Kur ir kodėl iš šalies ekonomikos dingsta pinigai?

Rugsėjo ir šių metų devynių mėnesių bankų veikimo apžvalga

Reziumė ir svarbesni pastebėjimai

Lietuvos banko (toliau – LB) skelbiamais duomenimis, nuo šių metų pradžios, t. y. per 9 šių metų mėnesius, pinigų kiekį šalies ekonomikoje apibūdinantis indikatorius – nominalus pinigų junginys P3 (platieji pinigai), dėl apyvartinių pinigų (P1) likučių mažėjimo, sumažėjo jau daugiau nei 3 mlrd. Lt, arba net 7%.

Pagrįstai iškyla jau nebe retorinis klausimas: kur ir kodėl iš šalies ekonomikos dingsta jai gaivinti taip reikalingi pinigai? Ir ar paminėtas pinigų junginys P3 pakankamai realiai atspindi pinigų kiekio kaitos tendencijas?

Galima teigti, kad reikšmingas grynųjų nacionalinių pinigų likučio sumažėjimas, kurį rodo LB – kas, nereiškia, jų ,,dingimą“ iš ekonomikos. Jų savininkai (pinigų turėtojai) juos (o tai 1,9 mlrd. Lt ir 19,3 % grynųjų pinigų kiekio apyvartoje!) sparčiai pakeitė į eurus ar kitą, patikimesnę, užsienio valiutą. Ir LB – kas, keisdamas juos į eurus, faktiškai vykdė eurų emisiją.

Gi grynieji pinigai užsienio valiutomis, skirtingai nuo ne grynųjų pinigų užsienio valiutomis, Lietuvos banke, dogmatiškai vykdant Europos centrinio banko (ECB) metodikas, paprasčiausiai neapskaitomi jokiuose pinigų junginiuose. Nors nė viena ECB metodika nedraudžia daryti savistovių ir alternatyvių skaičiavimų bei vertinimų, siekiant kuo išsamiau atsakyti į Lietuvos žmonėms ir verslui labai rūpimus pinigų kiekio kaitos klausimus.

LB – ko skelbiami duomenys tik apie grynųjų nacionalinių pinigų kiekio apyvartoje mažėjimą neatspindi tikrąją grynųjų pinigų kiekio, įskaitant ir grynuosius užsienio valiutomis, kaitos tendenciją bei apimtis.

Nuolat didėjanti užsienio valiutų dalis pinigų kiekyje (P3, visuose indėliuose, paskolose) leidžia teigti, kad euro įvedimas šalies ekonomikoje ir toliau sparčiai vyksta ,,de fakto“ ir jau turime bivaliutinę pinigų sistemą. Bet džiaugiantis sparčiu ir ,,savistoviu“ (be ES institucijų leidimų ir pan.) euro įvedimu, turime pripažinti, kad šalyje vyko (ir vyksta?) ne nacionalinių pinigų išėmimas iš apyvartos, o nacionalinių pinigų turėtojų bėgimas nuo nacionalinių pinigų, keičiant juos užsienio (patikimesnėmis?) valiutomis, vyksta pasitikėjimo nacionaline valiuta krizė. Pasyviai ir mechaniškai tame procese dalyvaujant ir Lietuvos bankui.

Einamųjų sąskaitų ir vienadienių indėlių (1,5 mlrd. Lt) ,,dingimą“ iš šalies ekonomikos galima paaiškinti jų panaudojimu skolų bankams grąžinimui.

Vidaus kredito likučių mažėjimą jau laikas vertinti ir kaip reikšmingą skolininkų – įmonių ir namų ūkių – atsigavimo faktorių ir jų skolų bankams grąžinimo procesą. Skolų grąžinimas vyksta sunkiai, skausmingai, bet jis vyksta! Ir būtent tiems tikslams galėjo būti panaudoti ir einamųjų sąskaitų bei vienadienių indėlių (1,5 mlrd. Lt) bei bet kokie kiti įmonių ir namų ūkių pinigai.

Per devynis š. m. mėnesius įmonėms ir namų ūkiams sumažinus savo skolas bankams 3,5 mlrd. Lt, bankų kredito ištekliai nepadidėjo. Priešingai, jie sumažėjo 1,2 mlrd. Lt, arba -1,4 %. Ir tai įvyko iš esmės dėl to, kad bankai buvo priversti grąžinti motininių bankų indėlius – jų suteiktus kredito išteklius (,,motiniškas“ pinigų parūpinimas dukteriniams bankams taip pat kainuoja ne mažus pinigus).

***

Skirtingai nuo birželio – rugpjūčio mėn., rugsėjo mėn. pinigų kiekį šalies ekonomikoje apibūdinantis indikatorius – nominalus pinigų junginys P3 (platieji pinigai), sumažėjo jau gan reikšmingai: – 612 mln. Lt arba – 1,5 %, t. y. keleriopai sparčiau, nei ankstesniais mėnesiais.

Rugpjūčio, o ypač – rugsėjo mėn. paspartėjo apyvartinių pinigų (P1) – grynųjų nacionalinių apyvartoje ir einamųjų sąskaitų bei vienadienių indėlių likučių mažėjimas, lydimas gan kukliu indėlių iki 2 m. trukmės likučių didėjimu.

Nuo šių metų pradžios, t. y. per 9 šių metų mėnesius, pinigų kiekį šalies ekonomikoje apibūdinantis indikatorius – nominalus pinigų junginys P3 (platieji pinigai), dėl apyvartinių pinigų (P1) likučių mažėjimo, sumažėjo jau daugiau nei 3 mlrd. Lt, arba net 7 %.

Pagrįstai iškyla jau nebe retorinis klausimas: kur ir kodėl iš šalies ekonomikos dingsta jai gaivinti taip reikalingi pinigai? Ir ar paminėtas pinigų junginys P3 pakankamai realiai atspindi pinigų kiekio kaitos tendencijas?

Kalbant apie pinigus, ir ypač – grynuosius, būtina pastebėti vieną iš bene įdomiausių jų ypatybių, kurią galima būtų apibūdinti kaip jų nemarumas ar tvarumas: viena kartą bet kokiu būdu išleisti į apyvartą, jie tampa ir turtu, ir nuosavybe vienu metu, ir jų išėmas (išnykimas) iš apyvartos yra sunkiai įgyvendinamas ar įvykdomas. Juos neįmanoma ,,pravalgyti“ ar kitaip galutiniu ,,suvartoti“, nes jie išeina ar net išsprūsta iš rankų į kitas rankas, keliauja iš sąskaitų į kitas sąskaitas. Todėl pinigų kiekio (jų likučių tam tikrai datai sąskaitose) mažėjimą negalima paaiškinti vien ekonomikos susitraukimu.

Šių metų 9 mėn. BVP mažėjimas, palyginti su praėjusiais metais, 15,7 % reiškia, kad šiais metais šalies ūkio subjektai bei visi biudžetai uždirbo (sukūrė) ir gavo 14,3 mlrd. Lt naujų pajamų mažiau nei pernai. Tai tikrai negalėjo padidinti jų buvusius pinigų likučius sąskaitose. Bet kartu tai (mažesnis pajamų gavimas ar uždirbimas) negalėjo sumažinti jau turėtų pinigų kiekio jų turėtojų (savininkų) sąskaitose.

Taigi, bandant paaiškinti reikšmingą (- 1,6 mlrd. Lt ir net – 19,3 %) grynųjų nacionalinių pinigų likučių apyvartoje (grynieji nacionaliniai pinigai, išleisti už visų bankų ribų) sumažėjimą šiais metais, pirmiausiai bandoma įžvelgti jų transformaciją (virtimą) į negrynuosius, t. y. sąskaitinius pinigus. Bet ir einamųjų sąskaitų ir vienadienių indėlių likučiai šiais metais taip pat sumažėjo reikšmingai: – 1,5 mlrd. Lt ir – 10,4 %. O ir techninių grynųjų pinigų pakaitalų – mokėjimų kortelių – plėtra šiais metais nebuvo kažkiek reikšminga: debeto ir kredito kortelių skaičius padidėjo tik 2 %, o šalyje išleistų kortelių apyvarta sumažėjo net 16,4 % (2009 m. 3 K palyginti su 2008 m. 4 K).

Grynųjų nacionalinių pinigų apyvartoje likučių reikšmingą mažėjimą šiais metais iš dalies paaiškina Lietuvos banko veiksmai, kuomet per 9 šių mėtų mėn. grynųjų nacionalinių pinigų išimta iš apyvartos 1,9 mlrd. Lt (išleidimo-išėmimo saldo), kai per praėjusių metų 9 mėn. buvo dar 0,2 mlrd. Lt išleista į apyvartą.

Kodėl tik iš dalies? Ogi todėl, kad tai ne vien Lietuvos banko veikla, nes Lietuvos bankas savistoviai ar savo iniciatyva niekaip negali ,,išimti“ pinigus iš apyvartos, nes jie visada yra kažkieno nuosavybė. Lietuvos bankas tik vykdė (per komercinius bankus) pinigų turėtojų pavedimus priimti (pasiimti, susigrąžinti) nacionalinius pinigus mainais į eurus ar kitą, patikimesnę valiutą. Vyko ne nacionalinių pinigų išėmimas iš apyvartos, o pinigų turėtojų bėgimas nuo nacionalinių pinigų, keičiant juos užsienio, (patikimesnėmis?), valiutomis. Ir LB – kas, vadovaudamasis (ir prisidengdamas) valiutų valdybos pinigų politikos modeliu, vykdė tik mechaninės valiutų keityklos funkciją, neribotai keisdamas litus į eurus ir taip dalyvaudamas (vykdydamas?) eurų emisijoje šalies ūkyje.

Skaičiavimai rodo, kad, grynųjų nacionalinių pinigų apyvartoje (už bankų ribų) kiekiui šiais metais sumažėjus 19,3 %, grynųjų pinigų užsienio valiutomis kiekis apyvartoje padidėjo ne mažiau 29 % o jų kiekis apyvartoje jau viršijo 4,1 mlrd. Lt ir sudaro beveik 60 % grynųjų nacionalinių pinigų apyvartoje sumos. Todėl Lietuvos banko skelbiami duomenys tik apie grynųjų nacionalinių pinigų kiekio apyvartoje mažėjimą neatspindi tikrąją grynųjų pinigų kiekio, įskaitant ir grynuosius užsienio valiutomis, kaitos tendenciją bei apimtis.

Jeigu grynieji pinigai užsienio valiutomis (paminėti 4,1 mlrd. Lt) būtų įskaičiuoti į pinigų junginį P3, tuomet:

– grynųjų pinigų apyvartoje suma rugsėjo pabaigoje padidėtų iki 11,0 mlrd. Lt, arba 77,5 %;

– visų grynųjų pinigų apyvartoje sumos kaita per šiuos metus būtų – 6,0 %, t. y. tik – 0,7 mlrd. Lt, vietoje – 19,3 % ir – 1,6 mlrd. Lt;

– pinigų junginys P3 padidėtų iki 45 mlrd. Lt, arba 10 %;

– pinigų junginio P3 sumos kaita per 9 š. m. mėnesius būtų – 4,9 % arba tik – 2,3 mlrd. Lt, vietoje – 7,0 % ir – 3,1 mlrd. Lt.

Svarbiausiųjų plačiųjų pinigų (P3) sudedamųjų dalių, sudarančių daugiau nei 80 % pinigų junginio, kaitai didelę įtaką turi taip pat ne grynųjų pinigų užsienio valiutomis spartus likučio didėjimas, ką ir matome šioje lentelėje (likučiai 2009 09 palyginti su likučiais 2008 12):

Lentelė Nr. 1

Lentelė Nr. 1

	einamųjų sąskaitų, vienadieniai indėliai	iki 2 m. trukmės indėliai
Kaita viso, % (mlrd. Lt)	-10,4 (- 1,5)	+1,6 (+ 0,3)
Kaita nacionaline valiuta	-19,8 (- 2,4)	– 7,7 (- 1,0)
Kaita užsienio valiutomis	+ 32,7 (+ 0,9)	+ 21,6 (+ 1,3)

Šaltinis: Lietuvos banko interneto svetainė, Statistika, Pinigų finansinių institucijų balanso ir pinigų statistika, lentelė 2.4.2.

Nuolat didėjanti užsienio valiutų dalis pinigų kiekyje leidžia teigti, kad euro įvedimas šalies ekonomikoje ir toliau sparčiai vyksta ,,de fakto“ ir jau turime bivaliutinę pinigų sistemą.

Bet džiaugiantis sparčiu ir ,,savistoviu“ (be ES institucijų leidimų ir pan.) euro įvedimu, turime pripažinti, kad kartu vyksta ir grėsminga pasitikėjimo nacionaline valiuta krizė, su pasyviu LB dalyvavimu. Ir čia taip pat kyla ne visiškai retoriniai klausimai: kas ir kaip tai skatina?

Grįžtant į apžvalgos pradžioje paminėtus retorinius klausimus: kur dingsta iš šalies ekonomikos jos gaivinimui taip reikalingi pinigai, galime teigti, kad reikšmingas grynųjų nacionalinių pinigų likučio sumažėjimas, kurį rodo LB, nereiškia jų ,,dingimą“ iš ekonomikos. Jų savininkai (pinigų turėtojai) juos sparčiai pakeitė į eurus ar kitą, patikimesnę, užsienio valiutą. Gi grynieji pinigai užsienio valiutomis, skirtingai nuo ne grynųjų užsienio valiutomis, Lietuvos banke, dogmatiškai vykdant Europos centrinio banko (ECB) metodikas, paprasčiausiai neapskaitomi jokiuose pinigų junginiuose. Nors nė viena ECB metodika nedraudžia daryti savistovių ir alternatyvių skaičiavimų bei vertinimų, siekiant kuo išsamiau atsakyti į Lietuvos žmonėms ir verslui labai rūpimus pinigų kiekio kaitos klausimus.

Todėl galima teigti, kad ir grynųjų pinigų kiekis apyvartoje ir visas plačiųjų pinigų (P3) kiekis šalies ekonomikoje bent 1,9 – 1,6 mlrd. Lt ne sumažėjo, kaip kad rodo LB; nes vietoje jų į apyvartą paleistas adekvatus grynųjų pinigų užsienio valiutomis (eurais) kiekis.

Kartu tai, kad grynieji pinigai apyvartoje užsienio valiutomis LB skelbiamoje informacijoje neapskaitomi ir niekaip nevertinami, reiškia, kad skelbiami pinigų statistikos rodikliai yra neišsamūs ir neparodo tikrųjų pinigų kiekio kaitos tendencijų.

Einamųjų sąskaitų ir vienadienių indėlių (1,5 mlrd. Lt) ,,dingimą“ iš šalies ekonomikos galima paaiškinti jų panaudojimu skolų bankams grąžinimui.

Per 9 šių metų mėn. vidaus kreditas sumažėjo beveik 3,3 mlrd. Lt, arba – 4,4 %. Dėl to pakankamai pagrįstai galima ir toliau priekaištauti šalyje veikiantiems bankams, kurie, iki 2008 m. vidurio beatodairiškai dalinę kreditus, staiga, be įtikinamų paaiškinimų, ,,sugriežtino“ skolinimą ir tokią skolinimo ,,politiką“ taiko ir lyg šiol.

Bet vidaus kredito likučių mažėjimą jau laikas vertinti ir kaip reikšmingą skolininkų – įmonių ir namų ūkių atsigavimo faktorių – jų skolų bankams grąžinimo procesą. Skolų grąžinimas vyksta sunkiai, skausmingai, bet jis vyksta! Ir būtent tiems tikslams galėjo būti panaudoti ir einamųjų sąskaitų bei vienadienių indėlių bei bet kokie kiti įmonių ir namų ūkių pinigai.

Beveik penkerius metus dosniai teikę paskolas, bankai išmokė Lietuvos žmones ir verslą gausiai skolintis, net ne visada realiai galvojant apie skolų grąžinimą. Daugiau nei pusė (55 %) užimtųjų šalies ūkyje tapo bankų skolininkais, t. y. priklausomi nuo bankų, ką ir matome šioje lentelėje (laikotarpio pabaigoje):

Lentelė Nr. 2

	2003	2008	2009 09	2008/2003	2009/2008
Fiziniai asmenys, tūkst. vnt.	165	776	764	4,7 k.	– 1,5 %
Jų vidutinė skola, tūkst.. Lt	14,6	36,7	36,1	2,5 k.	– 1,6 %
Juridiniai asmenys, tūkst.. vnt.	12,2	29,8	28,8	2,5 k.	– 3,4 %
Jų vidutinė skola, tūkst.. Lt	744	1356	1313	1,8 k.	– 3,2 %

Šaltinis: LBA interneto svetainė.

Dabar bankai ,,mokys“ ir pratins savo gausius skolininkus grąžinti dosniai dalintas paskolas.

Kalbant apie spartėjantį skolų bankams grąžinimą, logiška būtų daryti prielaidą, kad kol kas sėkmingiausiai grąžinamos skolos, suteiktos verslui, ir ypač tos, kurios suteiktos efektyviam verslui. Deje, jau grėsminga ryškėja ,,sunkių“ paskolų dalies didėjimas, t. y. paskolų, suteiktų ne ekonominei veiklai dalies paskolų portfelyje padidėjimas nuo 38,4 % metų pradžioje iki 40,5 % III ketv. pabaigoje. O tai yra paskolos, kurių grąžinimui pinigus skolininkai privalo uždirbti kažkur kitur, nes, pavyzdžiui, paskolos būstui įsigyti, pinigų paskolos grąžinimui niekaip neuždirba.

O kuo toliau tuo dažniau tokių, ,,sunkių“ paskolų, grąžinimas bankams kels vis daugiau konfliktinių situacijų ir su tragiškomis baigtimis. Ir ne visada vien tik bankų skolininkams. Didės bankų spaudimas jų skolininkams, skolų gražinimas virs jų išieškojimu. Ir kas garantuos ar bent prižiūrės, ar bankai skolininkų atžvilgiu visada elgsis teisėtai (nors jie yra skolinimo sutarčių autoriai, kurias skolininkai pasirašinėjo ne visada suvokdami tai, kas ten parašyta, ypač smulkiu šriftu) ir teisingai ar bent įmanomai korektiškai dažnai jau beviltiško skolininko atžvilgiu?

Vidaus kredito likučio mažėjimas dėl skolų grąžinimo jau paveikė ir bankų retoriką, kuomet, bent kalbama, apie bent kažkokį skolinimo liberalizavimą.

Ir tik valdžios skola bankams kol kas ne mažėja. Nors, rugsėjo mėn. ji ne tik nepadidėjo, bet net 1,0 % sumažėjo.

Per 9 š. m. mėn. įmonėms sumažinus savo skolas bankams 2,6 mlrd. Lt, namų ūkiams – dar beveik 1,0 mlrd. Lt (viso vidaus kredito mažėjimas sudarė 3,5 mlrd. Lt), bankų kredito ištekliai nei adekvačiai nei panašiai nepadidėjo. Priešingai, jie sumažėjo 1,2 mlrd. Lt, arba -1,4 %. Ir tai įvyko bent dėl dviejų priežasčių:

a) spartaus bankų kapitalo ir atsargų didinimo: per šiuos metus + 1,2 mlrd. Lt arba + net beveik 16 %,

b) dėl reikšmingo (-2,9 mlrd. Lt, arba – 7,4 %) motininių bankų indėlių šalies bankuose (o jie sudaro net 43 % kredito išteklių) sumų sumažėjimo.

Tiesa, rugsėjo mėn. jau stebime saikingą išorės įsipareigojimų ir motininių bankų indėlių likučių kredito ištekliuose padidėjimą.

Kredito išteklių panaudojimo laipsnis (vidaus kredito ir kredito išteklių likučių santykis) pablogėjo nuo 85,0 % metų pradžioje iki 82,4 % dabar.

Kartu neramina kita kas (į ką bankų ir valdžios analitikai lyg šiol nekreipia dėmesio): reikšmingai mažėjant ekonomikai (BVP), pinigų kiekis šalies ūkyje mažėja tikrai ne adekvačiai. Pinigų kiekį šalies ekonomikoje apibūdinančiam pinigų junginiu P3 (platieji pinigai, vidutiniai nuo metų pradžios, kad būtų palyginami su BVP per tą patį laikotarpį), mažėjant, palyginti su praėjusių metų laikotarpiu, 2,9 %, (kaitos indeksas 0,971, koreguotas, įvertinant grynųjų užsienio valiutomis kaitą), o BVP mažėjant 15,7 % (kaitos indeksas = 0,843), bendroji pinigų infliacija gali būti matuojama 16 % (0,971 /0,843). O tai reiškia, kad šalies ekonomikoje dar turima perteklinė pinigų pasiūla.

Pinigų kiekį, kredito išteklius bei pinigų pasiūlą aplamai šalies ekonomikoje šiais metais gan reikšmingai didino (ar bent jų mažėjimą švelnino) ir pinigų importas. Ir nors šiais metais jis yra net penktadaliu mažesnis nei praėjusiais metais, bet ir jo dydis – 6,0 mlrd. Lt lieka reikšmingas. Juo labiau ir toliau kalbama apie didelius ES lėšų milijardus, kuriuos ketinama ,,paleisti“ verslo skatinimui bei gaivinimui.

Tenka tik apgailestauti, kad niekur ir niekas nekalba apie tokių pinigų (ypač – ES pinigų) efektyvų panaudojimą kuriant papildomas darbo vietas, naujus produktus bei naują ir papildomą pridėtinę vertę, BVP. Deja, smulkesnės ir išsamesnės statistinės informacijos apie ES lėšų panaudojimo kryptis, struktūrą bei naudingumą (vartojimui ar investicijoms, ekonominei ar ne ekonominei veiklai, investicijoms šalies regionais, veiklos rūšimis ir pan. ir pan.) šalies ekonomikos raidos spartinimui nėra, nors daug kalbėta ir kalbama apie tokių lėšų naudojimo skaidrumą ir pan.. Garsaus A. Šemetos vadovaujamas šalies Statistikos departamentas, kasmet kurdamas įspūdingas statistikos raidos strategijas, nepasirūpino ES paramos panaudojimo statistikos organizavimu. Ateities kartoms neužfiksuotas reikšmingas šalies ekonomikos raidos istorijos etapas. Etapas, kuris vargu ar kada nors daugiau pasikartos. Toks nerūpestingumas Statistikos vystyme tikrai laikytinas nusikalstamu abejingumu šalies ekonomikos istorijai ir to šalies Statistikai ateities kartos neatleis. O dabar jau pribrendo būtinumas atlikti ir žlugusių ar kitaip nepavykusių ES pinigų panaudojimo projektų statistinę apskaitą.

Bankų klientams – jų skolininkams svarbiausiu bankų veiklą apibūdinančiu rodikliu šiuo metu yra bankų teikiamų paskolų kainų – palūkanų kaita. Bet tai – jau atskira bankų veikimo apžvalgos tema.