teikėjas, būdamas atsakingas ne prieš pacientą, o prieš “valdiškų” pinigų skirstytoją, nėra suinteresuotas didinti savo efektyvumo.
Tiesa, daug žmonių jau naudojasi privačių draudikų ir sveikatos priežiūros įstaigų paslaugomis. Tačiau kol yra privalomas dalyvavimas valstybinėje sveikatos draudimo sistemoje, naudodamiesi privačių įmonių paslaugomis vartotojai moka du kartus – mokėdami mokesčius valstybinei medicinai, kuria nesinaudoja, ir paslaugų kainą privačiose įstaigose, kuriose iš tiesų gydosi. Todėl receptas, kaip padidinti išteklių panaudojimą sveikatos apsaugos sektoriuje, yra tik vienas – atsisakyti gyventojų privalomo dalyvavimo valstybinėje sveikatos draudimo sistemoje ir sudaryti jiems galimybes sveikatą apsidrausti jų pasirinktose privačiose draudimo kompanijose bei savo nuožiūra pasirinkti juos aptarnausiančias sveikatos priežiūros įstaigas. Valstybės vaidmuo gi tokioje sistemoje turėtų būti minimalus – užtikrinti nemokama būtinąją pagalbą ir pasirūpinti tais žmonėmis, kurie neišgali susimokėti už draudimą ir sveikatos priežiūros paslaugas.
Tam, kad siūlomi pakeitimai duotų teigiamų rezultatų, reikėtų sukurti konkurencines sąlygas sveikatos priežiūros paslaugų rinkoje. Iki neseniai privačioms sveikatos apsaugos įstaigoms nebuvo sudarytos lygiavertės veiklos sąlygos, nes jų paslaugos, kitaip nei valstybinių sveikatos priežiūros įstaigos, buvo apmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu. Ir nors ši privačių ūkio subjektų diskriminacija buvo panaikinta, tačiau išlieka rizika, kad valdžia ras kitų būdų, kaip “apsaugoti” valstybines sveikatos priežiūros įstaigas nuo privačių įstaigų sudaromos konkurencijos. Todėl būtina sąlyga konkurencijai šioje rinkoje užtikrinti yra valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų privatizavimas.
Kartu būtina imtis su paslaugų teikėjų kompetencija nieko bendra neturinčių apribojimų patekti į rinką panaikinimo. Pavyzdžiui, nedelsiant reikėtų sudaryti teisines sąlygas bendrosios praktikos gydytojų kabinetams steigtis ten, kur jie mano esą geriausia. Tas pats pasakytina ir apie kitas sveikatos apsaugos sektoriaus sritis, kuriose jau dabar vyrauja privatus kapitalas. Pavyzdžiui, draudžiama būti vaistinės savininku tiems asmenims, kurie neturi farmacininko išsilavinimo. Toks apribojimas tikrai neprisideda prie vaistinių darbo kokybės, o tik sumažina kapitalo investicijas į farmacijos sektorių, todėl jį būtina panaikinti.
Didelę ir neigiamą įtaką sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimui daro vaistų ir sveikatos priežiūros paslaugų kainų reguliavimas. Iš pirmo žvilgsnio šiuo reguliavimu lyg ir siekiama sudaryti sąlygas gyventojams įsigyti vaistų ar gauti paslaugų už jiems tinkamą kainą, tačiau išnagrinėjus paaiškėja, kad reguliavimas gali duoti priešingų rezultatų. Juk nustačius maksimalias kainas, kurios yra mažesnės nei rinkos, jų paklausa paprastai viršija pasiūlą, todėl atsiranda rizika, kad “atpiginta” paslauga ar vaistas taps “deficitu” ir ja nepasinaudos asmuo, kuris iš tikrųjų neišgali sumokėti už vaistą ar paslaugą rinkos kaina. Todėl kainų reguliavimo reikėtų ilgainiui atsisakyti, o vaistų ar paslaugų neišgalinčius įsigyti asmenis valstybė turėtų remti tiesiogiai.
Sveikatos apsaugą turbūt galima priskirti prie tų ekonomikos sektorių, kuriems esminės reformos padarė įtakos mažiausiai, todėl jas reikėtų pradėti nedelsiant. Nuogąstauti, kad po reformų privačiai draustis ir gydytis negalintys gyventojai bus palikti likimo valiai, nereikėtų. Būtinoji pagalba ir toliau turėtų būti prieinama visiems ir nemokama, o žmonėms, kurie neįstengtų susimokėti draudimo ir gydymosi išlaidas, turėtų būti palikta galimybė gauti papildomą paramą iš valstybės biudžeto.
